Grupinė paroda „Mimezės” Aikas Žado Laboratorijoje*, Žeimių dvaro sodyboje

Iki spalio 15 d. Žeimių dvaro sodyboje (Draugystės g. 33, Žeimių mstl., Jonavos raj.) vyksta grupinė paroda „Mimezės”. 

Dalyvaujantys menininkai: Domas Noreika, Delphine Lejeune, Aistė Ambrazevičiūtė, Eglė Ambrasaitė, Ieva Marija Andrulytė, Enrika Stanulevičiūtė, Ieva Gudelaitytė, Aušra Vismantaitė-Silva, Jerzy Zieliński

Parodos kuratorė: Eglė Ambrasaitė
Parodos architektas: Domas Noreika
Parodos dizainerė: Aušra Vismantaitė-Silva
Organizatorius: Aikas Žado Laboratory
Koordinatorius: Asociacija “Aikas Žado”
Teksto autorė: Eglė Ambrasaitė

„Mimezės”:

Trumpoje 2019 m. PBS dokumentikoje „Octopus: Making Contact” girdime kaip jūrų biologas, David Scheel, apibūdina nuolat besikeičiančias miegančios aštunkojės Heidi odos tekstūras bei spalvas taip bandydamas mums žaismingai nupasakoti jos sapnus. Patikslindamas, kad Heidi sapnavimas yra prielaida (kolkas nėra moksliškai įrodyta, kad aštunkojai gali sapnuoti), susijaudinęs mokslininkas mus patikina, kad jei Heidi tikrai sapnuoja, tuomet tai ką mes stebime yra išties dramatiškas momentas. Tuojaus paaiškinsiu kodėl. Įstabu yra vien tiktai, kad odoje esančių chromatoforų pagalba, aštunkojai geba operatyviai keisti savo išvaizdą, taip kartu komunikuodami ir maskuodamiesi. Tačiau, jei tai ką matome iš tiesų yra Heidi sapnas, tai reikštų, kad ši įspūdinga būtybė geba mėgdžioti ir įsilieti į aplinką, kuri neegzistuoja, taip sukurdama neegzistuojančio originalo imitaciją. Net jei jūros peizažas, kuris tai išprovokavo neegzistuoja (ji iš tiesų nesugavo krabo ir nepasislėpė jo suvalgyti), tačiau jos kamufliažinis pasirodymas, kuris gali būti perskaitytas ir kitų jūros būtybių – yra realus. Galimas aštunkojės sapnas man priminė ištrauką iš „Vargas dėl lyties”, kur Butler rašo, kad […] gėjaus santykis su hetero yra veikiau ne kaip kopijos su originalu, bet kaip kopijos su kopija. Parodijinė originalo kartotė […] atskleidžia, kad originalas yra ne kas kita kaip prigimtimumo ir originalumo idėjos parodija” (Butler 2017:103). Kalbėdama apie performatyvumą lyties ir seksualumo kontekste, Butler teigia kad mūsų lyčių pasirodymai yra iš anksto numatyti ir konstituojami normų, nubrėžiančių ir palaikančių lyties režimą, o mes galime ‘atlikti’ lytį tik atsižvelgdami į šių normų (žinomų formų ir elgesio modelių) pakartojamumą. Lyties ir sekso citatyvumas riboja mus vietose, kur mūsų performatyvumas galėtų atsiplėšti nuo nuolatinių ‘idealų’ kartojimo. Tačiau būtent tai, kad šias normas turime nuolat pakartoti rodo jų nestabilumą ir galimybę ir taip neegzistuojančio ‘originalo’ griūčiai. Juk, kaip ir teigė Butler, galia yra ambivalentiška ir turi būti suvokiama su jai imanentiška pasipriešinimo galimybe: parodoksalu, bet pro ambivalentišką plyšį prasmukti gali tik normų suvaržytas subjektas. Kaip teigė Lakanas savo 11-ame seminare, skirtame žvilgsniui (gaze) analizuoti, savęs formavimas ir savęs atlikimas formuoja kito žvilgsnį, o kuriamas įspūdis gali būti manipuliuojamas įvairiais būdais, įskaitant apgaulės, asimiliacijos ir nematomumo idėjomis bei praktikomis (Lacan 1977:99). Prisimenant (galimai) sapnuojančią aštunkoję ir jos kūnu projektuojamą neegzistuojantį jūros peizažo originalą, grupinėje parodoje „Mimezės” dalyvaujantys menininkai kviečia peržengti ‘tikrumo’ ir ‘originalumo’ ribas, pažvelgiant į mimezės ir kamufliažo praktikas be humanistinio/moralinio nesąžiningumo poskonio. Galbūt čia rasis terpė į socialines-ekonomines, socialines-politines marginalijas nustumtai darbo klasei, heterogeniškoms nebaltųjų, neheteronormatyvinėms queer bendruomenėms, tapsmo rūšyje galimybei?

