Everything Makes Sense. Gretos Eimulytės kūrinys „ASAdditional Life“ VDA skulptūros katedros studentų parodoje „Wonderland“

Naktinės scenografijos
Kūnų judančių

Metaforos
Padų limpančių

Virš galvų tuščios freskos
Kabančios

Ir kokliai glazūruoti liūdesiu
Virš židinių dūlančių

Mes nebenorime gyventi tris tūkstančius metų buvusių kartų statytame pasaulyje. Jis atrodo beprasmiškai nutolęs nuo mūsų. Fizinė realybė ne tik sugadinta, bet ir svetima – joje nebeišsipildo šiandienos lūkesčiai, pasidarė ankšta. Tūkstantmečio karta mano, kad negrįžtama žala Žemei jau padaryta, todėl metas galvoti apie papildomas realybes gyventi.

Šiuolaikinės elektroninės muzikos industrija siūlo prisijungti prie jų kuriamų pasaulių, kurie iš pirmo žvilgsnio primena prieš beveik du šimtus metų atsiradusią gesamtkuntwerk idėją, tik jau naktiniame klube. Kiekvienas elektroninės muzikos kūrimo sprendimas grindžiamas konceptualiai – tai priartina ją prie šiuolaikinio meno kūrimo principų, tačiau egzistuoja atskirame lauke. Jie atidžiai ir apgalvotai konstruoja asmeninius pasaulius, kuriems negalioja meno rinkos taisyklės. Elektroninės muzikos kūriniai ausims, akims, protui ir kūnui nutolo nuo pirminės muzikos idėjos – klausymosi malonumo. Net mažiausią kūrybinį veiksmą pagrindžiat konceptualiai – sukuriamas produktas, kurio klausymas galiausiai nebeteikia džiaugsmo.

Pavyzdžiui James Hoff albumas „HOBO UFO (v. Chernobyl)“, kurio muzikinės inspiracijos buvo Homero „Odisėja“, Dantės „Inferno“ ir 1997 metų kompiuterinis žaidimas „Final Fantasy“, įvardijamas kaip audiovizualinis kūrinys. Jo klausymas, nepaisant muzikinių kontekstų, yra beprasmis, jei atsiriboji nuo vaizdo. Video įraše matome hot-wired technologija modifikuotą „Google” gatvės versiją, skirtą ištirti Černobylio miestą. Kontekstualizuodama kūrybą konceptronikos industrija visomis priemonėmis iš muzikinių plytų stato poilsio namus beprasmybei. O savo statomus pasaulius prilaiko konceptų pastoliais.

Greta Eimulytė savo kūriniu „ASAdditional life“ taikosi į konceptualios elektronikos mums siūlomus pasaulius. Ne kiekvienas jį gali „perskaityti“, tačiau turint galvoje nedidelę tikslinę auditoriją naujai kuriamoms realybėms – tai pasiteisina: juk everything makes sense tik mažai visuomenės daliai. Daliai, kuri nepamiršta lankytis Spotify muziejuje, kuriam dažniausiai ir gaminama viską paaiškinanti galerinė elektronika, kuri skirta ne tik klausytis, daug svarbiau aiškintis, kaip ji buvo sukurta iš galybės išnašų. Tik nedidelė grupė muzikos vartotojų ryžtasi susipažinti su kontekstų paklodėmis užklotais albumais, kurių dėka sukuriama fikcinė galimybė pabėgti nuo kapitalistinio pasaulio į muzikinių pasaulių simuliacijas.

Asmeninio pasaulio statymo arba kitaip world building trend’as tapo dažna kūrybine elgsena. Muzikos gamintojai, užuot kūrę muziką šiam pasauliui, kùria savo asmeninius pasaulius uždaroms bendruomenėms. Greta savo kūrinio pavadinimo pirmosiomis raidėmis „AS” užsimena apie Suomių duetą „Amnesia Scanner”, kurie savo kūrybos logika referuoja į internetinės prekybos milžiną „Alibaba“. Internetinio puslapio prekių legalumu, realiu egzistavimu ir kilme ilgą laiką negalėjai būti tikras. „Amnesia Scanner” klausytojai taip pat nėra tikri semplų, vizualizacijų ar jų išdėstymo kilme. Duetas ilgą laiką išlaikęs ir fizinį anonimiškumą, koncertų metu nepasirodydavo, sudarydami iliuziją, kad muzikinis pasaulis pasistatė pats. O į jį susirinkę klausytojai paliekami savarankiškai scrollinti informaciją.

