Fotopasakojimas iš parodos „MENAmaS“ Kauno „Fluxus ministerijoje“

2012 m. lapkričio 17 d., Šeštadienis
Straipsnio autorius: artnews.lt

Spalio 19 – 30 dienomis Kauno „Fluxus ministerijoje“ (Jonavos g.3, Kaunas) veikė tarpdisciplininio meno paroda „MENAmaS“, kurioje dalyvavo Danas Aleksa, Akvilė  Anglickaitė, Jurga Barilaitė, Evaldas Jansas, Liutauras Juzikėnas, Dainius Liškevičius, Petras Mazūras,  Andrius Pukis, Kazys Venclovas, Jurga Užkurnytė.

Anot parodos rengėjų, projekte „MENAmaS“ siekiama atrasti sunkiai įžiūrimą ir jautrią ribą tarp apsisprendimo kurti ir apsisprendimo nekurti. Kalbant apie šiuolaikinio meno raidą daug dėmesio skiriama institucijai, kuri veikia tarytum milžiniškas filtras, vienus paverčiantis sėkmingais menininkais, o kitus paliekantis „už borto“. 2010m. ŠMC didžiojoje salėje buvo pristatytas Valdo Ozarinsko ir Audriaus Bučo projektas „Formalizmas: nesekmės“; ekspozicijos pagrindu čia tapo milžiniška juoda tuščiavidurė pagalvė. Pasak vieno iš autorių, šis eksponatas simbolizavo visas patirtas kūrybines ir žmogiškas autorių nesėkmes, kurios tarytum paneigė mitą apie ŠMC kaip sėkmingą instituciją. Savo ruožtu, projekte „MENAmaS“ atsiribojama nuo bet kokios institucinės įtakos ir visų pirma iškeliama kūrybinės ir grynai žmoniškosios (ne)sėkmės samprata. Teigiama, jog menininko apsisprendimus visų pirma nulemia pats menininkas. Parodos autoriai yra skirtingo amžiaus, netapačių meninių patirčių ir atstovaujantys skirtingoms disciplinoms. Vieni jų yra aktyviai kuriantys, kiti „sugrįžta“ į ekspozicijų sales po ilgos kūrybinės pauzės. Dalis darbų jau yra dalyvavę įvairiuose projektuose, kiti yra sukurti specialiai šiai parodai. Taigi iniciatyvą „MENAmaS“ galima pavadinti bandymu rasti bendrą kūrybos vardiklį, kuris įgalintų parodyti įvairias prielaidas padedančias atsirasti (arba neatsirasti) meno kūriniui. XX amžiaus mene idėja bei procesas tapo tiek pat svarbūs kaip ir pats rezultatas, todėl aplinkybė, dėl kurios liko neįgyvendintas vienas ar kitas sumanymas, taip pat gali būti vertinama kaip kūrinys (kaip pavyzdys šiuo atveju galėtų būti Marijos Eichhorn 2001 metais Šveicarijoje Berno miestelyje surengta paroda be jokios ekspozicijos – parodai numatytą biudžetą autorė išleido muziejaus remontui, taip protestuodama prieš netinkamą kultūros finansavimą).

Akvilė Anglickaitė parodoje pristatė fotografijų seriją Aš esu menininkas. Fotografijų serijoje „Aš esu menininkas“ parodoma menininko padėtis dabartinėje socioekonominėje situacijoje. Menininkas skaido savo tapatybę į dvi dalis – tam kad išgyventų, jis dirba „juodus“ darbus, ir tik laisvu nuo darbo laiku kuria (arba jau nebekuria), nes kūryba daugumai menininkų nėra pragyvenimo šaltinis (veikiau atvirkščiai). Portretų stilistika yra nuoroda į Augusto Sanderio fotografijų seriją „Dvidešimto amžiaus žmonės“, kur nufotografuoti visų profesijų atstovai su kiekvienai priklausomais atributais – statybininkas laikamtis plytas, kepėjas prie puodų, tapytojas – gatvėje, žvelgiantis į objektyvą mąsliu žvilgsniu… Bet serijoje „aš esu menininkas“ viskas šiek tiek kitaip (dvidešimt pirmas amžius?). Čia nėra aiškiai atskirtų ribų kas yra kas – menininkas yra statybininkas ar statybininkas yra menininkas…

Dainius Liškevičius parodoje dalyvavo su kūriniu DNA (DNR) –  tai 2007 metų video dokumentacija (home video), sumontuota į trumpą 3 min. vaizdo kompoziciją, kurioje pagal eksperimentinio roko grupės DNA muziką šoka vaikai. Galima tik nujausti, kad  kažkur šalia yra tėvai, besiklausantys šios muzikos, bei stebintys vaikų šeliones. DNA gyvavo 1978-1982 metais Niujorke, kaip ir aštunto dešimtmečio muzikinis punk stiliaus avangardinis judėjimas No Wave.

Kaip teigia video instaliaciją 7 ŽALI EKRANAI arba KĄ DARYČIAU –  JEI DARYČIAU pristačiusi Jurga Barilaitė, „žalias ekranas – reklamoje ir kine, naudojamas filmuojant montažines scenas. Ryškiai žalią spalvą paprasčiausia iškirpti ir įdėti kitą vaizdą.  Septyni žali ekranai – septynios galimybės iškirpti ir pakeisti. Tokia seka: 3 x 4; 9 x 12; 15 x 20; 30 x 40; 60x 80; 90 x 120; 120 x 160…  Ta žalia – žiauriai graži spalva.“

Petras Mazūras parodoje pristatė instaliaciją Paskutinė Užuolaida, Kazys Venclovas dalyvavo su kūriniu Katinas, Evaldas Jansas „transliavo“ Janso TV, kurioje menininkai kalba apie kūrybinius procesus ir sąlygas. Menininkė Jurga Užkurnytė pristatė ciklą Nutylėjimai, kurį sudaro kūriniai MARTYRUM (kankiniai), PROCESSIONS (procesijos), FACIEM DEI (dievo veidas), SACRIFICIA (aukojimas). Andrius Pukis parodoje eksponavo instaliaciją Kekė.

Liutauras Juzikėnas pateikė Ugnies diagramą – naują koncepcijų vizualizavimo metodą, įkvėptą religinio teksto iš pirmojo tūkstantmečio pr. m. e. pradžios.

Vienas iš parodos rengėjų Danas Aleksa joje pristatė kūrinį Pusiausvyra. Pasak menininko, „performansui pasirinkau erdves, kurios atspindi mano kasdienybę: namai, dailės galerija, prekybos centras, gatvė. Vaikščiojimas buomu vienoje erdvėje nedaug skiriasi nuo vaikščiojimo kitoje erdvėje. Laikant pusiausvyrą dėmesys sutelkiamas į save ir siaurą briauną, stengiantis atsiriboti nuo išorinių dirgiklių. Pusiausvyros terminu apibūdinama kūno ramybės būsena išsilyginus veikiančioms jėgoms arba darni ko nors būsena: politinė, ekonominė, dvasinė pusiausvyra. Mene pusiausvyros terminu galima apibūdinti harmoningą kompoziciją.“

Kviečiame parodoje apsilankyti vaizdinio pasakojimo pagalba:

 

Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *