Festivalio Videogramos paroda „Pralaidumas“

2021 m. lapkričio 24 d., Trečiadienis
Straipsnio autorius: artnews.lt

Iki gruodžio 4 d. kultūros komplekse SODAS2123 veikia Videogramos. Pralaidumas – video kūrinių paroda apie architektūrinių formų ir vidinių (žmogiškų) pasaulių santykį. Pralaidumas čia – būdas matuoti tuštumą (tiek fizinę, tiek asmeninę), tačiau taip pat gali reikšti ir architektūrinių pertvarų bei socialinių ribų pralaidumą.

Viešo ir asmeninio pasaulių atskyrimas – modernybės išradimas, kuomet architektūra imasi užduoties kurti asmens vidinį pasaulį, taip randantis ne tik skirtingoms vidaus erdvių tipologijoms, bet ir ypatingai vidinio pasaulio „topografijai“. Leidinyje „Vidaus erdvės ir vidujiškumas“ (red. Ewa Lajer-Burcharth ir Beate Söntgen; De Gruyter, 2016) atkreipiamas dėmesys į Walterio Benjamino teiginį, jog remdamasis moderniomis vidinėmis erdvėmis naujosios buržuazinės klasės subjektas galėjo nustatyti savo ryšį su išoriniu pasauliu, nuo jo atsitraukti ar įgyti kontrolę. Šių pasaulių persipynimą kvestionavo antrosios bangos feministinis judėjimas: teigta, kad tai, kas asmeniška, taip pat yra politiška, o vidiniai kasdienybės pasauliai neabejotinai susiję su platesnėmis visuomeninėmis struktūromis. Pralaidumas savo ruožtu pradėtas formuoti mąstant apie menines veiklas, ypatingai sutelktas į šias vidinių ir išorinių pasaulių įtampas bei kvestionuojančias šių skirčių nestabilumą. Čia pristatomi menininkų Sam Williams ir Laura Grace Ford, Shirin Sabahi, Robin Vanbesien ir Daniel Schwarz darbai atveria skirtingas perspektyvas Pralaidumo tema architektūros, miesto ir socialinių struktūrų kontekste.

Asmeninėse vidaus erdvėse taip pat mezgasi ypatingas judančių vaizdų ir žiūrovo ryšys. Karantino metu kino vartojimas tapo itin asmenine praktika. Parodoje Videogramos. Pralaidumas taip pat pristatomas bendras Vlado Suncovo, Mareko Voidos, Monikos Lipšic ir Viktorijos Šiaulytės projektas – patalynė Videogramos. Tai – meno kūrinys ir dizaino objektas, funkcionuojantis kaip priedanga individualizuotam kino žiūrėjimui, o joje pavaizduotos diagramos – tarsi troškimo persikelti į kino, virtualius ar įsivaizduojamus pasaulius istorijos žemėlapis.

Parodoje pristatomas Daniel Schwarz filmas „Kai mes gyvename vieni“ (When We Live Alone). Šis filmas – antroji dokumentinės trilogijos dalis, sumanyta Giovannos Borasi, režisuota Danielio Schwartzo, prodiusuota Kanados architektūros centro. Trilogija nagrinėja kaip besikeičiančios visuomenės, nauji ekonominiai sunkumai bei augantis populiacijos tankis veikia įvairių bendruomenių namus.

Shirin Sabahi kūrinys „Plaũtis“ (Lung), 2020 – teniso kortus dengiančio pripučiamo kupolo Davido Fosterio Wallace‘o romane „Begalinis pokštas“ pavadinimas: „Lubos kvėpavo. Pūtėsi ir traukėsi. Tino ir slūgo.“ . Šiame vieno kadro filme stebimas pasiruošimas atnaujinto viešo Berlyno baseino atidarymui 2020 m. vasarą. Tai dalis didesnio darbo „Lung“, nufilmuota neprižiūrima kamera, palikta bliūkštančio šaltuoju metų laiku baseiną dengusio kupolo viduje. Tuo tarpu lauke dirbo statybininkai ir filmavimo komanda.

Robin Vanbesien trumpametražis filmas „vapsva ir oras“ (the wasp and the weather) sukurtas tyrinėjant buvusio jaunimo centro „Rzoezie“ (šis žodis tamazigtų kalba reiškia „vapsva“) Mechelene, Belgijoje jaunuolių parašytos poezijos archyvą. Patys autoriai ir šiuolaikiniai poetai persvarsto, deklamuoja ir aptaria atrinktus eilėraščius, nagrinėdami šių atgarsį šiandienos socialiniame ir politiniame klimate.

Sam Williams ir Laura Grace Ford Filme „Sala“ susilieja Samo Williamso judančių vaizdų praktika ir Lauros Grace Ford naratyvinis rašymas. Kartu jie sukūrė Londone, Berlyne ir Marselyje užfiksuotų kadrų koliažą, kuriame kūnai jungiasi pasitelkdami prisimintus gestus, taip per jutiminius ir laiko tinklus siekdami tam tikro atpažįstamumo. Remiantis kognityviniu kartografavimu ir dérive koncepcija, brėžiant psichinius miesto kontūrus ir atrandant neoliberalią priespaudą aplenkiančias erdves; susidūrus su kitais gyvenimais-pasauliais, išvengiama savo atspindžių, apsigyvenama kitų protuose.

Lapkričio 18 d. vykusio parodos atidarymo metu Viktorija Šiaulytė skaitė pranešimą apie buitines sistemas, o Vladas Suncovas pristatė tyrimą apie teleportaciją, kurio metu gimė patalynės Videogramos idėja.

Paroda Videogramos. Pralaidumas yra šiuo metu vykstančio videomeno, menininkų filmų ir judančių vaizdų festivalio Videogramos dalis.

Parodos kuratorės: Monika Lipšic ir Viktorija Šiaulytė

Parodos architektas: Vladas Suncovas

Grafinis dizainas: Marek Voida

Komunikacija ir viešieji ryšiai: Indraja Vaitkūnaitė

Parodos lankymo valandos:

Pirmadienį 12:00 – 18:00

Antradienį – šeštadienį 12:00 – 20:00

Sekmadienį – nedirba

Organizatoriai Videogramos, SODAS2123, rėmėjai – Lietuvos kino centras, Lietuvos kultūros taryba, Šiaurės šalių kultūros fondas, partneriai – „Skalvijos” kino centras, Vilniaus miesto savivaldybė, LTMKS

Paroda Videogramos. Pralaidumas kultūros komplekse SODAS2123

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *