Emilijos Škarnulytės paroda „Daugdara“ NDG ir A. Kasubos laiko sampratos: cikliška šiuolaikybė kaip amžina didingumo akimirka

2021 m. liepos 4 d., Sekmadienis
Straipsnio autorius: Saulė Savanevičiūtė

 Pirminė šio teksto versija buvo parašyta kaip kurso „Šiuolaikinis menas ir filosofija“ (vad. prof. dr. Kristupas Sabolius ir dr. Vaiva Daraškevičiūtė) baigiamoji užduotis. Jo metu Vilniaus universiteto filosofijos specialybės studentai buvo kviečiami lankyti ir aptarti tuo metu vykusias šiuolaikinio meno parodas. Šis kursas yra naujai įsteigtos VU Filosofijos programos specializacijos „Filosofija ir Vizualumas“ dalis.

Patekus į Emilijos Škarnulytės parodos „Daugdara“ erdvę – lyg įžengus į Shell Dwelling (liet. – kiautų buveinės) erdvėlaivį –atsiveria topologinė realybė, kur visos pradžios susilieja su pabaigomis. Lankytojas įsiterpia į tos realybės momentą ir virsta mažąja monada, stebinčia besiskleidžiančias naujojo pasaulio plotmes. „Laikas – amžinai, vietos – nieks nežino…“ – tai pirmosios Jono Strielkūno eilėraščio „Žvaigždė“ eilutės, puikiai apibūdinančios šios kelionės pradžią. Kai transcendentalinė visata absorbuoja stebinčiuosius ir neša į nesibaigiančią ekspediciją po topografines erdves, kyla klausimas: „kas yra laikas?“. Tokį didingą ir nežemišką pirmą įspūdį sukuria menininkės Emilijos Škarnulytės „Daugdara“. Laimei, kūrėja šiame fantastiniame vojaže piligrimų nepalieka vienų. Juos lydi instrukcinis gidas – įgarsintos vizionierės Aleksandros Fledžinskaitės-Kašubienės-Kasubos laiko sąvokos, kurios padeda ieškoti atsakymų ir pažinti įveiksmintus menininkės koliažus ir erdvines aplinkas. Tarp dviejų lietuvių kūrėjų ir jų praktikų užgimęs dialogas yra įforminamas E. Škarnulytės filme, kuris, kaip A. Kasubos ištemptos nailoninės erdvės, įtempia laiką.

Laikas tampa vienu iš pagrindinių šio šiuolaikinio meno kūrinio tyrimo objektų, kurio analizė formuoja šiuolaikiškumo, kuriame dalyvaujama, sampratą, suskambančią greta postmodernybės atstovo – prancūzų mąstytojo Jean‘o François Lyotard‘o filosofijos. Šiuolaikinis menas jo teorijoje pavirsta antlaikiniu didingumo momentu, o su juo susilieja ir E. Škarnulytės bei A. Kasubos ciklinis laikas – nenutraukiama ciklinė šiuolaikybė.

„Daugdara“ arba „Circular Time“ Aleksandrai Kasubai

Audiovizualine ir sinematografine praktika užsiimanti pasaulinėje meno aplinkoje atpažįstama kūrėja Emilija Škarnulytė, įkvėpta asmeninės pažinties su ryškiausia Lietuvos architekte ir vizioniere Aleksandra Kasuba, pristatė filmą „Daugdara“ arba „Circular Time“ (liet. – ciklinis laikas). Jame judesį ir gyvybę įgauna A. Kasubos 1989 metais kurta koliažų serija „Kiautų gyventojai“, kuriuose jos architektūrinės struktūros – kiautų buveinės – įsiterpia į įvairiausiais žemės vaizdinių fragmentais sukurtas nežemiškas aplinkas. Kaip ji rašė laiške Algirdui Greimui, koliažų tikslas nėra skatinti naujų statybų metodus, t. y. neprodukuoti materialaus pokyčio, veikiau – „dirginti fantaziją“; todėl modeliai (t. y. kiautų buveinės) su gyventojais yra iškelti į kitas planetas ar robotų šalis ir pan. Tie gyventojai, kaip mini A. Kasuba, „yra atėjūnai, ir jei vieta nepatinka, keliasi į kitą aplinką. Pavyzdžiui, Mėnulyje ilsisi [tarpplanetiniai] pakeleiviai; Arizonoj įsikūrę dykumų kultivuotojai; Mitologijoj – atsiskyrėliai, sunešę savo pasaulio fragmentus, Nr. 2 – filosofai, o Nr. 10 – robotai arba jų prižiūrėtojai ir t. t.“ Tad ši koliažų serija yra vienos temos dvylika variacijų.

