Grupinė paroda „Jautrios srovės“ galerijoje „Meno parkas“

Iki gegužės 18 d. galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veikė Alain Boulerot, Agnės Jonkutės, Dainos Pupkevičiūtės ir Judith Lesur paroda „Jautrios srovės“.

Čia eksponuojami kūriniai, sukurti „Lietuvos sezonas Prancūzijoje 2024“ proga, galerijos „Meno parkas“ bei meno organizacijos „Cadavres exquis” (FR) Ardèche regione (Prancūzija) surengtoje lietuvių ir prancūzų menininkų rezidencijoje, skirtoje ekologijos ir tvaresnio būvio paieškoms.

Skirtingų požiūrių, patirčių kūrybinės raiškos sankirtoje buvo siekiama apmąstyti nematomą materiją, jungiančią viską aplink, ir šių ryšių įtrūkius. Ardèche regiono kraštovaizdis puikiai tinka šių menininkų keliamiems klausimams dėl savo trapumo klimato katastrofos akivaizdoje. Kerinčio grožio kalnuotoje vietovėje 2023–jų kovą jau buvo paskelbtas sausros pavojus.

„Terminas „atsparumas” per pastaruosius dvidešimt metų įgijo madingo žodžio statusą. Palikęs nelaimių ir pavojų tyrimų, ekonomikos ir politikos formavimo teritoriją jis migravo į gėdėjimo dėl klimato ir klimato teisingumo sritis. Šis terminas čia padės sukurti terpę diskusijai – ko turėtume siekti – atsparumo, ar veikiau pasipriešinimo, atsižvelgiant į tai, kad žmogaus siekis konceptualizuoti pasaulį (–us), o ne tiesiog gyventi, ir Vakarų siekis instrumentalizuoti tai, kas nežmogiška, veda mus į neabejotiną mirtį.“ (Daina Pupkevičiūtė)

Idėja Lietuvoje pristatyti „Lietuvos sezono Prancūzijoje 2024“ parodas, kilo mąstant apie meno kūrinių bei projektų tvarumą – siekiame pasidalinti projektais reprezentuojančiais Lietuvą pasaulyje su ištikimiausia galerijos auditorija. Nors parodos buvo rengiamos ieškant ryšio su Prancūzijos žiūrovu, mėginant pabudinti empatišką atsaką į Lietuvos kūrėjų nagrinėjamas temas, lygiai taip svarbu išgirsti atsaką, į tai, kaip esame pristatomi bei matomi svetur, paskatinti dialogą ir Lietuvoje.

Alain Boulerot. Akantas. 2024, rugpjūtis, Thoirette. Nuotrauka (iš serijos).

Rezidencijos metu turėjome galimybę apsilankyti Monts d’Ardèche regioniniame parke. Nuotraukose kuriamais vaizdais bandžiau sintetiškai perteikti žmonių ir šio regiono, kuris kartu yra gražus, atšiaurus ir reiklus, konfrontaciją, bet kartu ir simbiozę. Odos trapumas kontrastuoja su beveik agresyviais augaliniais elementais: kaštonas – vienoje kompozicijoje, akantas – kitoje. Kūno linija tampa kalvų peizažu, kurį riboja aštri spyglių linija. Grafinė akanto linija vertikaliai dalija vaizdą ir formuoja meistriškai susiūtą autopsijos kūno randą.

Judith Lesur. „Epifitai“. 2024. Videofilmas (instaliacijos fragmentas).

Epifitas – tai organizmas, kuris, kaip ir samanos, auga naudodamasis kitais augalais kaip atrama. Paprastai jis nėra parazitas.(Paprastai ne). Skirtingai nuo šios biologinės sąveikos, kuri, kaip žinoma, yra neutrali šeimininkui, mūsų santykiai su mus pasitinkančia žeme nėra be poveikio.

Mano, kaip fotografės ir videomenininkės, išraiškos priemonės reikalauja daug energijos, medžiagų, greitai pasensta, bet yra nesunaikinamos taršos požiūriu.

Kūryba leidžia man jaustis gyva (daugiau nei viena prasme). Tačiau ką dėl to nužudau?

Agnė Jonkutė. „Peizažas. Šviesa“. 2024. Fotografija

Kaip užrašyti peizažą tokį, koks jis yra?
Koks peizažas yra pats?
Kaip leisti jam įvykti popieriuje?

Noras užrašyti peizažą tokį, koks jis yra turbūt atėjo kartu su pastebėjimu kaip gražiai po kurio laiko nugelsta šviesoje gulėjęs popierius, pavyzdžiui „Šiaurės Atėnai“. Jie gal ir „liepė“ ieškoti to prasto, laikraštinio, rašomo popieriaus be raidžių. Tas popierius gerai sugeria šviesą, palikdamas žymę. Laikas apsprendžia kokias technologijas renkuosi.

