Galerijos „Vartai“ ketvirtadienio peržiūroje - Annos Pavlovos darbai

Spalio 4 d., ketvirtadienį, 18 val. galerijos „Vartai“ peržiūrų kambaryje bus pristatyti jaunos menininkės Annos Pavlovos darbai.

Anna Pavlova yra jaunosios kartos grafikė, šiais metais baigusi bakalauro studijas Vilniaus dailės akademijoje, ir komiksų menininkė. Populiarindama juos, Anna gana aktyviai dalyvauja įvairiuose renginiuose, organizuoja dirbtuves, komiksų parodas. Peržiūrų kambaryje bus pristatytas jos grafikos darbų serija „кто во что, что во кто”.

Annos kūrinyje reinkarnacijos sąvoka iš dvasinės virsta į kalbinę ir emocinę. Kalbinė reinkarnacija čia atskleidžiama per vieną rusų kalboje esantį niuansą: klausimus кто ir что. Išvertus į lietuvių kalbą abu jie reiškia tą patį – kas, tačiau rusų kalboje jie skiriasi. Klausimas ктo užduodamas klausiant apie tai, kas yra gyva, o что – apie tai, kas negyva. Annos kūrinyje šie klausimai susipina ir keičiasi veidrodiniu principu, sukurdami savotišką kalbinę reinkarnacijos formą: gyva į negyva, negyva į gyva, taip keldami klausimus apie svarbiausios žmogaus komunikacijos priemonės – kalbos gyvumą/negyvumą.

Dar vienas svarbus Annos darbų išeities taškas yra susijęs su emocine reinkarnacija. Pasak autorės, ši serija gimė sužinojus eksperimentinės, minimalistinės, drone muzikos kūrėjo Richardo Skeltono gyvenimo istoriją. Netekęs žmonos, jis pradėjo „laidoti“ (užkasinėti) savo muzikinius instrumentus. Užkasti jie deformuojasi, išsiderina, pradeda irti. Po kurio laiko Skeltonas instrumentus atkasa ir vėl jais groja. Būtent čia Anna mato savo kūrinių pradžią – tai daugiasluoksnė paralelė tarp laidojamo žmogaus (gyva) ir instrumento (negyva).

Annos darbuose švelnūs, blausūs, kartais neaiškūs, sapniški vaizdiniai – gyva ir negyva – pakeičiami subjektyviomis autorės asociacijomis – instrumetas/daiktas paverčiamas gyvūnu, o žmogaus kūnas medine siena. Medžiagos, kūrybos procesas ir R. Skeltono gyvenimo istorija sudaro savotišką paralelę. Naudodama pasirinktas medžiagas, temas, patirtis Anna tarsi laidoja vaizdą, laukia kada jis deformuosis, išsiderins, atkasa jį ir vėl „sugroja“.