Emilijos Škarnulytės paroda „Daugdara“ Nacionalinėje dailės galerijoje, 2021. Nuotrauka: Vytautas Tinteris

E. Škarnulytės vaizdinėje medžiagoje regimi Naujosios Meksikos dykumų ir Baltųjų smėlynų, vietovių, kuriose gyveno A. Kasuba, kraštovaizdžiai ir reljefai, topografiniai paviršiai. Koliažų inspiruotame vaizdų montaže keliauja skaitmenizuotos kiautų buveinės, tarsi marsaeigiai, tyrinėjantis įvairias daugdaras. Pastarosios, kaip pastebi jaunoji menininkė, ir sujungė dviejų kūrėjų kartų atstoves. Judviejų susidomėjimas kvantine fizika, topologiniais objektais, bekampėmis visatomis aiškiai įžvelgiamas praktinėje veikloje. Lietuviškas filmo pavadinimas – „Daugdara“ puikiai atspindini menininkių daugiasluoksnės erdvės sampratą.

Tačiau vizualiniame kūrinyje dėmesys skiriamas ne tik metafiziniam laukui, nes, kaip rašo parodos kuratorė Candice Hopkins, užfiksuota teritorija savo pavidalą įgavo, kitaip sakant, persilydė dėl politinės žmonių veiklos – 1945-aisias metais vykusio atominės bombos išbandymo. Tokiomis istorinėmis aplinkybėmis atsiradusį naują mineralą – trinititą, apie kurį rašo kuratorė, galima laikyti ne tik stiprėjančio antropoceno simboliu, bet ir praeities veiksmo futurizmu, egzistuojančiu šiame laike. Tai tarsi kiautų buveinių gyventojų dykumoje paliktas suvenyras. Čia istoriniai ir politiniai kontekstai persikloja su ateities vizija, o kalba persisuka į laiko apmąstymus. Tačiau nereikia manyti, kad šis kontekstas įgalina kūrinio šiuolaikiškumą. Priešingai, kūrinio daugialypumas plėtojamas ne tik vizualinėje patirtyje, bet ir garsinėje, o angliškas pavadinimas „Circular Time“ nukreipia dėmesį nuo erdvės prie laiko ir amžinosios didingumo akimirkos.

Emilijos Škarnulytės paroda „Daugdara“ Nacionalinėje dailės galerijoje, 2021. Nuotrauka: Vytautas Tinteris

Septynios laiko sampratos ir šiuolaikybė

Filmo garso takelyje sklinda dykumos atmosferiniai gaudesiai, o instaliacijos skirtinguose šonuose lietuvių ir anglų kalbomis skaitomos ištraukos iš A. Kasubos knygos „The Mind Gazing at Itself“ (liet. „Į save žvelgiantis protas“). Ši metafizines temas gvildenanti menininkės knyga leidžia pažvelgti į pasaulį per jos prizmę, užčiuopti tai, kas dedasi už materialaus jos kūrybinio palikimo fasado. Būtent konstruodama vienas iš ištemptų medžiaginių aplinkų, rašo menininkė, ji siekė sukurti terpę, kurioje lankytojas išgyventų septynias skirtingas laiko pagavas, pavyzdžiui, laiko ritmingumą ar neritmingumą, skubėjimą ar atsilikimą ir t. t. Neradusi būdų, kaip sukelti tokius išgyvenimus, ji nusprendė jas aprašyti, ir taip gimė septynios laiko sampratos: 1) absoliuti dabartis, 2) linijinis laikas, 3) naudojamas laikas, 4) sustingęs laikas, 5) asmeninis laikas, 6) ciklinis laikas ir 7) antlaikiškumas. Visi minimi laikai egzistuoja besąlygiškuose tarpusavio santykiuose – tai vienas laikas bendrąja prasme.

