Grupinė paroda „Ateitys“ ŠMC

Iki gegužės 28 d. Šiuolaikinio meno centre veikia grupinė paroda „Ateitys“.  Parodos kuratorė: Gerda Paliušytė.

Žurnalo „The New Yorker“ straipsnyje apie serialo „X failai“ (XX a. 10 dešimtmečio hito) naujausio sezono premjerą*, Joshua Rothmanas vėl išpopuliarėjusį retrofuturizmą sieja su nūdienos klaidžiomis politinėmis ideologijomis ir mus užvaldžiusia globalių katastrofų nuojauta. Rothmano požiūriu (kuriam įtaką padarė jo paties susižavėjimas „X failais“), mes ilgimės ne tik subtilaus Malderio ir Skali (pagrindinių serialo veikėjų, FTB agentų) flirto, bet ir jų senamadiškų baimių – kerodamos pasaulyje be ekonominių katastrofų ir (arba) socialinių sunkumų, jos mums suteikia stabilumo ir belaikės būties jausmą. Anot Rothmano, dauguma šiandieninės mokslinės fantastikos pasakoja apie socialines ar ekonomines problemas, kurios gąsdina daug labiau nei ateivių invazijos ar siurrealios biologinių virsmų vizijos, tokios populiarios praeityje. Jeigu būtent tai suteikia žavesio retrofuturizmui, nesunku paaiškinti, kodėl pastaruoju metu ekranus užplūdo 9 dešimtmečio mokslinės fantastikos filmų – „Žvaigždžių karų“, „Pašėlusio Makso“ ir daugybės kitų – perdirbiniai (susižavėjimą praeities ateitimis liudija ir naujasis TV serialas „Keisti dalykai “). Tačiau patys ateiviai, pasak Rothmano, jau gerokai mažiau patrauklūs: jie nebeatrodo įtikinanti gąsdinančios ateities, kurią šiandien nujaučiame, alternatyva, todėl herojų nuotykiai pasaulyje po nepritekliaus vilioja daug labiau. Pavadinęs „X failus“ grynai retrofuturistiniu kūriniu, akivaizdžiai paveiktu 5–6 dešimtmečio mokslinės fantastikos, Rothmanas retoriškai klausia: ką reiškia mūsų meilė ir nostalgija praeities vizijoms bei sapnams? O gal galima kalbėti apie nostalgiją pačiam retrofuturizmui?

ŠMC paroda „Ateitys“ – tai Rothmano straipsnio ir jo kinematografinės nostalgijos komentaras, paremtas keliais visiškai spekuliatyviais klausimais, antai: ar ateities baimės (ir geismai) sensta? Jeigu taip, kaip tai vyksta? Kokie dabartį formuojantys procesai keičia šias baimes bei geismus ir kam priklauso ši dabartis? Kodėl vienos praeities baimės ir meilės mus vilioja, o kitos lieka nustumtos į šoną? Kaip pasenę troškimai įgauna naujas, nepažįstamas formas ir virsta ateities pažadais? Kaip pasaulis skaidomas į praeities ir ateities kategorijas?

Toks didelio biudžeto reikalaujančių perdirbinių, skleidžiančių vakarykštės ateities nostalgiją, antplūdis gali sukelti įspūdį, kad ateitis nekinta. Be to, visi jie paremti įsitikinimu, esą mes, žiūrovai, vienodai suprantame dabartį. Žodelis „retro“ sufleruoja, kad kurios ateities nuojautos jau paseno. Šiuo požiūriu, retrofuturizmo sužydėjimas arba noras jį išpopuliarinti gali būti laikomas kolonizuojančiu fenomenu (kaip tik dėl to, mano nuomone, išseko naujausias „X failų“ sezonas). Be to, jis skatina ateities nuojautą ir jos pabaigą vertinti kaip globalų, tiesinį reiškinį. Tačiau ką daryti, jei kieno nors „prisijungimas” prie globalios rinkos vėluoja? Galbūt egzistuoja ir kritinis retrofuturizmas? Toks, kuris pažadintų dabarties pojūtį?

„Ateičių“ pasirinkimai primena Deleuze’o kristalą – vaizdinio-laiko tipą, trumpiausią trukmės vienetą, vizualiai perteikiamą kine ir atskleidžiantį tęstinį tikrovės ir virtualybės dialogą: tai dabartys, kurios praeina, ir praeitys, kurios išsaugomos ir daro poveikį dabarčiai. Kai visa tai, kas tikra, supa virtualybė, ir viena, ir kita nepaliaujamai sukasi bendrame sraute formuodami, bet niekada nenustelbdami kits kito. Kristale mes matome laiką, todėl jis gali būti atskleistas tik kaip alegorija, pvz., veidrodžio ir (arba) kitų kartotės mechanizmų, parodančių, kaip mes apgyvename laiką.

„Ateičių“ atidarymo vakarą Šiuolaikinio meno centro kino salėje prisiminsime „X failus“ ir jų premjerą Lietuvoje, sutapusią su ekonominiais pokyčiais ir susižavėjimu tuo metu dar nepažįstama ateitimi. Tai kvietimas prisiminti meilę retrofuturizmui tokioje pasaulio dalyje, kurioje pati „ateitis“ kažkada buvo atidėta. Bet ar yra kur skubėti? Rothmano idėjos bus prisimenamos, kol parodos kūriniai kvestionuos kategorijas ir ragins permąstyti tęstinumo ir retro-ateities trauką. Persipynusi su dabartimi, retro-ateitis pažeria netikėtų atradimų.

* Dešimtasis „X failų“ sezonas pasirodė 2016 m. – kone 15 metų po paskutinės devintojo sezono serijos, kurią TV ekranuose matėme 2002 m.

Parodoje dalyvaujantys menininkai:
Cory Arcangel
Justina Barzdaitė
Pierre Bismuth
JL Dianthus
Carlos Noronha Feio
Evaldas Jansas
Tim Gardner
Ulijona Odišarija
Nicolas Provost
Shimabuku
Phillip Zach
Kazimiera Zimblytė

Koordinatorė: Monika Kalinauskaitė
Architektas: Liudvikas Buklys

Nuotraukos: Andrej Vasilenko