Ezoterinių patirčių pavidalai

Balandžio 11 d. buvo atidaryta mažoji MO muziejaus paroda „Žemyn triušio urvu“, reflektuojanti įvairias dvasingumo apraiškas visuomenėje ir mene. Parodos kuratorės („Roots to Routes“: Justė Kostikovaitė, Maija Rudovska, Merilin Talumaa) gilinasi į neopagonybės, sąmokslo teorijų, konspiritualumo apraiškas, pasak jų, turinčias bendrą ašį su tam tikromis ezoterizmo formomis. Ezoterizmo idėjos, simboliai ir prasmės įsismelkusios ne tik į šiuolaikinę popkultūrą, bet ir į vaizduojamąjį meną, tad paroda tampa vedliu po alternatyvius pasaulius bei supažindina su šio fenomeno pavidalais šiuolaikiniame mene. Pristatomos menininkės iš Baltijos šalių tiesiogiai arba netiesiogiai tyrinėja transcendentines patirtis, neregimus reiškinius ir jų komercinį aspektą šiuolaikinio vartotojiškumo kontekste.

Ezoterika, arba ezoterizmas, daug kam siejasi su mįslingais, iracionaliais, paslaptingais reiškiniais ir ekscentriškomis ar teatralizuotomis praktikomis¹. Tačiau tyrėjai neskuba ir net vengia pateikti visuotinį apibrėžimą, jie ezoterizmą siūlo suprasti kaip globalų reiškinį, t. y. pasireiškiantį skirtingose tautose ir pasaulio vietose, turintį įvairias formas, pasižymintį paradoksalumu ir siekiantį Antikos laikus. Tai – tam tikra dvasinio santykio su tikrove forma, kurią realizuoja ne tik tradicijos, praktikos ir tekstai, bet ir meno kūriniai.

Kiek grubokos labirintiškos architektūros struktūrose žvilgsnį pirmiausia patraukia Lauros Pold instaliacija „Du veidrodyje“ (2023–2024), sudaryta iš trijų keramikos skulptūrų ir primenanti slapto ritualinio įvykio sąstatą. Mistinė būtybė, godžių tiesos ieškančių rankų nuglamonėta, ir laukinių gervuogių šakelė yra veikiamos tarp jų įsiterpusio kiek deformuoto, mitais apipinto ir dažnai vartais tarp anapus ir šiapus laikomo veidrodžio. Visų šių trijų figūrų įtampas sugaudo po jomis nugulęs rankomis austas kilimas, kuriame lengvai ryškėja įvykusio ritualo išpranašautos transformacijos. Šalia L. Pold instaliacijos panašia neperskaitomų burtų ir ritualų estetika pasižymi Viktorijos Daniliauskaitės kūrinys „Prieš aušrą III“ (2011–2018), sudėliotas iš įvairių formų ir dydžių akmenukų, kruopščiai prisiūtų prie pilko audinio. Kiek gilesniuose labirinto užkaboriuose atrandame kitus jos kūrinius, užpildytus dar intensyvesniu žemiškų artefaktų (akmenų, šakelių ar medžio) tarytum senosios lietuvių kultūros hierofanijų mainymusi ir judėjimu. Skirtingose parodos vietose įkurdinti Vitos Zaman, Ligos Spunde, Aistės Ramūnaitės ir Nijolės Valadkevičiūtės kūriniai suskamba toje pačioje dermėje ir atveria gausų angelų ir demonų vizijų spektrą. Vita Zaman siūvinėtose drobėse kuria įsivaizduojamus pasaulius – gėlių tankmėse įkurdina antropomorfines būtybes nelyg jungiškus archetipus, dažnai atsikartojančius mūsų minčių ir elgsenos schemose. Tuo tarpu Aistės Ramūnaitės linoraižiniai talpina savotišką pasąmoninį triukšmą – būtybių gausa ir kaita, spindinčios makiaveliškos šypsenos ir akys – bei atliepia Nijolės Valadkevičiūtės psichodelinės estetikos šilkografijos ir tapybos darbus, panardinančius į (pra)regėjimų ir haliucinacijų pasaulį. 