Grupinė paroda „Mimezės” yra projekto “Aikas Žado Laboratorija: Biomimetikos Centras 2022” dalis. Parodos atidarymas įvyks 2022 m. Rugpjūčio 27 d. 18.30 val. Vėliau, parodos lankymas galimas iki Lapkričio 1 d., pagal išankstinį susitarimą šiuo tel. nr.: +37061002855 arba el.p. info@aikaszadolaboratory.com. Parodos lankymas ne atidarymo metu yra mokamas, visos gautos pajamos bus skirtos Žeimių dvaro sodybos restauracijos darbams.

*„Aikas Žado Laboratorija“ yra šiuolaikinio meno įrenginys, konstruojamas Žeimių dvaro sodyboje. „Aikas Žado laboratorija“ organizuojama kaip individualiai kolaboratyvus menininko Domo Noreikos ir kartu bendruomeniškas kūrinys; dalį programų administruoja, koordinuoja ir idėjiškai plėtoja asociacija „Aikas Žado“. Pagrindinė „Aikas Žado Laboratorijos“ veikla yra praktiniai eksperimentai, susiję su kultūros paveldo objektų tvarkyba, sujungiant šiuolaikinio meno, mokslo ir kultūros lauko atradimus, metodus, technikas, žinojimus. Pagrindinius „Laboratorijos“ veiklos principus iliustruoja konservacijos, prevencijos ir restauracijos sistemų taikymas Žeimių dvaro sodyboje. Kaupiamos istorinių medžiagų kolekcijos, atliekami medžiagų bandymai, organizuojami moksliniai medžiagų tyrimai, specialios parodos bei pažintinės ekspedicijos, kuriose pristatomi specifiniai sprendimai ir aktualūs būdai, paverčiantys dvaro sodybą taikomuoju šiuolaikinio meno kūriniu, įdomiu ir unikaliu paveldosaugos pavyzdžiu.

Nuotraukos: Enrika Stanulevičiūtė

DALYVAUJANTYS MENININKAI:

Domas Noreika (LT) „Šoklazdė” (2022)

