Europos fotografijos festivalio Paryžiuje dėmesio centre – Lietuva

2025 m. balandžio 5 d. Paryžiuje, kultūros centre CENTQUATRE-PARIS, prasidėjo 15-asis Europos jaunosios fotografijos festivalis „Circulation(s)“. 

Festivalis orientuojasi į naujų tendencijų Europos fotografijoje paiešką, pristatomi kūrėjai, balansuojantys ties fotografijos ir šiuolaikinio meno riba. Festivalio organizatoriai – Paryžiuje įsikūręs kuratorių kolektyvas „Fetart“ – siekia atskleisti šiuolaikinės fotografijos įvairovę, fokusuojamasi į naujas idėjas, eksperimentinius metodus ir aktualių temų refleksijas. Šiais metais pristatomi menininkai iš 13 skirtingų šalių, turintys unikalių meninių vizijų, atspindinčių šiuolaikinio pasaulio kontrastus.

Nuo 2019 m. „Circulation(s)“ festivalis kasmet skiria ypatingą dėmesį  vienai Europos šaliai.  Pernai dėmesys buvo nukreiptas į Ukrainą, o šiemet ši garbė teko Lietuvai – kuratoriai pakvietė keturis lietuvių kūrėjus. Kiekvienas kviestinis autorius turėjo savo kuratorių, su kuriuo kartu buvo preciziškai dirbama organizuojant ekspoziciją, skiriant ypatingą dėmesį ne tik kūrinių atrankai, bet ir medžiagoms, spaudai. Kuratoriai tarpusavyje sprendė, kaip sukurti bendrą nuoseklų parodos įspūdį, kiek įmanoma geriau atskleidžiant ne tik konkrečius kūrybinius sumanymus, bet sukuriant bendrą, visus keturis kūrėjus reprezentuojančią parodos atmosferą.

Įėjus į Lietuvai skirtą ekspozicijos salę ir pasisukus į dešinę, žiūrovo žvilgsnį sustabdo Ievos Baltaduonytės fotografijų serija Uprooted.Prieblandos estetika atrakina duris į pasakojimą apie Ukrainos moterų ir paauglių, pabėgusių nuo karo ir šiuo metu gyvenančių Kaune, Lietuvoje vidines būsenas. Preciziškai subalansuotos, statiškos kompozicijos perteikia moterų atsparumą ir gebėjimą išgyventi giliai traumuojančios priverstinės migracijos akivaizdoje. Ievą priverstinės emigracijos tema ne tik domina intelektualiai, ji kūrėjos yra išgyventa, nors visiškai kitokiomis aplinkybėmis. Patirties asmeniškumas tampa būdu ir galimybe kalbėti ir už save, ir už kitą, jis tampa galinga kūrybine galia, kuria Ieva pasinaudoja saugodama savo pasakojimo herojes, tačiau nesaugodama savęs. Patirtis stingdo, tarsi palindusi po oda, susidūrus su panašiomis patirtimis išgyvenama vėl ir vėl iš naujo, per kūrinius, kaip autorės kūno tęsinį, tamsaus miško bruzgynų venomis įteka ir į žiūrovo patirtį. 

Priešais sienoje išeksponuotas Agnės Gintalaitės generatyvinio dirbtinio intelekto (GDI) meninio tyrimo Chasing digital truth rezultatas sustiprina salėje tvyrančią nejauką, kuri, pasak Zygmundo Freudo, kyla tuomet, kai pažįstami ir iš pirmo žvilgsnio patikimi dalykai netikėtai įgyja svetimumo atspalvį – kai kas nors pernelyg artima staiga tampa keista, tarsi būtų ištrūkę iš įprastinės tikrovės sandaros. Ievos fotografijose nejauką skatina sąmoningai pasirinktas nenatūralus raudonas apšvietimas, Agnės – erotine žmogiškų prisilietimų logika susipynusios ir iš jos atsirandančios vis kitos tarprūšinės neįmanomos esatys, įvilktos į gerai atpažįstamą, juodai baltos XX a. fotografijos klasiką primenančią estetiką. Ši estetika, perfrazuojant Susan Sontag, mūsų sąmonėje suvokiama kaip patikima. Šiuo atveju ši patikimumo estetika nėra skirta apgauti. Klaidos tampa DI mąstymo būdo žymenimis. Vaizdai, kuriuose klaidų nėra, gali tapti dezinformacijos įrankiais. Priešingai, atrinkti skaitmeniniai objektai nesiekia įsibrauti į vadinamąją tikrovę. Duomenys, kuriais buvo mokomi DI generatyviniai modeliai, vizualiniai ir naratyviniai stereotipai susipina su Agnės Gintalaitės asmeninio fotoalbumo asmeniškumais – už visų neįmanomų hibridinių būtybių slypi Agnės kasmetinės kelionės su jos šunimi Pita fotodokumentacija. Autorės ir GDI bendras veikimas – arba simpoetika – sukuria subjektus, atstovaujančius besiformuojančio hibridinio žmonių ir mašinų pasaulio ontologijai. Kai tai atpažįstame, šis pasaulis tampa nebe svetimas, tas atpažinimas suteikia savotiškos autorefleksyvios ironijos – juk tai, kuo kaltiname GDI (stereotipiškumas, pasikartojamumas, seksizmas, rasizmas etc.) kyla iš duomenų, kuriais apmokyta GDI sistema – iš žmogaus, iš mūsų sociokultūrinės vaizduotės, bei masių vertinimo kriterijais paremtų atrankos algoritmų. Agnė šiuos kūrinius vengia vadinti promptografijomis, kadangi darbą su GDI ji išgyvena ne kaip raginimų (promt – angl.raginti), o derybų su algoritmais ir kolektyvine vaizduote rezultatą.