Kurdami savo pasaulius, muzikai užsiima realesnės realybės ieškojimu. „Amnesia Scanner” kūrybos vartotojai informuoti, kad kiekviena kūrinio dalis turi kontekstą ir konceptą, bet giluminė logika nėra atskleidžiama. Klausytojai praleidžia savaites bandydami išnarplioti mįsles. Žinoma, kad 2018 metų albumas „Another life“ buvo kuriamas atsižvelgiant į populiariąją muziką ir pasinaudojant jos mimetinėmis savybėmis, tačiau dar daug kontekstų lieka neišaiškinti. Sukonstruota realybė, kurioje net menkiausias pokytis turi prasmę, labiau primena išpopuliarėjusią pabėgimo kambarių pramogą. Tik iš šių kambarių nesinori bėgti, atvirkščiai – klausytojai bando į juos įeiti.

Nauji pasauliai tikrai nebuvo pradėti statyti vakar. Dar septyniasdešimtaisiais prancūzų progresyviojo roko grupės „Magma“ būgnininkas ir kompozitorius Christianas Vanderis sukūrė įsivaizduojamą planetą Kobaïa, kurioje giedamos kosminės operos neegzistuojančia kobajiečių kalba. Papildomas Kobaïa pasaulis taip sudomino to meto progresyviojo roko klausytojus, net susikūrė Vanderio visatą tyrinėjanti Zeuhl bendruomenė. Bet kas šiandien, skaitmenybės eroje ima vilioti mūsų ciklopiškus žvilgsnius per papildomas gadžetų akis? Kokios tos neatrastos skaitmeninio pasaulio planetos, kur jų ieškoti?

Jeigu kažkas patraukia mūsų akį – tai nebent gerai apgalvota reklama, nupoliruota iliuzija arba trikdančiai realistiška virtualios realybės pornografija. Taip pat – renderiu ^[1] „pastatyti“ namai nekilnojamo turto svetainėse, egzistuojantys tik dvimatėje erdvėje. Akis vilioja tai, kas pakyla tik šiek tiek virš realybės slenksčio. Jau kurį laiką surenderintas nerealybes siūlo ir šiuolaikinės elektroninės muzikos albumų viršeliai. Renderis tobulai nublizgina tikrovę, kurioje būtų maloniau gyventi ir muzikos vartotoją paruošia susitikimui su vektoriais patobulintu muzikiniu rytojumi.

Gretos instaliacijos objektai – ironiškos, žaislinės neegzistuojančių kanjonų versijos yra pagamintos iš poliuretano putų. Ši garso izoliacijai skirta medžiaga pabrėžia uždarumą – jos viduje sukonstruotas pasaulis lieka neprieinamas autsaideriams. Trys neatpažįstami raudoni objektai lūkuriuoja mūsų žvilgsnių pasyviai gulėdami ant stiklinių lentynų. Tuo tarpu renderiu pagražinti jų „portretai“, be garso „rėkiantys“ ekrane šalimais, savo reprezentatyvia išvaizda iš karto patraukia akis. 360 laipsnių kampu besisukanti projekcija vieniems primena reklaminį siužetą, kitiems – naktinių klubų vizualizacijas. Abiem atvejais tikimasi parduoti šiek tiek pabėgimo.

Fizinius objektus perkėlusi į kompiuterinę simuliaciją ir leisdama jiems suktis neegzistuojančio klubo tamsoje – menininkė jiems sukuria papildomą gyvenimą. Instaliacijoje paliktos vos pastebimos nuorodos susiejančios ją su konceptualios elektronikos ir klubinės kultūros kontekstu: pirmosios pavadinimo raidės, projekcijoje kompiuteriu nublizgintos detalės, objektų medžiagiškumas. Poliuretano putų kūnai, kaip ir konceptuali elektronika – tiesiogiai neatskleidžia savo susikūrimo logikos. Intuityviai sukurtos formos sudomina, bet neatrakina konteksto, papildomą gyvenimą paliekant už uždarų technologinių durų.

Tai viso labo bendražmogiški norai – kurti ir ieškoti gražesnio rytojaus. Kai kuriems iš mūsų toks papildomas pasaulis – vos pusmaratonis mūsų žingsniamačiuose. Jį nubėgame penktadienio naktį stovėdami vietoje po tuščiomis freskomis, limpant padams prie silikoninių planetos paviršių.

[1] Renderinimas (anglicizmas) – automatinis vaizdo generavimo procesas iš 2D ar 3D modelių, naudojant kompiuterio programas. Tokio modelio rodymo rezultatai vadinami renderiu. (Toliau tekste vartojamas anglicizmas, dėl lietuviško atitikmens nebuvimo. Tokio pobūdžio vaizdo generavimo estetika plačiai naudojama, o meno teorijoje neegzistuojanti sąvoka „renderizmas“ kol kas tik juokais aptinkama medijoje.)

ASAdditional Life (pt 2) from Greta Eimulytė on Vimeo.

ASAdditional Life from Greta Eimulytė on Vimeo.

Gretos Eimulytės kūrinys „ASAdditional Life“ VDA skulptūros katedros studentų parodoje „Wonderland“