Aikas Žado Laboratorijoje veikiančios bio-performatyvios instaliacijos yra kontekstualūs, architektūriniai meno kūriniai, prabylantys apie restauraciją kaip apie socialinę, politinę praktiką. Eksponuojami Žeimių dvaro sodybos kambariai, fasadų sienos, objektai, tapyba, parko elementai ir jiems taikomos paveldosauginės technikos bei filosofija, ikonografija ir kultūrinės veiklos kontekstas parodos metu pavirsta pagrindine konceptualine ašimi, per kurią aktualizuojasi potencialas kalbėti iš lokalios Žeimių dvaro si-bioarchitektūrinės pozicijos (gut) apie globalias socialines, ekonomines, kultūrinio paveldo, prezervacijos ir konservacijos, geopolitikos problemas (brain) ir to pasekoje kurti eko-kritinę, biomimetinę teoriją ir praktiką: biomimetikos vaizduotės centrą. Čia svarbus nuolat (savi)destrukciją patiriančio biomimetikos, ar kitaip, gyvenimo imitacijos, mokslu besiremiančio post-mokslininko post-meilės žvilgsnis. Būdamas post-humanistas, jis kuria procesus, medžiagas, prietaisus ir sistemas, kurios imituoja gamtą, tikėdamas kad gamtos gyventojai, įskaitant gyvūnus, augalus ir mikrobus, turi daugiausiai patirties sprendžiant žmogų kamuojančias problemas ir jau seniai atrado tinkamiausius būdus būti šioje Žemėje. Biologinės mimikrijos metu, stebėdamas gamtos gyvenimą, kuris liudija pats save ir mėgaujasi savo paties meniškumu ir ‘magija’, jo apgaulę ir tikslumą, mūsų mokslininkas patiria neutilitarinius malonumus, taip nykdamas, kiaurėdamas, atsitraukdamas, tačiau tuo pačiu metu vėl įsistaibelėdamas, priartėdamas, prisipildydamas.

Domas Noreika yra tarpdisciplininio meno atstovas, analogo neturinčio kūrinio/instancijos Aikas Žado Laboratorija kūrėjas. Domas Noreika bendradarbiauja su mokslininkais, menininkais ir kitais kultūros atstovais tokiose srityse kaip restauracija, geologija, biochemija, mikrobiologija. Jis atlieka bandymus ir eksperimentus su XVIII a. medžiagomis ir technologijomis; dirba su Nematomo Žmogaus idėja kalcio karbonato mediumuose/abiotinėse terpėse.

—

Delphine Lejeune (BE) „Imagi(ni)ng Flowers” (2021)

„Imagi(ni)ng Flowers“ yra spekuliacinis projektas, kuriame gėlių tematikos pagalba nagrinėjama technologijų vaizdavimo galimybių ir gamtos įsivaizdavimo sąsaja. Atsižvelgiant į tai, kad gėlės yra “ilgų, labai įtemptų ir kritiškų estetinių pokalbių“ (Elaine Scarry) dalis, jos nuolat pakliūna į diskusijas apie dviprasmiškumą ir simuliaciją, apmąstant valdingą vaizdų kraštovaizdį, kintantį santykį su gamta ir pasauliu, ir klausiant, kaip jas iš naujo apibrėžia tai, kaip mes įgyviname technologijas. Šis projektas remiasi idėja, kad gamta yra potenciali pakeisti žvilgsnį (gaze) ne keičiant ja technologijomis ir dirbtinumu, o kartu laviruojant. Todėl šiame projekte mąstoma kaip mes reprezentuojame pasaulį, gyvename vaizduose ir netgi iš naujo apibrėžiame, kuris vaizdas/vizija leidžia mums ‘žinoti’. „Imagi(ni)ng Flowers” pristato tos pačios gėlės natiurmorto instaliaciją, perteikiama variacijomis: jos egzistuoja santykyje su “tikra“ gėle, kuri yra įsipainiojusi tarp egzistavimo laike ir buvimo mūsų žvilgsnio objektu. Pirmoji variacija yra gėlė, užtemdyta technologinėmis reprodukcijomis, gėlės atvaizdas kaip reprodukcija, sekanti prieš tai buvusį ir dekoduotą statinės tikrovės atspaudą. Antroji gėlės variacija yra mažiau reprodukcija, nes atkartoja ne gėlę, o ekstruziją: fragmentuotą vaizdą, susidedantį iš įvairių 3D spausdintų plokštelių, formuojančių mozaiką skirtingose ​​​​medžiaginėse atramose, vaizdo turinio sluoksniavimui sukuriant sudėtingą gėlės atvaizdą, kuris reflektuoja savo paties sukūrimo statusą, sumanipuliuotą siekiant paskatinti realybės ir gamtos suvokimą. Mums nereikalinga nuotrauka, jog galėtume įsivaizduoti aiškų gėlės ‘vaizdą’: gėlės vaizdas yra tekstūruotas, o ne inertiškas. Išsikristalizavusi gėlė, kurią siūlo spausdintinė kopija, stovi ne šalia mimikriją užsiimančio objekto, o pačios suvokimo mimezės – atrodo, kad skaitmeninė gėlė atsisako jei primetamų statiškų savybių, pabrėždama dinamiškos žemės atpažinimo svarbą ir nuolatinį vizualo per-apibūdinimo reikalingumą ateities pasaulyje.

