Garso materija. Pokalbis su menininke Elena Laurinavičiūte

Keramika yra ilgaamžė medija. Matyti, o gal liesti meną – tai pirmos sąsajos, kylančios eiliniam žmogui, tačiau šiuolaikinio meno amžiuje linijos tarp pojūčių blunka, o tam įtakos turi ir medijos pasirinkimas bei jos lankstumas, kartais ir (ne)apčiuopiamumas. Apie kūrybos konceptualumą, garso ir molio sintezę, medijos patrauklumą diskutuojame su menininke, keramike Elena Laurinavičiūte (g. 1993).

B. E. K.: Pradėsiu nuo iš esmės paprasto klausimo. Baigei psichologijos studijas ir keramikos magistrą Vilniaus dailės akademijoje. Tavo srities transformacija iš humanitarinės į meninę man asmeniškai tikrai įdomi. Žinoma, dar įdomiau – keramika užsiimi ilgai, tačiau kodėl palinkai būtent į šią mediją? Kodėl ne, pavyzdžiui, metalo menas?

E. L.: Sudėtinga tiksliai atsakyti, kodėl pasirinkau būtent keramiką, bet manau, kad patraukė jos plastiškumas. Molis – tai medžiaga, kuri leidžia dirbti labai intuityviai, beveik pratęsiant rankos judesį erdvėje. Pradedant dirbti, galima neturėti išankstinio plano, nes molis paklūsta, kinta, reaguoja į menkiausią prisilietimą, todėl kiekvienas veiksmas turi tiesioginį rezultatą. Tai suteikia kūrybos procesui žaismės ir spontaniškumo.

Lipdymas rankomis turi stiprų terapinį poveikį – tai procesas, kuris reikalauja susitelkimo į dabartį, į pojūčius, į lėtą, apgalvotą veiksmą. Tai tarsi meditacija per judesį – minkštas molis leidžiasi spaudžiamas, reaguoja į menkiausią prisilietimą, ir tame santykyje su medžiaga įvyksta tam tikras vidinis pasitenkinimas. Kartu molis išlieka gyvas iki pat degimo momento – galima jį keisti, formuoti, ieškoti tinkamiausios išraiškos. Galbūt būtent dėl šios laisvės ir galimybės išjausti kūrybinį procesą per fizinį veiksmą keramika mane taip įtraukė.

Būtent dėl šio nenuspėjamumo ir galimybės kūrinį nuolat modeliuoti keramika man tokia įdomi. Kodėl ne metalas? Jis daug griežtesnis, statiškesnis, jį keisti ir formuoti reikia visai kitokios energijos. O molis leidžia būti lankstiems – tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme.

B. E. K.: Su savo kūriniu „Garsoraižiai‟ laimėjai daugiausiai publikos simpatijų „JCDecaux premijos‟ konkurse. Tavo darbe atsiskleidžia garso ir materialumo sintezė, tam pasitelki porėtas molines figūras su viduje įtaisytais ventiliatoriais. Papasakok plačiau, kaip susiformavo impulsas sukurti sąsają tarp garso ir molio. Ir kaip kūrinys siejasi su liminalumo idėjomis, išreikštomis parodos koncepte?

E. L.: Domėjimasis molio ir garso ryšiu augo palaipsniui. Pirmiausia atradau, kad keramikos procese gausu įdomių garsinių patirčių, kurios lieka antraplanėmis. Tarkime, ką tik iš krosnies ištraukti glazūruoti darbai skleidžia subtilius krištolinius garsus – vos girdimus caksėjimus, kai glazūra aušta ir trūkinėja. Tai tarsi medžiagos atminties pėdsakai, savotiškas jos virsmo garsu peizažas. Taip pat pastebėjau, kad neglazūruoti porėti molio objektai, panardinti į vandenį, ima „čiulbėti“, kai iš jų porų kyla oro burbuliukai. Tokie netikėti atradimai tapo mano eureka momentu – supratau, kad keramikoje slypi didžiulis garsinis potencialas, kurį norėjau tyrinėti ir perkelti į kūrybą.

Toliau sekė eksperimentai, dažnai paremti atsitiktinumais. Dirbdama su moliu, leidau sau klaidžioti, ieškoti, atrasti, nesistengdama visko iš karto racionalizuoti. Šiame procese nemažai įkvėpimo gavau ir iš savo bičiulių, dirbančių su garso menu – jų praktikos skatino permąstyti, kaip galima jungti keramiką su akustika. Mane vis labiau domino, kaip medžiaga gali būti ne tik vizualaus, bet ir garsinio lauko išraiškos dalimi. Vėliau pradėjau domėtis istoriniais keraminių pučiamųjų instrumentų pavyzdžiais, jų garso išgavimo sistemomis. Iš šių ieškojimų natūraliai gimė idėja sukurti skulptūras, kuriose garsas formuotųsi ne per tradicinį smūgį ar rezonansą, o per oro srautus – tokiu būdu gimė kūrinys „Garsoraižiai“.