1. Kai laiko „yra daugiau“ tiesiog paimu žemos kokybės popierių, jį palieku ten, kur esu, dažniausiai lauke. Užspaudžiu vietiniu, po ranka rastu peizažo gabalu, kad vėjas nenupūstų: smėliu, akmeniu, plyta, šaka, malka. Stengiuosi neatrinkinėti daiktų, kuriais prispaudžiu popierių ir neguldyti jų pagal numatytą kompoziciją, taip mokausi tai, ko dar nemoku –  atsitikusios kompozicijos. Kažkada pamatytose Vito Luckaus fotografijose apie Lietuvos kaimą stebėjau sukabintus šventųjų paveikslus trobose. Užsikabinau už jų nepilnai suplanuotų ar visai nesurežisuotų vietų. Taip mokausi „kitos“, dar neišmoktos, nepajaustos kompozicijos, daiktų, o gal daugiau tarpų dermės.

Tada laukiu. Tiek, kiek esu toje vietoje. Šviesa veikia: popieriaus spalva kinta, žymė lieka. Lieka tas, tikrasis ar realusis peizažas su labai konkrečia peizažo dalimi (smėliu, akmeniu, šaka ar tiesiog tai, kas yra šalia). Taip atsirado „Akmenų knyga“, „Dykumos knyga“, „Žolynėliai“. Dar noriu „padaryti“ miesto, miško ir vandens knygas. Knygos nebūtinai susiūtos, kartais, o turbūt ir dažniausiai, jos kaip atskiri, savarankiški puslapiai, arba integruoti į kitus leidinius, kaip antai, žurnale Kauno fotografijos galerijos inicijuotame antrajame žurnale „I“, skirtame vandeniui, įklijavau dvi upes: Nemuną ir Nerį. Kaunas turi Santaką. Kaip užrašyti upes, vietą, peizažą popieriuje? Įmerkus popierių į upę, įsirašo informacija: pati upė, laiko momentas, peizažas, t.y. konkreti vieta konkrečiu momentu, tos vietos spalva. Taip kišau popieriaus lapukus į upes. Kiek liko juose upės? Kiek pajėgė įsigert – tiek ir liko. Užvertus žurnalą upės lapukuose susiliečia ir turime Santaką.

Laikui bėgant šios šviesos knygos po truputį nyksta nuo šviesos. Tai, kas atsirado šviesai padedant, laikui bėgant jos ir sunaikinamas. Beveik švarus procesas, kuriam padedu atsirasti, ištraukiu į dienos šviesą, dokumentuoju ir šviesoje leidžiu sunykt.

2. Kai „laiko turiu mažiau“ arba noriu naujų spalvų ir potyrių tuomet imu chemikalus, sveriu, maišau, košiu, tepu, džiovinu, slepiu nuo šviesos, kad sąmoningai juos ištraukčiau kada „bus laikas“. Jie užrašo vietos šviesą greičiau. Juos, lapukus, drobę, dažniausiai įsidedu į kuprinės kišenę, vaikštau; kišu į sniegą, smėlį (kad vėjas nenupūstų) stebiu ir laukiu. Leidžiu arba sukuriu sąlygas tos vietos šviesai atsitikti popieriuje, nes visą laiką yra nors užrašyti peizažą, toks, koks jis yra, kiek įmanoma mažiau savęs.

Turbūt labiausiai man šiame procese patinka tai, kad tai yra absoliutusis realizmas, nors vaizdas yra abstraktus. Įsirašo būtent ta vieta, būtent tas laikas, būtent ta šviesa. Peizažas popieriuje, be lešio, be fotokameros, nedailintas, nerežisuotas, kiek įmanoma toks, koks yra. Procesui naudojamas Gintauto Trimako atradimas panaudoti Baltijos jūros druską, mat druska apsprendžia sidabro spalvą. Taigi, pradžioje brendame į Baltijos jūrą pasisemti vandens, o tada prasideda…

Daina Pupkevičiūtė.  /susi/pažinimai. Garso kūrinys. 2024

/susi/pažinimai – tai garso kūrinys kaip bandymas susipažinti su Saint–Julien–en–Saint–Alban  kaimelio ant Ouvèze upės krantų gyventojais ne–žmonėmis. Aš susitelkiu į augalus, kurie džiūsta ant kaitros išsekintų kalnų šlaitų, ir į upėje besiprausiančius akmenis. Kiekvienas jų turi balsą, o aš tebandau jį išgirsti.

Fotografijos: Airida Rekštytė