Esmingos šiame kontekste yra kelios laiko sampratos, leidžiančios mėginti užčiuopti šiuolaikybę. Taigi, ciklinis laikas, kuris tampa E. Škarnulytės kūrinio tema, yra laikas, kurį A. Kasuba supranta kaip kilpą. Tai yra sąmonės klaidžiojimas po praeities pėdsakus, kartojant tas pačias mintis ir ateities vizijas, bandant užbėgti sau už akių dabartinėje būtyje. Cikliškumą lengviausia pažinti per kosminių kūnų ar metų laikų ciklus, kurie atneša pokyčius, pastebimus žvelgiant per rutinos prizmę. Tokioje laiko esatyje niekas neatsiranda ir nedingsta, nes laikas kaupia modelius ir juos kartoja. Priešingybė jam – linijinis laikas, kuriame kaip upėje pasaulio fragmentai gyvuoja tėkmėje, nuspėjamoje grandinėje, judančioje iš praeities į ateitį. Laikai, atsiskyrę nuo praeities ir ateities, susitelkę į vieną augustiniškąją akimirką, yra absoliuti dabartis ir antlaikiškumas. Tarpusavy jie išsiskiria, mat antlaikiškume subjektas savo energija įžiebia pokyčius ir lyg fontanas pratrykšta kūryba pasauliui, o absoliučioje dabartyje subjektas stebi save pro pasaulio akis kaip objektą.

Emilijos Škarnulytės paroda „Daugdara“ Nacionalinėje dailės galerijoje, 2021. Nuotrauka: Vytautas Tinteris

Taigi, atrodo, kad tai, kas yra šiuolaikybė, kurioje ir dalyvauja menas, A. Kasubos laiko sampratomis turėtų egzistuoti kažkur tarp absoliučios dabarties ir antlaikiškumo, nes būtent šie laikai geriausiai pagauna tai, kas vyksta tos mažos, nepagaunamos akimirkos nutikimu, tarp to, kas buvo ir kas bus. Ir nors tokia šiuolaikybės interpretacija nėra dažna, mat neretai šiuolaikinis menas siejamas su politiškumu ar performatyvumu, prancūzų filosofas J. F. Lyotard‘as šios pozicijos atsisako. Stephan‘as Zepke, straipsnyje „Contemporary art – beautiful or sublime?“ tyrinėdamas moderniųjų mąstytojų J. Ranciére‘o ir J. F. Lyotard‘o pozicijas estetikos, grožio ir didybės klausimais, atskleidė ir išsiskiriančias šiuolaikybės sampratas.

Kaip pastebi S. Zepke, J. F. Lyotard‘ui, priešingai nei J. Ranciére‘ui, kuris estetinę funkciją susieja su kantiškuoju grožiu, estetikos pamatas yra didybės pajauta. Nuo pririšto konceptualumo ir kontekstų atsiriboja J. F. Lyotard‘as. Iškeldamas abstraktaus meno didybę ir galią išlikti amžiname dabartiškume, subjektyviai produkuoti reikšmes kiekvienos naujos dabarties kontekste, jis tarsi susišaukia su A. Kasubos absoliučios dabarties fenomenu. Praeitis ir ateitis, kontekstai išnyksta, o dabarties akimirka subjektą apipila universalijas naikinančios didybės potyriu. Reprezentacijai peržengus vaizduotę ir atskleidus tai, kas jai anksčiau nebuvo prieinama, estetika užgaubia bet kokį žmogaus turėtą apriorinį juslumą. Meno kūrinio tikslas yra ne atvaizdavimas, bet esaties ir dabarties perteikimas. Kaip aiškina J. F. Lyotard‘as, „meno, ypač tapybos ar muzikos, tikslas yra artėjimas prie materijos. Tai reiškia artėjimą prie esaties be atsigręžimo į pateikimo būdus.“