Liminalumo idėja „Garsoraižiuose“ veikia keliais lygmenimis. Visų pirma, pati garso ir materijos sąveika yra liminali – neapčiuopiamas garsas įgauna fizinę išraišką per molines formas, kurios jį moduliuoja. Taip pat ši idėja veikia per dialogą tarp praeities ir dabarties. Kūrinys reflektuoja Šnipiškių rajono istoriją – vietą, kur XVII–XVIII a. klestėjo keramikos pramonė. Plytos, čerpės, kiti molio dirbiniai, kurie kadaise buvo esminė miesto architektūros dalis, šiandien tampa istorijos nuotrupomis, o pati rajono erdvė – sparčios urbanizacijos lauku. Mano kūrinys nėra tiesioginė istorinė rekonstrukcija, veikiau pokalbis tarp minimos praeities ir dabarties. Moliniai objektai čia susiję ne tik su senosiomis plytinėmis, bet ir su dabarties miesto garsovaizdžiu – nuolatiniu urbanistiniu triukšmu, perėjimais tarp tylios ir garsios erdvės, tarp struktūros ir virsmo. Tai erdvė tarp „buvusio“ ir „esančio“.

B. E. K.: Kaip manai, ar „Garsoraižiai“ publikai buvo tokie patrauklūs dėl interaktyvumo elemento? Jei pamąstytumėme, garsas gali būti neišvengiamai interaktyvus – tu jo negali „negirdėti‟, jei nenori, nepasitelkdamas išorinių veiksnių.

E. L.: Manau, kad interaktyvumas buvo vienas iš faktorių, kodėl „Garsoraižiai“ buvo patrauklūs publikai. Žmonės mėgsta patirti meną ne tik vizualiai, bet ir per kitus pojūčius – garsas sukuria fizinį įsitraukimą, jis tarsi apgaubia, tampa neišvengiamas. Kaip ir sakai, garsas yra toks pojūtis, kurio negali „išjungti“ taip paprastai kaip vaizdo – jis egzistuoja erdvėje ir veikia mus net tada, kai nesame į jį sąmoningai susitelkę.

Mano instaliacijoje buvo numatyta galimybė garsą išjungti, tačiau tuo pat metu kas nors kitas galėjo jį vėl įjungti. Ši sąveika su žiūrovais sukūrė tam tikrą dinamiškumą – instaliacija nebuvo statiškas objektas, o kintantis garsinis peizažas, priklausantis nuo žmonių veiksmų. Man atrodo, kad būtent šis interaktyvumas skatino publiką praleisti daugiau laiko prie kūrinio, tyrinėti jį ne tik akimis, bet ir klausant, stebint, kaip garsas formuojasi ir kinta priklausomai nuo erdvės ir jų pačių įsitraukimo.

B. E. K.: Pataisyk, jei klystu, bet turbūt ne visada kūriniuose įkūnydavai išskirtinai eksperimentalius konceptus (kaip garso ir keramikos sąsają). Spėju, patyrei tam tikrą stimulą nerti į konceptualias gilumas, (ne)apibrėžtumus. Kas tave atvedė link šio aspekto? Kokius savotiškus, unikalius bruožus realizuoji savo darbuose?

E. L.: Pradžioje mano kūryba buvo labiau orientuota į tradicinius keramikos objektus, tačiau ilgainiui pradėjau ieškoti būdų, kaip peržengti šiai medijai įprastas ribas. Mane vis labiau domino dinamiškos, performatyvios ir instaliatyvios formos, kurios įtrauktų ne tik vizualinį, bet ir garsinį bei erdvinį aspektą. Taip pamažu atsirado noras tyrinėti garsą per molį – ne tik kaip keramikos savybę, bet ir kaip kūrybinės išraiškos formą.

Garso skulptūras suvokiu kaip formas, kurios tiesiogiai lemia jose išgaunamą garsą – jų dydis, forma, ertmės struktūra nulemia skambesį. Manau, kad sekiau paskui savo smalsumą, ir būtent jis atvedė prie esminio kūrybinio lūžio, kuris nulėmė tolesnę mano meninę trajektoriją.

Dviejų disciplinų – keramikos ir garso meno – jungtis leidžia išeiti į platesnį meno kontekstą, suteikia galimybę tyrinėti kūrybą naujais, nestandartiniais būdais. Tai ne tik išplečia mano kūrinių suvokimo lauką, bet ir leidžia juos integruoti į skirtingas erdves bei situacijas, kuriose tradicinė keramika įprastai neegzistuotų.