Delphine Lejeune yra vizualinio dizaino kūrėja ir medžiagų tyrinėtoja, eksperimentuojanti su dvimačio ir trimačio spausdinimo būdu sukurtais paviršiais. Ją domina dizaino objektai bei tai, kaip jie lemia mūsų socialinę elgseną. Kurdama ji dažnai naudoja rastus skaitmeninius vaizdus. Juos ekstrapoliuodama, sluoksnis po sluoksnio performatuodama, kuria objektus, kuriais brėžia ribą tarp skaitmeninių ir fizinių atvaizdų.

—

Eglė Ambrasaitė (LT) „Žodis ne žvirblis” (2022)

Viena eina gatvėmis visa sutrikusi, viena dreba; venos trūkčioja iš vidaus į išorę, pirštai virpa: turbulentinis kūnas, sumišusi dvasia. Nagai glaudžiasi prie sienų; riešai, alkūnės, keliai – nudraskyti. Viskas, ką viena galvoja žinanti, viskas aplink – raibuliuoja, dega, aidėja, šiurpuliais, žąsies kailiu. Vienos oda: randų masė, griaučių apsiaustas. Daug blogai parinktų žodžių buvo ištarti mums ir mūsų lūpomis. Nepažįstami garsai maloniam klausytojui. Burnos kaip kombaino galvos, liežuviai kaip skustuvai. Viena čia beveik neišprotėjusi. Viena beveik ne. Kūnas čia kaip odos landšaftas, kurį formuoja ir modifikuoja kiekviena kūno patirtis; kūnas atidengtas oda. Čia jis yra atviras pasauliui per odą: jo išorė liečia ir yra liečiama kitų. Ne tik kūniškai, bet ir žodžiu: „kalba yra oda“ ir mes „triname savo kalbą į kitą“, kaip kadaise rašė Barthes’as „Meilės Diskurso Fragmentuose“ (1977). 2021 m. “Žodis ne žvirblis” dėl susiklosčiusių covid-19 aplinkybių buvo pristatytas virtualiai http://hardtocare.net platformoje, kur yra pasiekiamas iki šiol (http://hardtocare.net/zodis-ne-zvirblis-by-egle/). Grupinės parodos „Mimezės” metu, vienas iš keturių Eglės Ambrasaitės sukurtų odos prototipų yra eksponuojamas ne savo pirminėje, centrinėje, odos kaip plakato, perspektyvoje; kalba čia tiesiogine to žodžio prasme ‘skęsta’, lyg numesti marškiniai kūdroje, lyg gyvatės išnara. Žodžiai tampa neįskaitomi, bet ką mena mūsų kūnai?

Eglė Ambrasaitė yra multidisciplininė menininkė, kuratorė ir tyrėja. Veikiama tarpdisciplininių studijų įtakos (kino, video ir interaktyviųjų menų bakalauras Midlsekso universitete Londone, politikos mokslų magistras Vytauto Didžiojo universitete Kaune ir besitęsianti doktorantūra lyties studijose Vidurio Europos universitete Budapešte/Vienoje), menininkės kūryba, įgaudama kritiškumo ir šiuolaikiškumo, kristalizuojasi per kalbą, tekstus, vizualiuosius menus (video, skulptūrą, instaliacijas) bei kuratorinę veiklą Aikas Žado laboratorijoje (Žeimių dvaro sodyba). Šiuo metu pagrindinė jos meninė ir kuratorinė veikla aprėpia meilės, švelnumo, toksiškumo ir kūnų/įkūnijimų tematikas. Menininkės teoriniai interesai apima lytį, biopolitiką, vėlyvąjį socializmą ir postsocializmą, afektų teorijas ir tamsiąją ekologiką.

