Eglės Lekevičiūtės ir Simono Nekrošiaus objektų paroda MMC

Nuo spalio 18 d. MMC biure (Literatų g. 8, Vilnius) veikia jaunų menininkų Eglės Lekevičiūtės ir Simono Nekrošiaus objektų paroda.

Pasaulyje gausu nelogiškumų, absurdo arba absurdiškai logiškų reiškinių. Protestai, tampantys priemone ne ką nors pakeisti, bet pasislėpti nuo savęs, ne sauganti, o grasinanti policija, susargdinantys vaistai, susikalbėjimui nebetinkanti kalba, nutolinančios, o ne priartinančios prie prasmės nuorodos, taisyklės savo logika ir tvarkingumu provokuojančios visiškai nelogišką elgesį.

Natūralu, kad gyvenant  tokiame pasaulyje, susiduriant su kasdieniu, buitiniu jo absurdiškumu, kyla klausimų, kurie vienus veda į neviltį, o kitus verčia ieškoti sprendimo būdų. Vienas iš jų – menas. Tai visai įprastas būdas susidoroti su kasdienybe. Tačiau dažnai vis dar naudojamas ne jos keitimui, analizei, o pabėgimui kuriant alternatyvią realybę. Parodoje susitinka du jauni menininkai, kalbantys apie gyvenimo absurdą ir mėginantys rasti savo būdą kurti bei gyventi jame ir su juo.

Simonas Nekrošius (g. 1988) ir Eglė Lekevičiūtė (g. 1987) šioje parodoje susitinka neatsitiktinai. Juos suartina ne tik noras kalbėti apie absurdiškus gyvenimo elementus, fragmentus, atsitiktinumus, bet ir jų pasirinktos išraiškos priemonės: abu dirba su savo kasdienybės objektais, juos transformuodami, keisdami paskirtį ir reikšmę. Jiems abiems svarbu ne tik kurti, bet ir pažinti savo gyvenamą aplinką, suvokti, kaip einant laikui keičiasi prasmės ir kaip galima veikti meno lauką, tuo pačiu būnant patiems jo veikiamiems.

Eglė renkasi kalbėti apie mūsų gyvenimus, mus pačius apibrėžiančias ir valdančias taisykles. Ji ne tik mėgina atsakyti į klausimą kaip įsisukame į uždarą taisyklių vykdymo ir kūrimo ratą, bet ir imasi ieškoti būdų laužyti taisykles ir provokuoti nevaržomą, laisvą kūrybiškumą. Tačiau jos darbuose akivaizdus ir racionalus savo aplinkos suvokimas ir romantiško idealizmo atmetimas: autorė supranta, kad taisyklių laužymas dažnai tiesiog sukuria naujas taisykles. Galima sukurti degtukus, su kuriais žaisti galima, tačiau norint, kad mano kūriniai būtų pastebėti, jie turi atsidurti galerijoje. Kova su meno lauko taisyklėmis nėra lygiavertė, tačiau, kaip akivaizdu ir Eglės darbuose, jos pasiduoda provokacijoms ir gali būti jei ne sunaikinamos, tai bent apeinamos.

Simonas renkasi kiek kitokį priėjimą prie dabarties, prie kasdienybės absurdo. Jo darbuose mažiau pasipriešinimo ir daugiau meditacijos, kasdienybės patirčių apmąstymo. Jis dirba su tuo, kas artima, kas patiriama kasdien, stebi kaip objektai kinta veikiami asmeninių patirčių, ir kelia klausimą apie kūrybos bei aplinkos santykį. Analizuojant gyvenimo absurdiškumus bei bandant surasti jų kilmės priežastis ir atsiranda paradoksalūs darbai, kuriuose susijungia nebereikalingi buities daiktai su jautriu pasaulio patyrimu.

– Kristina Steiblytė.

Paroda veiks iki lapkričio 1 d.