B. E. K.: Tyrinėji garso ir erdvės santykį, greta aktualizuoji molinių švilpukų garsinį paveldą ir, pasitelkdama keramiką, susieji dabartį bei praeitį. Kokie elementai tavo darbuose sufleruoja šį laiko „tiltą‟?

E. L.: Kurdama garso skulptūras, atsispiriu nuo senovinių švilpukų pavyzdžių, tyrinėju jų garsinį paveldą ir pertvarkau jį, kad jis atitiktų šiuolaikinius kontekstus. Švilpukai, kaip istoriniai objektai, išlaiko savo garsinę prigimtį, tačiau, integruojant šiuolaikines technologijas, tokias kaip elektromechanika, jie įgauna kitokią dinamiką ir pasakoja naujas istorijas. Ventiliatoriai ir kiti mechanizmai leidžia manipuliuoti garsu, suteikdami jam šiuolaikinę formą ir įtampą.

B. E. K.: Ar tu į savo garso skulptūras žvelgi labiau kaip į nepriklausomus, garsą skleidžiančius kūnus, ar kaip į interaktyvų instrumentą? O gal kūrinių esmė ir yra materialus objektas su konceptualiu garso klodu?

E. L.: Mano garso skulptūros pirmiausia yra materialūs objektai su konceptualiu garso klodu. Tai tūriniai kūnai, kurie tampa mediatoriumi perteikiant nematomą ir neapčiuopiamą oro judėjimą. Garsas mano kūriniuose nėra savitikslis – jis kyla iš santykio tarp formos, oro ir žmogaus. Skulptūros pačios negamina garso, jos tik perleidžia per save oro vibracijas, kurias mes girdime.

Kita vertus, mano kūriniai nėra instrumentai tradicine prasme, nors kai kurie gali būti aktyviai naudojami performansuose. Mane domina riba tarp objekto ir garso šaltinio, tarp skulptūrinės formos ir akustinės patirties. Man svarbu, kaip garsas keičia mūsų suvokimą apie materialumą – kaip molio kietumas gali perteikti oro lankstumą, kaip forma gali daryti įtaką tam, ką girdime.

Todėl į savo kūrinius žvelgiu dvejopai – viena vertus, kaip į savarankiškus garsą skleidžiančius kūnus, kita vertus, kaip į priemones, kurios leidžia išryškinti nematomus aplinkos procesus. Mane domina ne tik pats garsas, bet ir santykis tarp objektų, erdvės ir stebėtojo, kuris dažnai tampa aktyviu kūrinio dalyviu.

B. E. K.: Pabaigai, kviečiu tave pasvarstyti – ar norėtum kurdama ateityje pasitelkti kitokias medijas, nebūtinai artimas keramikai?

E. L.: Keramika yra pagrindinė mano medija. Jau kelis metus dirbu su ja ir galiu sakyti, kad po truputį pradedu ją suprasti – galiu formuoti taip, kaip noriu, ji man paklūsta. Tačiau dar yra kur tobulėti ir daug ko išmokti. Technologiškai jaučiuosi palietusi tik paviršių, todėl ši medija man vis dar kupina atradimų.

Nors esu keramikė, neatmetu galimybės naudoti ir kitas medijas. Pavyzdžiui, kai kurie mano eksperimentiniai objektai tarsi prašosi būti perteikiami vaizdo įrašo formatu. Kartais atlieku performansus, kuriuose groju savo sukurtomis skulptūromis ir eksperimentiniais keraminiais garso objektais. Siekdama įgyvendinti savo idėjas, į kūrybą įtraukiau ir elektromechaniką – išmokau lituoti, konstruoti paprastus mechaninius elementus. Man svarbu ne tik mokytis naujų dalykų, bet ir kiek įmanoma daugiau viską daryti pačiai – tai suteikia tiek kūrybinės laisvės, tiek glaudesnį ryšį su kūriniu.

Ateityje gali kilti idėjų, kurių įgyvendinimui teks pasitelkti ir kitas medijas, nes svarbiausia yra tai, ko reikalauja idėjos išpildymas. Jos gali būti visiškai nesusijusios su keramika, tačiau jos taip pat gali stipriai ja remtis – tai priklauso nuo kūrybinio proceso eigos ir mano atradimų. Natūraliai galiu atrasti ir kitas medžiagas, kurios mane sudomins. Šiuo metu to dar nežinau. Man kūrybinis pasitenkinimas kyla iš nežinojimo pozicijos, todėl esu atvira naujoms idėjoms.