Parodoje konspiracinį ir komercinį ezoterizmo aspektą demaskuoja menininkės Anastasija Sosunova, Darja Popolitova, Katrina Neiburga ir Gertrūda Gilytė. Kaip teigia filosofas Alfredas Buiko, sąmokslo teorijos ir ezoteriniai judėjimai turi panašią struktūrą, tačiau jų vertybės ir siekiai kardinaliai skiriasi. Tiek vieniems, tiek kitiems būdinga išryškinta opozicija tarp įprasto, kiekvienam suprantamo žinojimo ir giluminio – tikrojo pasaulio suvokimo žinojimo. Tačiau ezoterikai pirmiausia siekia keisti patį asmenį, ir šių žinių slaptumas suprantamas kaip gėris. Tuo tarpu konspiracijų šalininkai nori keisti pasaulį, savąjį žinojimą siekia kuo plačiau paskleisti, ir būtent šių žinių slaptumas suvokiamas kaip blogis². Pavyzdžiui, A. Sosunovos instaliacijoje „D I Y“ (2023), sukonstruotoje iš metalinių strypų ir lenktų plokščių, aptrauktų plastiko plėvele bei apraizgytų laidais, sukabinti ekranai vaizduoja dviejų merginų bergždžią kelionę į nušvitimą po prekybos tinklo „Kesko Senukai“ parduotuves, kurias įkūrė verslininkas ir save dvasiniu išminčiumi pristatantis Augustinas Rakauskas. Tuo tarpu G. Gilytės mezginiais apkabinėta architektūrinė sienelė ir video darbas atspindi instagraminių „meilės sau“ mokymų ir tendencijų šiurpulius.

Nors ezoterizmo praktikas gaubia tankios kritikos šydas, jį praskleidus atveriami alternatyūs pasauliai, susijungiantys į naujas prasmių konsteliacijas. Išvengiant vertinimo „juoda ir balta“, verta paminėti, kad „metaforinis, simbolinis mąstymas yra toks pats reikšmingas arba absurdiškas, efektyvus ar melagingas kaip ir kiekvienas kitas svarstymas“³, jis taip pat supažindina su dar nepatirtomis realybės sritimis. Garsi amerikiečių poetė Ariana Reines, viename interviu⁴ paklausta apie ezoterinės minties išsikerojimą jos praktikoje, atsako, kad iš pradžių tai buvo būdas jaustis mažiau vienišai meno rezidencijose ir keliaujant skaityti savo eiles. Laikui bėgant jai astrologija, ir čia turimas omeny ne internetinis, paviršutiniškas jos variantas, bet tas, kuris apjungia Gnozį, taro aiškintoją ir pokalbio dalyvį, atliepia troškimą jausti tvirtesnį ryšį su kitais, su planeta, kurioje gyvename, su visatos kampeliu, kurį užimame, ir su tuo, kas yra anapus. 

Parodoje „Žemyn triušio urvu“ susiejami du šiuolaikinės visuomenės reiškiniai, kurie tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti panašūs, tačiau esmiškai labai skiriasi, ir ši žiojinti prasmės skirtis atsispindi kūrinių atrankoje. Vienuose darbuose išgryninamas transcendencijos lygmuo, kituose dominuoja socialinė kritika. Tad kyla klausimas – ar šių skirtingų polių suformavimas parodoje netampa dar vienu prasminiu raizginiu, vedančiu į gilesnį triušio urvą?

1. Šiame kontekste svarbu atskirti nuo Vakarų ezoterizmo reiškinius, tokius kaip hermetizmas, gnosticizmas, neoplatoniškoji teurgija, okultinė filosofija, alchemija, paracelsianizmas, rozenkreicerizmas, krikščioniškoji kabala, teosofiniai ir iliuministų, okultizmo ir naujojo amžiaus judėjimai, nuo šiuolaikinių komercinių masinės popkultūros reiškinių. ↩︎
2.  Alfredas Buiko, „Už uždarų durų: ezoterizmo ir okultizmo įvaizdžiai sąmokslo teorijose“, Ezoterizmo fenomenas: tarp Rytų ir Vakarų, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2023, p. 311.
   ↩︎
3. Gintautas Mažeikis, „Okultizmas ir viltis kritinės teorijos požiūriu“,  Ezoterizmo fenomenas: tarp Rytų ir Vakarų, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2023, p. 291. ↩︎
4. https://www.thewhitereview.org/feature/interview-ariana-reines/ ↩︎