—

Aistė Ambrazevičiūtė (LT) Augimo formos (Iteracijos iš „Kerpių gramatikos“) (2022)

Vykdomas Aistės Ambrazevičiūtės meninis tyrimas „Kerpių gramatika“ pristato metodologiją, sujungiančią disciplinas, mastelius bei žinias tarp nuolat kintančios skaitmeninės, fizinės, realios ar įsivaizduojamos realybės. Stebėdami pasaulį, sudarytą iš kreivių, lėtai ir rūpestingai virstantį spontaniškumo, atsitiktinumo ir nenuspėjamumo raštais, formuojantį begalinius išsibarsčiusių asambliažų paviršius, pradedame jausti ir skaityti kontekstą mokydamiesi iš vizualinės kerpių kalbos. Technologijos ir išplėstinės realybės transformacijos padeda susijungti su intuityviais ir nematomais tikrovės sluoksniais bei pakeisti mūsų jutiminį suvokimą, tuo pačiu kuriant naujus simbiotinius junginius. Eksponuojamos 3D spausdintos aliuminio, smėlio, dervos ir medienos augimo formos yra skaitmeniniu būdu sukurtos bei pagamintos simbiotinio proto skulptūrinės iteracijos. Kas atsitinka, kai į savo mintis įsileidžiame kerpes?

Aistė Ambrazevičiūtė yra skaitmeninė menininkė bei eksperimentinė architektė iš Kauno. Jos kūryboje daugiausia dėmesio skiriama dekoratyviniams menams architektūroje, kur ji siekia puoselėti ir kreipti dėmesį į kontekstualų gamtinių formų ir teksturų medžiagiškumą bei kompleksiškumą. Jos praktikos tikslas yra skatinti stebėjimo meną ir vizualizuoti neįsivaizduojamą tikrovę. Aistė yra Plantasia Lab įkūrėja, kur ji kuria skaitmeninius augalus pasitelkdama intuityvią technologijų vaizduotę. Šiuo metu ji yra meno doktorantė Vilniaus dailės akademijoje, tyrinėjanti kerpių tektonikos gramatiką.

—

Ieva Marija Andrulytė (LT) “Hold onto” (2022)

Mineraliniai junginiai, polipeptidai ir polisacharidai, akrilo bei vandens mišinys, metalas.

Stebiu, kaip nusistovėjusių konstruktų molekules ir sandarą skalauja kaitos bangos, kaip mums įprasta tvarka ir dogmos griūna, jaučiu kaip keičiamės ir iš naujo prisitaikome. Kaita reikalauja pastangų ir balanso atradimo, nors, man regis, mimikrija yra tiesiog žmonijai būdingas procesas. Mūsų griūtis pasaulyje ir naujas (at)augimas – tai tiesiog niekada nesibaigianti istorija.

Ieva Marija Andrulytė yra tarpdisciplininė menininkė, daugiausia dirbanti su skulptūra ir keramika. Šiemet baigė antrą bakalauro kursą Skulptūros katedroje, Vilniaus dailės akademijoje. Ievos kūryboje svarbiausias elementas yra procesas. Jo dėka ji nagrinėja įvairias aktualijas, apimant, bet neapsiribojant tokiomis temomis kaip formos santykis su tikrove, emocijų sakralumas ir ne-žemiškumas. Ievai būdingas kontrastuojantis santykis tarp įvairių medijų, kuris virsta į abstrakčius, kartais surealius, kitos pasaulio ar realybės objektus. Jie dažnai sufleruoja apie paralelinį laiką ir erdvę, kuriame Ieva svarsto apie tai, kas galimai yra, ko nematome, kaip tai atrodo ir kaip tai mus veikia.