Dar labiau į save, tik nebe į sociokultūrinę, bet į individualią tapatybę ir jos virsmus kviečia atsigręžti Visvaldo Morkevičiaus autorefleksyvi vaizdų poetika kūrinyje I Want to Tell You Something. Ši ekspozicija reprezentuoja radikalų subjektyvumą, kuris neretai pasirenkamas kaip vienintelis etiškas kalbėjimo būdas, pasekoje dekolonizacijos diskurso inicijuotos atidos į tai, kas ir kada gali kalbėti už kitą.  Į parodos ekspoziciją transformuota autorinei fotoknygai kurta fotografijų serija lydima aprašymo, kuris ne paaiškina ar interpretuoja, o papildo vaizdą, tapdamas organiška kūrinio dalimi: ,,Prarasti artimą – tai tarsi dangaus skliaute pranykstanti žvaigždė, tai nata, kuri nutila pažįstamoje melodijoje. Atsiminimai lieka kyboti ore – lyg nebylūs liudininkai tuščioje erdvėje. Kartais iškyla fragmentai: nuotrupos juoko, prisiminimas apie šiltą apkabinimą, tokį ryškų, jog atrodo neįmanoma, kad jis galėjo išnykti. Eiti toliau tampa keista – lyg žengtum lynu, kiekvienu žingsniu išjudindamas tai, kas iki tol atrodė nekintama. Tikrovė slysta tarp šviesos ir šešėlio, įstrigusi tarp to, kas jau buvo, ir to, kas dar tik ateis. Gyvenimas ima reorganizuotis aplink tave, bet niekas neatrodo visiškai nepaliesta.” Šiame kūrinyje Visvaldas pasineria į netekties būseną, išskaidytų prisiminimų pasaulį ir tyrinėja ribą tarp buvimo ir nebuvimo. Jis kuria vizualinius atgarsius, kurie atspindi trapų balansą tarp prisirišimo ir išlaisvėjimo, tarp laikymosi į tai, kas brangu, ir ėjimo tolyn. Nuotraukos atspaustos ant plono laikraštinio popieriaus pabrėžia šių atgarsių trapumą ir neišvengiamą išgyvenimų aštrumo blukimą – nuo prisilietimų šiame popieriuje atsiranda nebepataisomos žymės, ilgainiui jis ims keisti spalvą, dūlėti. Įdomu tai, kad toji vieta, kur pasibaigia Visvaldo Morkevičiaus ekspozicija ir prasideda Ievos Baltaduonytės, emociškai ir estetiškai panašios, jos persilieja, ir todėl dar stipriau suskamba, pabrėžiant tai, kas žmogiškai universalu, net ir labai skirtingose subjektyviose gyvenimo istorijose. 

Paulius Petraitis į idėjiškai ir estetiškai persipinančią lietuvių kūrėjų vaizdų pasakojimų ekosistemą įsilieja savo pasakojimą pradėdamas miško fotografijomis, kurios kiek panašios į Ievos fotografuotą mišką, tačiau čia įgyja visiškai kitą prasmę. Autorius koncentruojasi ties vaizdų analize platesniuose socialiniuose ir kultūriniuose kontekstuose, jo meninė praktika savotiškai priartėja prie kritinio diskurso, o dėmesys skiriamas ir techninėms skaitmeninio vaizdo savybėms, kurios gali tapti ir meninės raiškos priemonėmis. Įdomu tai, kad panaši metodologinė kūrybinė prieiga, dėmesys platesniems socialiniams ir technologiniams kontekstams, būdinga ir Gintalaitei.  Serijoje Enjoy the Now Petraitis analizuoja medijų strategijas, naudotas migrantų, 2021-ųjų vasarą į Lietuvą patekusių per Baltarusijos sieną, dehumanizacijai. Autorius surinko plačiai žiniasklaidoje išplatintų vaizdų rinkinį, kuriame migrantų tapatybė yra paslepiama jų veidus pikselizuojant – taip panaikinamas žmogiškumas ir ištrinami bet kokie buvimo ženklai. Šie išdidinti pikselių blokai, kurie nuslopina žiūrovų empatiją, menininko darbuose tampa fonu naujai kraštovaizdžių serijai – Lietuvos gamtos vaizdams, kurių vešlumas čia įgyja nevienareikšmiškai įprasmintą intensyvumą. Perkurdama šias vietas – erdves, kuriomis migrantai judėjo Lietuvos teritorijoje – Paulius Petraitis leidžiasi į kelionę ieškodamas ištrintos žmogiškosios buvimo žymės. Tačiau jis jų neranda. Šis nebuvimas dar stipriau išryškina sistemingą migrantų tapatybių eliminavimą. 

Festivalis „Circulation(s)“ vyks iki 2025 m. birželio 1 d., suteikdamas lankytojams galimybę susipažinti su šiuolaikinės Lietuvos fotografijos kūrėjų darbais. 

Daugiau apie renginį skaitykite oficialioje festivalio internetinėje svetainėje: https://www.festival-circulations.com/en/

Tekstą paruošė Agnė Gintalaitė

Organizatorių nuotraukos