Fotoreportažas iš Stano Masár bei Mindaugo Lukošaičio parodų galerijoje „Vartai“

Birželio 18 d. galerijoje „Vartai“  duris atvėrė dvi solo parodos, pratęsiančios ilgalaikį galerijos projektą „Artscape“.  Šįkart galerijos erdvėse išsidėstė šiuolaikinio Slovakijos menininko Stano Masár kūryba bei Mindaugo Lukošaičio naujausias piešinių ciklas „Talvisota“ („Žiemos karas“).

Slovakų postkonceptualizmo atstovas Stano Masár kuria instaliacijas, objektus, šviesos ir video meną. Kūryboje dažnai naudoja ir manipuliuoja meno istorijoje gerai žinomais darbais. Naudodamasis apibendrintomis meno istorijos schemomis, kad išgrynintų bendriausius kūrinių bruožus, kuria kritiškus, charizmatiškus ir dažnai ironiškus kūrinius. Stano Masár į Vilnių atveža perkurtus meno istorijos šedevrus: Michelangelo „Paskutinį teismą“ ir garsius šiuolaikinės scenos vardus, kaip antai Damien Hirst, Maurizio Cattelan arba Pipilotti Rist. Galerijoje „Vartai“ pristatoma personalinė paroda gimė iš metodiškų tyrimų ir meno istorijos transformacijos bei manipuliavimo.

Šis manipuliavimas – tai žinomo kūrinio atkartojimas taikant visuotinumo idėją – globalizacijos, vienodumo ir sistemos, kuriais pasižymi paplitęs populiarusis meno istorijos aiškinimas. Autorius su humoru ir lengva kritika bando atskleisti ir apibrėžti Europos ir JAV pripažintos, visuotinės meno istorijos erdvėlaikį bei sisteminį jos vaizdą. Projekte „Šiuolaikinis vaizduojamasis menas“ („Contemporary Visual Art“) Stano Masár perteikė visuotinai žinomus darbus standartizuota piktogramų kalba, kuri pabrėžia ryškiausius jų bruožus. Menininkas trina ribas tarp meno ir dizaino, atvaizduodamas piktogramas ant grindų, vaikiškų dėlionių, šachmatų stalelio ir t. t.

Mindaugas Lukošaitis – universalus savo kartos menininkas, „paveldėjęs“ visas geriausias savybes iš kiek vyresnės, „pirmosios“ Lietuvos interdisciplinininkų kartos, debiutavusios XX a. 9-jo dešimtmečio pabaigoje 10-jo pirmoje pusėje. Tačiau Lukošaičio „vizitine kortele“ tapo ne sudėtingos instaliacijos ar skaitmeninės medijos, o piešinių grafitu ciklai.

Bendrų „instaliatyvaus interdiscipliniškumo“ tendencijų fone Lukošaičio piešiniai kontrastuoja savotišku formos „archaiškumu“, tarsi „neotradicionalizmo“ prieskoniais. Grafito technikai tinka pilietinių ir kitokių karų, politinių suiručių meto smurto temos, ji natūraliai susisieja su monochromine „dokumentine“ fotografija, ypač prisiminus prastos kokybės, retušuotą tušu ar tuo pačiu grafitu, pokario sovietmečio propagandinę fotografiją. Lukošaičio piešiniai – tarsi „reportažai iš įvykio vietos“, tačiau formali piešinių logika perkelia „reportažą“ į kitą – šiuolaikinio meno „metadiskursą“.

Naujausias Lukošaičio piešinių ciklas „Talvisota“ („Žiemos karas“) patvirtina ir įtvirtina visas minėtas piešinių savybes. Šiame cikle estetinis piešinių išgryninimas ir jų patrauklumas pasiekia kone tobulą dekoratyvumo lygmenį. Susidaro įspūdis, kad Lukošaitis po truputį išvalo savo piešinius nuo turinio ir artėja prie kažkokio dekoratyvaus ar abstraktaus idealo, piešinio esmės.

Kviečiame drauge pasivaikščioti po dviejų menininkų parodas „Vartų“ salėse:

Stano Masár ekspozicija:

Mindaugo Lukošaičio piešinių ekspozicija:

Nuotraukos: Marta Ivanova.