Gintaro Palemono Janonio paroda „Mitai“ galerijoje „Akademija“

Nuo kovo 23 d. VDA galerijoje „Akademija“ veikia Gintaro Palemono Janonio paroda „Mitai“.

GINTARO PALEMONO JANONIO MITOLOGIJA

Gintaro Palemono Janonio naujausių tapybos darbų parodoje “Mitai” – daug džiaugsmo akims ir peno fantazijai. Net užrašytus mitus galima interpretuoti be galo be krašto, tad nutapytiems “mitams” ir jų interpretacijoms neturėtų būti nubrėžtos jokios ribos.

2020 metais nutapyti darbai dar tokie nauji, sodriai kvepiantys aliejiniais dažais ir laku, kad kai kuriems dar nespėta sugalvoti pavadinimų, tad leisiu sau gana laisvai pafantazuoti interpretuodama naujausius sfinksiškus Gintaro Palemono Janonio mitologinius vaizdinius.

Tapytojo paveikslai tiesiog spinduliuoja spalviniu geismu, gyvybingumu. Ne viename kolegų tekste G.P.Janonis apibūdinamas kaip tikrasis ekspresionistas, tobulos klausos koloristas. Kad ir kaip vengtumėme postmoderniajame lauke modernistinę dailę apibrėžiančios terminologijos, negalima nesutikti, kad būtent tokia ir yra Gintaro Palemono tapyba, tik dar pridėčiau, kad ne tik ekspresionistinis, bet ir fovistinis spalvų geismas, gyvybingumas, “šviežumas” padaro menininko paveikslus tokius patrauklius ir retam parodų lankytojui, ir tikram meno gurmanui.

Kokie mitologiniai vaizdiniai, figūros ir personos, artefaktai įsikūnija G.P.Janonio naujausiuose paveiksluose? Juos sąlyginai galima įvardinti “sfinksais” arba “hermomis”, arba abstraguotomis stovylomis, į kurias menininkas įkvepia gyvybės, jausmo, minties ir paslapties dvasią. Paslapčių saugotojai, saugotojos, atminties nešėjai, mįslių įminėjai ir uždavėjai…

Moteriški, vyriški, hermofroditiški siluetai ir yra tie mitologiniai vaizdiniai, užuominos apie tąsią ir kartu trapią europinės civilizacijos tėkmę bei menininko savistabos, savijautos atspindžiai.

Siluetai ir šešėliai, o šešėliai – ypač ryškųs, nes “sfinksus” ir “hermas” užliejanti spalvų šviesa yra lyg Saulė, kurios kaitroje šešėlis įgauna neišpasakytai sodrias, gyvas spalvas, “diskutuojančias” su antikinių vazų, kolonų, laiko dievo dviveidėmis galvomis ir jas vaizduojančiomis vazomis, nužiūrėtomis gal Luvro koridoriuose.

Pervertas kentauras, pašėlęs šuo ir gaidys, klivijos lapų fontanu “ištryškę” Gorgonės plaukai, žaismingos figūros, siluetai, kultūros istorijos , antropologijos citatų atšvaitai, vieno ar kito mito arba paties susigalvotos mitologijos blyksniai – ženkliškasis paveikslų pamušalas, pagrindas, nes visi reveransai čia suteikiami spalvai, spalvos kalbai, spalvos degos, spalvos gaisų, dangaus skaisčio, brėkšmo ar kaitros raiškai. Spalvos gyvumas, sodrumas, subtilus spalvos bei šešėlio “suokalbis”, potėpio ekspresija, o kartais ir taupus, bet daugiareikšmis blikas teikia daug malonumo akims. Kiek daug džiaugsmo akims ir kiek daug peno mitiškajai fantazijai…

Parodos kuratorė Vaidilutė Brazauskaitė-Lupeikienė

Janónis Gintaras Palemonas 1962 01 11Trakai, lietuvių tapytojas, dailininkas restauratorius. 1986 baigė Lietuvos dailės institutą. Nuo 2001 dėsto Vilniaus dailės akademijoje; 2007–2013 Monumentaliosios tapybos ir scenografijos katedros vedėjas, docentas (2007). Nuo 1986 dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje (Vengrijoje, Latvijoje, Suomijoje, Danijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Rusijoje, Estijoje, Vokietijoje). Surengė daugiau kaip 40 individualių parodų (Rygoje 1991, Sneeke, Olandija, 1992, Bremene 1995, Vilniuje 2002). G. P. Janonio paveikslams (Miesto angelas 1990, Žaliasis kambarys 1991, Mergaitė ir sfinksas 1996, Pasivaikščiojimai po rojaus sodus 2008, Paskutinis sfinksas 2010) būdinga spalvinė ekspresija, įtaigi emocijų raiška, daugiasluoksnė tapyba. 1997 stažavo Florencijoje. Kūrinių turi Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Alytaus kraštotyros muziejus, Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, MO muziejus Vilniuje, Jungtinių Amerikos Valstijų muziejai.

Paroda veiks  balandžio 10 d.