Esatis – tai, kas yra dabar, filosofo nuomone, sklandžiai pasireiškia per muziką ir natos skambesį, per tai, kas nėra užčiuopiama. A. Kasuba pastebi, jog laikiškumą lengviausia pajusti beklausant, kai pasireiškiant garsams užgimstantys pojūčiai nustato vidinės būsenos tempą ir formuoja subjekto būties dabartiškumą, kylančias naujas patirtis. Menas perteikia tai, kas negali būti įvaizdinta, kas siejasi su gryna estetine patirtimi. Nagrinėjant J. F. Lyotard‘ą, susidaro įspūdis, kad jo aptariama šiuolaikybė egzistuoja cikliniame laike. Ji nėra griežtai apibrėžta praeities ar dabarties, bet yra visada varijuojanti, priklausomai nuo subjekto sąmonės kelionės per laiko kilpą. Tai implikuoja, kad šiuolaikinis menas, suteikdamas dar iki tol nepatirtą sensorinę didybės pajautą, įspraudžia subjektą į visišką dabarties momentą, persipinantį su absoliučiu antlaikiškumu.

Emilijos Škarnulytės paroda „Daugdara“ Nacionalinėje dailės galerijoje, 2021. Nuotrauka: Vytautas Tinteris

Patyrimas, aplankantis įžengus į E. Škarnulytės „Daugdarą“, yra neapsakomai didingas. Regimi vaizdai transcenduoja skrynią estetinių patirčių, su kuriomis į parodą užklysta lankytojas: išgirstama tai, kas dar nebuvo išgirsta, regima tai, kas dar nebuvo sutikta. Tai ciklinio laiko sustabdymas viename nesibaigiančiame esaties momente, kai praeities patirtys ir kontekstai persipina su ateities vizijomis ir svajonėmis, kai tai, kas materialu, vaizduoja tai, kas neapčiuopiama. Filmo sustabdytas laikas nėra determinuotas ar įrėmintas. Kaip rašo A. Kasuba apie savo koliažus, nors jų kritinė interpretacija sąlygota bendrų menų vertinimo standartų ir kategorijų, tai, kaip jie „veikia žiūrovą – jau free for all (liet. laisva visiems).“ Tai būtų galima pasakyti ir apie E. Škarnulytės darbą, vertinant per lyotardiškąją prizmę. „Daugdara“ suteikia dar nepatirtą, subjektyvią ir transcendentuojančią laiko bei erdvės pagavą. Lankytojas yra tarsi kiautų buveinės gyventojas, savo projektuojamu šešėliu simbiotiškai susiliejantis su erdvėlaiviu, patiriantis erdvės daugiasluoksniškumą absoliučioje dabartyje arba ten, kur laikas išnyksta. Tai topologinė patirtis, kai subjektas pasijunta sunkiai suvokiamo, bet neapsakomai stulbinančio kleino butelio dalimi, o laikas ir erdvė tampa begalybės klipų susidūrimo centru. Tai – šiuolaikinis menas šiuolaikybės momente.

Emilijos Škarnulytės paroda „Daugdara“ Nacionalinėje dailės galerijoje, 2021. Nuotrauka: Vytautas Tinteris

Literatūros sąrašas:

Hopkins, C., 2021, „Beribiai ryšiai, kiautų buveinės ir ciklinis laikas“, Albukerkis, Naujoji Meksika

Kasuba, A., 2016, „The Mind Gazing at Itself“, 84–89 p. Internetinė prieiga: https://www.kasubaworks.com/uploads/9/5/3/0/95300938/proofread_copy_with.drawings_11.23.2016_copy_3_ds16.pdf

Kašubienė, A., 2008, „Algirdo Juliaus Greimo ir Aleksandros Kašubienės laiškai (1988–1992)“, Vilnius: Baltos lankos, 105–107 p.

Lyotard, J. F., 1991, „The Inhuman, Reflections on Time. Cambridge: Polity Press, 139 p.

Zepke, S., „Contemporary art – beautiful or sublime? Kant in Rancière, Lyotard and Deleuze“, Internetinė prieiga: https://www.academia.edu/6464972/Contemporary_art_beautiful_or_sublime_Kant_in_Ranci%C3%A8re_Lyotard_and_Deleuze

Apie Aleksandros Kasubos parodą Nacionalinėje dailės galerijoje galite skaityti čia.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *