Grupinė paroda „Laiškai liūtės“ „Drifts“ galerijoje

Iki spalio 31 d. „Drifts“ galerijoje (T. Vrublevskio g. 6, Vilnius) veikia grupinė paroda „Laiškai liūtės“.

Daugybė skirtingų srovių susilieja istorinėse miesto vietose – šimtmečių senumo medžiagų dalelės sklando erdvėje pamažu tapdamos grindiniu, pastatų dalimis; kaip dulkės jos nusėda ant lango, nuskrieja į upę, o ten jas nusineša vanduo. Savo drabužiais, oda ir plaukais kažką sugeria žmonės, kurių pokalbiai, šnabždesiai ir dainos, taip pat rietenos ar arklių kanopų dunksėjimas su laiku keičiasi, o kvapai nyksta. Šios parodos tema kilo bandant užčiuopti istorijos akytumą ir takumą.

Įsikūrusi daugiasluoksniame Vilniaus miesto peizaže, tarp Katedros ir galingos Neries upės, neatsitiktinai pasirinkta parodos lokacija yra svarbi pradžia. Būtent čia susipažinome su grafiene Klementina Potockyte-Tiškevičiene (1856-1921), pastačiusia kaimynystėje stūksančius rūmus. „Vilniaus liūte“ vadinta grafienė garsėjo kaip pobūvių, pramogų ir meilės nuotykių mėgėja, jos rūmuose vykdavo didžiuliai pokyliai, saloniniai susitikimai, gyvųjų paveikslų spektakliai ir kabareto pasirodymai, galimai tikrinę to meto moralines ribas ir gerokai klibinę tuometinę moters vietos visuomenėje sampratą. Pasak menotyrininkės dr. Aistės Bimbirytės, su mumis pasidalinusios savo tyrimais apie Klementinos asmenybę, įdomu tai, kad žodis „liūtė“ to meto visuomenėje buvo bene tapęs nusistovėjusia sąvoka, vartota apibūdinant moterį, savo pramogas pridengiančia emancipacija. Pagrindiniai istoriniai šaltiniai apie Klementinos asmenybę – jos laiškai ir to meto spauda. Šioje pasitaiko vyrų, raginančių neleisti jaunų damų į Klementinos kompaniją, o vėliau tie patys vyrai Klementinai rašo meilės laiškus. Klementinos biografijoje gausu įdomių detalių – dalį jų pasistengsime papasakoti, tačiau parodos centre – meninink(i)ų kūriniai, kurti ir dėlioti istorinių dėmenų bei srovių įtakoje. Klementina tapo įėjimu į parodą.

Istorinė informacija apie miesto paveikslą XIX–XX a., laisvalaikio kultūrą ir moters vaidmenį to meto visuomenėje sklandė kažkur fone kuriant parodos kūrinius ir kūną, veikdama ir jos turinį. Parodoje keliami klausimai apie istorinį patyrimą ir menines priemones kuriant bei spekuliuojant istorine tematika. Todėl laiškai čia – istoriniai šaltiniai, tačiau iš esmės viskas suvokiama kaip laiškai; o meno kūriniai – taip pat istoriniai šaltiniai.

Menininkės ir menininkai: Eglė Pilkauskaitė, Elvyra Kairiūkštytė, Ieva Rižė, Ieva Rojūtė, Barbora Šulniūtė, Monika Jagusinskytė, Samuel Barbier-Ficat

Parodos kuratorė: Monika Lipšic
Parodos scenografija: Barbora Šulniūtė ir Monika Lipšic
Grafinis dizainas: Jonė Miškinytė
Tekstų redagavimas ir vertimas: Alexandra Bondarev
Istorines konsultacijas teikė dr. Aistė Bimbirytė ir dr. Juozapas Paškauskas.
Dėkojame Reginai Norvaišienei už parodai paskolintus Elvyros Kairiūkštytės kūrinius, Gasparui Zondovui, Eugenijui Byčenkovui, Vadim Šamkov ir Mantvydui Viliui už pagalbą instaliuojant parodą.

Parodą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Fotografijos: Andrej Vasilenko