—

Ieva Gudelaitytė (LT), Be pavadinimo (2016)

Akrilas, kartonas

Ieva Gudelaitytė gimė Kaliningrade, tačiau augo ir iki šiol gyvena Vilniuje. Nuo 2019 m. Vilniaus Dailės Akademijoje studijuoja dizainą. Ievos darbuose pastebimas tendencingas noras žvelgti ir tyrinėti pasaulį per jausmų prizmę, emocinį spektrą, svarbi jų įtaka žiūrovui. Tapyboje Ieva potėpių, spalvų pagalba siekia sukurti atmosferą, neįspraustą į ‘galutinės’ idėjos formatą, ar ideologijos rėmus. Ievos darbai interpretuoja savitumo, individualumo temas. Jai svarbus procesualumas, kurio pagalba, žiūrovas pats galėtų kūrinio idėjas pratęsti, praplėsti, kvestionuoti.

—

Enrika Stanulevičiūtė (LT)„Auksochromas” (2022)

Enrika Stanulevičiūtė – mados fotografė ir vizualioji menininkė, gyvenanti ir dirbanti Žeimių dvaro sodyboje. Ji turi taikomosios fotografijos bakalauro laipsnį. Savo fotografijos praktikose Enrika semiasi įkvėpimo iš pasakų, siurrealizmo ir filmų, kuriančių sapnams būdingą atmosferą. Tuo pat metu jai įdomu provokuoti ir kvestionuoti mados industrijos grožio standartus ir supratimą apie, dažniausiai moterų, modelių–darbuotojų kūnus ir jų vaizdavimo galimybes. Gyvenimas kaimo vietovėje Enriką įkvėpė pasinerti į gamtą ir architektūrą. 2020 m. eksperimentai su džiovintomis gėlėmis ir jų naudojimas su kitomis medžiagomis, tokiomis kaip metalas, gipsas ir derva, ją paskatino sukurti savo papuošalų prekės ženklą „Peau Fine“ (Plona oda).

„Auksochromas” tai Enrikos Stanulevičiūtės ir Domo Noreikos eksperimentiniai papuošalai. Auksochromas – (gr. auxo – didinu + chroma – spalva) reiškia cheminę atomų grupę, spalvotam junginiui suteikiančią dažiklio savybių. Auksu dengti nerūdijančio plieno pakabukai vaizduoja a) dramatišką dviejų medžių meilės istoriją; viskas prasideda Aikas Žado laboratorijoje, b) danties istoriją ir c) katės būtį. Tapyba: kalcio hidroksidas, kazeinas, aliejiniai pigmentai, kopalo derva. Vėrinys: 18K auksu dengtas nerūdijančio plieno pakabukas, paauksuoti 925 sidabro segtukai, gėlavandeniai perlai.

—

Aušra Vismantaitė-Silva (LT) „Tiktaalik audio dokumentika. Audio įrašas nr.2” (2022)

