Emilijos Povilanskaitės ir Claros Schweers paroda „Subsurface“ galerijoje „apiece“

Iki birželio 1 d. galerijoje „apiece“ (V. Kudirkos ir M. K. Čiurlionio gatvių sankryžos skveras, Vilnius) veikia Emilijos Povilanskaitės ir Claros Schweers instaliacija „Subsurface“.

Menininkių požiūriai į medžiagiškumą, formą ir simboliką saviti, tačiau papildo vienas kitą, o šiame naujame kūrinyje jos susivienija jėgas siekdamos tirti tarp technologijų, geologijos ir biologijos kylančias įtampas.

Šio naujo kūrinio idėją ir specifiką menininkės apibūdina taip:

Instaliacijos centre – embrionas: jis pakibęs, įvilktas, pulsuoja energija. Nelyginant Žemės branduolys po slenkančios plutos sluoksniais, embrionas apsuptas apsauginių gaubtų sistemos. Kūrinyje kuriama geologinio ir biologinio sluoksniavimosi metafora. Centre esanti trijų sluoksnių stiklo konstrukcija savyje talpina embrioną, o aplink jį švyti neoninės dujos, primenančios magmos karštį, saulės spinduliuotę bei naujos gyvybės kibirkštį. Iš šerdies tarsi venos ar stuburas išnyra du vertikalūs vamzdeliai, perduodantys ritmišką energijos pulsą. Šios švytinčios arterijos formai įkvepia gyvybės bei simbolizuoja nenutrūkstamą kvėpavimo, augimo ir atsiradimo ciklą.

Instaliacijoje „Subsurface“ naudojamos medžiagos – stiklas, neoninės dujos, sidabro danga, balti laidai ir transformatoriai – dažnai sutinkamos menininkių kūryboje, kurioje organinis vaizdinys supinamas su technologiniais mechanizmais. Nors šios formos sukurtos iš tradicinio stiklo, jos nėra statiškos: skaidrumą keičia spindesys, ramybę – švytėjimas. Kitaip tariant, skulptūra veikia lyg gyva sistema, atkartojanti embriono vystymąsi, geologinį slėgį ir elektros cirkuliaciją. Ji kviečia apmąstyti ribas ir atvirumą, apsaugančias ir globojančias nematomas jėgas bei pusiausvyrą tarp trapumo ir stiprybės.

Emilija Povilanskaitė yra vizualioji menininkė ir kino režisierė. Jos darbai – daugialypiai, jungiantys technologijas, mokslą, tyrimus, kvapų kūrimą ir programavimą. Savo įtraukiančiomis vizualinėmis ir olfaktorinėmis instaliacijomis bei filmais ji tyrinėja fantastikos, (virtualios) realybės, žmogaus suvokimo ir materialinių kultūrų sankirtas.

Kurdama tarpdisciplininio meno instaliacijas ir filmus, menininkė tiria ką reiškia būti žmogumi, patirti empatiją, egzistuoti ir kurti ryšius esamų bei įsivaizduojamų technologijų pasaulyje. Taikydama mokslinius metodus, menininkė kvestionuoja įsigalėjusį, XXI a. būdingą pasaulio suvokimą ir siūlo alternatyvius scenarijus, kurie provokuoja neįprastą pojūčių paletę.

Clara Schweers meistriškai jungia skaitmeninį ir apčiuopiamąjį pasaulius, taip peržengdama šiuolaikinio meno ir dizaino ribas. Jos kūryba gali būti prilyginama dialogui tarp virtualios ir materialios sferų. Šia tyrinėjimų kryptimi menininkė pasuko studijuodama Eindhoveno dizaino akademijoje, kur gilinosi į kompiuteriu sugeneruotų formų galimybes ir ribas.
Schweers kūryboje iš anksto suformuotų figūrų judesiai transformuojami ir interpretuojami naujai, išryškinant naujus elgsenos bruožus, tarsi natūraliai kylančius iš jų skaitmeninės prigimties.
Savo darbuose menininkė derina įvairias medijas: stiklą, keramiką ir išbaigtus skaitmeninius vaizdinius. Stiklas jos kūryboje veikia kaip nekintanti medžiaga, yra kelrodis tėkmės ir pastovumo tyrinėjimuose.

Parodos kuratorės: Milena Černiakaitė ir Aušra Trakšelytė
Teksto vertimas: Martynas Galkus

Parodą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Fotografijos: Vytautas Narkevičius