Fotografas Algimantas Aleksandravičius: „Man identifikuoti išorę nėra tiek įdomu, kiek būti sielovagiu“

2020 m. rugsėjo 28 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: artnews.lt

Vienas žymiausių Lietuvos fotografijos atstovų, stebinantis savo įžvalgumu ir pasižymintis talentu fotografuoti įspūdingus žmonių portretus – Algimantas Aleksandravičius. Taip pat jis – vienas iš MO muziejaus parodos „Kodėl taip sunku mylėti“ eksponuojamų menininkų, įamžinęs ir parodos kuratorių Peter Greenaway. A. Aleksandravičius parodos atidarymo MOratono metu atvirai kalba apie savo pirmuosius portretus, pirmąsias personalines parodas ir kur slypi gero portreto paslaptis.

Fotografijos pradžia

Nors A. Aleksandravičius kuria jau daugelį metų ir dabar yra gerai žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje, fotografas atvirai pasakoja ir savo santykio su fotografija pradžią – pirmąją savo personalinę parodą „Memento Mori“, eksponuotą 1993 m. Panevėžyje. Menininkas teigia, jog nuo vaikystės buvo šimtaprocentinis romantikas bei simbolistas, tad ir pirmoje jo parodoje, skirtoje Dievui, radosi įvairių simbolių su nuorodomis į Bibliją.

Mieste, kuriame surengė savo pirmąją parodą, A. Aleksandravičius ir toliau tęsė kūrybinę veiklą, tad jį laiko gimtuoju kūrybine prasme. Panevėžyje menininkas buvo atidaręs ir „Algimanto Galeriją“, klestėjusią penkerius metus.

„Bandžiau kviestis ne vien fotografus. Ir Sauką rodžiau, ir Petrą Repšį, Kmieliauską… ir daugelį kitų. Dariau autorinius poezijos vakarus“, – galerijos klestėjimo laikotarpiu veiklas prisimena kūrėjas.

Portretinės fotografijos – kur slypi paslaptis?

A. Aleksandravičius pripažintai laikomas vienu geriausių portretinio žanro fotografų Lietuvoje. Jo dėmesio centre visada yra žmogus. Menininkas išsiskiria savo kuriamais žymių ir nežymių žmonių portretais. Įdomu – kaip jam pavyksta užfiksuoti tokius įsimintinus kadrus.

Pasak menininko, viena svarbiausių paslapčių – žmogus neturi jaustis fotografuojamas.

„Būtina pasidaryti namų darbus. Tu turi kalbėti, kad žmogus nejaustų tavęs kaip fotografo. Tu jį savotiškai turi nuvesti į kitą lauką, gal į vaikystę arba mamą jam priminti, kad jai ranką pabučiuotų. Tada žmogus pradeda galvoti. Jis užmiršta, kad tu jį fotografuoji“, – pasakoja A. Aleksandravičius.

Menininkas visada pabrėžia pagarbą žmogui ir fotografiją įvardija kaip tarnystę. Anot jo, susikalbėjimas ir mokėjimas išklausyti būtinas visur, jis labai svarbus ir fotografijoje.

„Man identifikuoti išorę nėra tiek įdomu, kiek būti tuo sielovagiu – įlįsti, šiek tiek į žmogaus vidų, mažom, purvinom kojytėm prasieiti ir tai užfiksuoti“, – priduria menininkas.

 Tarp fotografijų – ir ciklas „Zona“

Fotografas yra įamžinęs ir nuteistuosius – fiksavo juos Vilniaus griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje, esančioje Rasų gatvėje ir 2001 m. pristatė savo išskirtinį fotoprojektą „Zona“.

Portretistas atvirauja, jog šį fotografijų ciklą inicijavo paskatintas savo „sportinio intereso“ – nufotografuoti Lietuvos Al Capone – Henriką Daktarą. Taip pat buvo vedamas ir savo smalsumo užfiksuoti pataisos namų kasdieninį gyvenimą.

„Važinėjau labai dažnai ten ir fotografuodavau“, – pasakoja kūrėjas. Tačiau pabrėžia, kad jam svarbu buvo prisiliesti prie kasdienybės, tai darant su pagarba, neišaukštinant ar nežeminant nei vieno kalinio.

Daugiau fotografo įžvalgų – dirbtuvėse MO muziejuje

Rugsėjo 28 d. 19:30 MO muziejuje vyksiančio renginių ciklo „Menas mylėti“ metu vyks kūrybinės dirbtuvės kartu su Algimantu Aleksandravičiumi. Portretas ir portreto žanras bus pagrindinė dirbtuvių tema. Kūrybinių dirbtuvių metu A. Aleksandravičius atskleis portretinės fotografijos paslaptis ir su dirbtuvių dalyviais aptars tiek savo, tiek dalyvių darytus portretus. Daugiau apie „Menas mylėti“ ir kūrybines dirbtuves ČIA.

O visas pokalbis su A. Aleksandravičiumi čia: https://youtu.be/CmreJGCXYYc

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *