Fotoreportažas iš Vsevolodo Kovalevskij instaliacijos „Dimensijos ribos“ NDG

Birželio 3 -21 dienomis Nacionalinėje dailės galerijoje buvo eksponuojama Vsevolodo Kovalevskij instaliacija „Dimensijos ribos“. Instaliacija „Dimensijos ribos“ – tai baigiamasis V. Kovalevskij magistro studijų darbas, kuriame autorius plėtoja šviesos kaip atminties atminties įsivaizduojamybės idėją.  Specialiai Nacionalinės dailės galerijos erdvei pritaikytoje instaliacijoje „Dimensijos ribos“, lankytojams siūloma realybę patirti įvairiais šviesos intensyvumo laipsniais.

Vsevolod Kovalevskij „Dimensijos ribos“

Negi tau sunku priimti tokią mechaninę ir dirbtinę gyvybę reprodukuojančią sistemą? Galbūt tau padės mintis, kad tik mūsų negebėjimas matyti paverčia miklius menininko rankos judesius magiškais!

Adolfas Bioy Casaresas, “Morelio išradimas” (1940m)

 Ar įmanomą suvokti šviesą kaip gyvą organizmą? Kaip siejasi kūnas, atmintis, sąmonė ir šviesa? Savo tiriamojoje darbo dalyje „Šviesos mokslas: šviesa kaip atminties kūnas“ mėginau atsakyti į šiuos klausimus, o pagrindinis mano ieškojimų atspirties taškas buvo senelio fotografinis portretas. Kameros užrakto paspaudimo metu senelis prasimerkė ir jo negyvas, tuščias žvilgsnis persmelkė kiaurai, jo akys buvo tarsi ką tik gimusio, bet jau atsisveikinančio,naujagimio akys. Atrodė, kad senelio kūnas virto kiautu, o jo atmintis – abstrakcija, kuri egzistuoja tik ją apibūdinus. Patys įvairiausi vamzdeliai išvedžioti po senelio kūną ir juos kaišiojantys vyrai oranžinėmis uniformomis su blizgančiomis juostomis atrodė kaip iš kokio fantastinio filmo, kurio komanda ruošė astronautą paskutinei kosminei kelionei. Šis astronautas dingo kosmoso platybėse ir per tiek amžių virto kristalizuotu kūnu sustingusiu visatos pakraštyje, su mumis liko tik jo iliuzinė holograminė nuotrauka ir įsivaizduojamybės abstrakcijos.

Parodoje esantis stiklinis tetraedras veikia kaip komunikatorius, tam tikra, anksčiau minčių ir atminties pripildyto, tačiau netekusio savasties ir tapusio kažko didesnio dalimi mano astronauto senelio sąsaja su empiriniu šviesos kūniškumu. Tetraedras čia tampa viena iš hologramų medijavimo mašinų arba aparatu padedančiu atrasti schemas suvokimui. Šviesos srautas keliaudamas pro šį objektą kerta jo briaunas ir išsidalina į spektrą bei materializuojasi kitokiame matmenyje, dimensijoje, supratime. Tęsiant H. Bergsono mintį, kad „suvokimas niekuomet nėra paprastas dvasios kontaktas su esamu daiktu; jis visuomet yra prisodrintas prisiminimo vaizdų, kurie jį išbaigia ir interpretuoja”¹, interpretuodamas šviesą kaip dvasią be kūno, teigiu, kad „dvasiai“ perėjus katalizatorių (tetraedrą) galime įžvelgti kitokios kūno sampratos galimybes. Jo medijuota šviesa tampa medialinės fazės dalimi, kurioje ji neatsiskleidžia tokia, kokia yra, bet išlieka betarpiškai susijusi. Ši šviesa juntama ir matoma tuo fizikiniu būdu, kurį mes suvokiame kaip nematerialų kūną. Jei mes sau leistume pamatyti šio kūno „vaizduoklį“, galbūt šis „vaizduokliškas” kūnas būtų įsivaizduojamybė?

Bet kas yra vaizduotė? Ji nėra tapati įsivaizdavimui, kaip kad ir fikcija nėra lygi realybei, tačiau iliuzijos momentas sugretina fikciją su realybe. Tai aktualu nūdienos žmogui, kuris aplinką suvokia nuolat paskendęs vienoje ar kitoje vaizduotės dimensijoje. „Įsivaizduojamybę […] galima suprasti kaip tokią virtualumo ar irealybės sritį, kurioje susikloja sąmonės ir pasaulio sferos, kurioje sąveikauja juslumas ir viršjuslumas“². Galbūt viršjuslumas – tai galimybė patirti meta erdvę/es? Jeigu atsakymas yra teigiamas ir meta-erdvė yra įsivaizduojamybė, ar tai, kad kvantinės fizikos teorijos iš dalies įrodo, jog mes esame apsupti kitų dimensijų, reiškia, kad šviesos kūnas galimai yra meta erdvėje? Hyper dimensinė erdvė, kurią Christoper Nolan atvaizduoja kaip tesaraktą sudarytą iš knygų lentynų, mano projekte vaizduojama kaip skaidrumas ir šviesos srauto brėžiamos galimybės. Galbūt išlaisvinta senelio sąmonė tampa to viršjuslumo dalyve, kuri patenka į naują įsivaizdavimo spektrą ir išsilaisvina nuo kūniškumo ta prasme, kuria mes suvokiame materinį kūną? Tokiu atveju šviesos kūno egzistavimas galimas meta kūno sampratoje.

Šviesos ruožo fotografija – tarsi semiobjektas, tai kūnas egzistuojantis viršpajutiniame pasaulyje ir esantis kitokiame suvokimo, vaizduotės lygmenyje, ši uždokumentuota šviesos dėmė parodoje veikia kaip daiktinis įrodymas, kad šviesos kūniškumas, kaip toks, apskritai egzistuoja. Šviesos ruožas, nors ir atrodo dvimatis, tačiau jame dalelės juda visomis trajektorijos kryptimis taip paversdamas jį trimačiu semiobjektu, kuris egzistuoja už mūsų įsivaizdavimo ribos. Projektoriaus ant sienos leidžiamas šviesos srautas piešia debesų fone aplink visas savo ašis besisukančia figūrą – tai tetreadras tapęs niekiu, abstrakcija, kuri ir yra, ir nėra. Gyvendami tarp įsivaizduojamybių, mes pamiršome pasiekti vaizduotę, o tuo pačiu ir vaizduotės suvokimą. Taigi visi parodoje „Dimensijos ribos“ eksponuojami darbai veikia kaip priemonės, aktyvinančios šią primirštą vaizduotę.

[1] Kristupas Sabolius, Įsivaizduojamybė, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2014, p.24

[2] Kristupas Sabolius, Įsivaizduojamybė, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2014, p.27

Nuotraukos: Andrej Vasilenko