Evaldo Janso filmo „Mikrotopijos“ premjera
artnews.ltVideomenininkas, dokumentalistas, tapytojas Evaldas Jansas ir šį kartą imasi sau būdingų prieštaringų socialinių ir socioestetinių temų ir kaip visada „nevynioja į vatą“.
E. Jansas savo filme supriešina garso į ir vaizdo takelius, iš tiesų suklodamas vieną ant kitos, sukergdamas kardinaliai besiskiriančias tikroves ‒ socialinį užribį, marginalumą, „nenormalumą“ audiotakelyje ir parodomąją, dekoratyvinę, propagandinę tikrovę vaizdo takelyje, kuri paprastai retransliuojama per masinės komunikacijos priemones.
Tai, kas filme girdima, skleidžiasi, iškeroja, plėtojasi socialiniu dugnu ‒ balansuoja nuo drastiškų pasakojimų apie kalėjimų tikrovę, kitus socialinius užribius iki absurdiškų, šizofreniškų, kliedesio monologų, dainų ištraukų ir t.t.
Tuo tarpu vaizdinėje dalyje matome oficiozinių, klišėmis tapusių filmuotų atraižų koliažą. Tai yra visiems mums įprastai pateikiama oficialioji kultūra ir tikrovė ‒ paradai, demonstracijos, oficialių asmenų vizitai, tautai kalbantys valdžios atstovai, pseudotautinės, pseudopatriotinės televizijos laidos. Į šį kaleidoskopą įsimaišo ir istorinė archyvinė filmuota medžiaga ir devyniasdešimtųjų pradžios, 2009 m. riaušės prie Seimo ir pan.
Taigi, kontrastuojantys garso ir vaizdo takeliai sukuria paradoksalaus, paranojiško erdvėlaikio įspūdį, kai nebeaišku kuri iš pateikiamų ‒ atpasakojamų ar vaizduojamų ‒ tikrovių yra „tikrovė“. Bet kokiu atveju, parodomoji, demonstracinė tikrovė, retransliuojama per masines komunikacijos priemones šiame filme apsireiškia kaip prasminė tuštuma, kuri atitinkamai didina ir nesustodama daugina ir egzistencines tuštumas.