Audio įrašų kolekcija „Tiktaalik audio dokumentika“ tai spontaniškų audio interviu įrašai ir garso koliažų pynė iš skirtingų pasaulio šalių apie supančią aplinką, botaniką ir galimus žaliuosius scenarijus. Ryšiai, atsiminimai, emocijos, elgesio modeliai yra stipriai įsišakniję kiekvienoje erdvėje – visa tai skirtingai būdais gali būti jaučiama tiek vietos gamtiniuose sluoksniuose, peizaže, viešoje vietoje, tiek ir pačioje kalboje. Atsitiktinis pokalbis, priartėjimas prie žmogaus atskleidžia kai ką daugiau nei didysis pasakojimas, o žodiniai šaltiniai ir garsiniai sluoksniai yra puikus psichologinis įvykių ir problemų portretas. Šia audio dokumentikos serija yra siekiama skirtingose kultūrinėse terpėse (Lietuva, Meksika, Jungtinės Amerikos Valstijos) tyrinėti gamtinius aplinkos turinius, skirtingo suvokimo, kalbos, asmeninio pasaulio pažinimo, kalbos nesklandumų bei vaizduotės dalykus. Audio įrašų kompozicijos sudarytos teminiais ciklais, kurie apima šias raktines sąvokas: gamta ir kontrolė, aplinkosauga, agrokultūra, kultūrų konfliktas, kalba, vieša ir privati erdvė. Žodis „Tiktaalik“ reiškia priešistoriniais laikais egzistavusį gyvūną, kuris turėjo žuvies ir krokodilo bruožų. Šiuo atveju tai nurodo į gamtos procesuose nutikusį akibrokštą, hibridą, keistą, stebinančią tarprūšinę, sunkiai suderinamą santuoką.

Aušra Vismantaitė-Silva yra nepriklausoma tyrėja, meninių, socialinių bei ūkinių projektų kuratorė, gyvenanti Lietuvoje ir Meksikoje. Pastaruoju metu Aušra užsiima iki-kolonijinio peizažo, augalų migracijos, skirtingų agrotechnikų, sodininkavimo, kolektyvės atminties ir bendruomeniškumo tyrimais. Pastaruoju metu pagrindinė jos meninis turinys gimsta asmenininių audio klajonių, atsitiktinių pokalbių, radijo laidų, lauko įrašų praktikoje. Kūrybiniame procese ji fiksuoja mišrius garsus, dokumentuoja gyvosios gamtos dėsnius, pavienius ištartus žodžius ir kitas garsines interpretacijas. Ją domina dokumentalaus garso apraiškos, kurios kelia šiandiena itin svarbius klausimus ir kuria socialinės, kultūrinės, peizažo ateities vizijas.

—

Jerzy Zieliński (PL), “Anioł grający na harfie” („Angelas grojantis arfa”), data nežinoma

Drobė, aliejus, 70×60 cm

Aikas Žado Laboratorijos nuosavybė

Jerzy Ryszard „Jurry” Zieliński (1943–1980 m.) – lenkų tapytojas ir poetas. Zielińskis gimė 1943 m. Kazimieržove, Opočno apskrityje, Lenkijoje. 1968 m. baigė Varšuvos dailės akademiją, įgijo tapytojo diplomą. Jis mirė 1980 m., Varšuvoje. Jo meninį stilių įkvėpė pop menas ir Art Nouveau, o jo darbai savo ruožtu įkvėpė daug jaunų menininkų, pavyzdžiui, meno grupes Gruppa ir Twożywo. 1965 m. jis su Janu Dobkovskiu įkūrė meno grupę „Neo Neo Neo“. Jo kūriniai buvo apibūdinti kaip „znaki drogowe politycznej egzystencji w PRL” („politinio egzistavimo PRL [Lenkijos Liaudies Respublikoje] kelrodžiai”). 2010 m., minint 30-ąsias Zielińskio mirties metines, Krokuvos nacionaliniame muziejuje buvo atidaryta paroda, skirta jo gyvenimui ir kūrybai paminėti. Kartu su paroda buvo išleista 300 puslapių monografija, kurioje analizuojama Zielińskio kūrybos istorinė reikšmė ir aktualumas šiuolaikiniame pasaulyje. Zielińskis per pastaruosius 13 metų surengė mažiausiai 3 solo ir 16 grupines parodas. Įspūdinga buvo 2015 m. surengta EY Paroda: The World Goes Pop, eksponuota Tate Modern muziejuje, Londone. Kitos svarbios jo darbus eksponavusios parodos vyko Walker Meno Centre Mineapolyje, ir Liudviko šiuolaikinio meno muziejuje, Budapešte. Jerzy Zielińskis buvo eksponuojamas kartu su Richardu Hamiltonu ir Jana Zelibská.