Dviejų „naujosios abstrakcijos“ kūrėjų paroda „Titanike“

Kovo 9 d., penktadienį, 18 val. VDA parodų salėse „ Titanikas“ (I aukštas, Maironio g. 3, Vilnius) pristatoma Ingeborg Schleswig zur Holstein ir Rudolf zur Lippe tapybos paroda.

Vilniaus Dailės Akademijos Titaniko parodų salėje rodoma „Werkstatt“ galerijos iš Berlyno pristatoma dviejų „naujosios abstrakcijos“ kūrėjų darbus. Per daugelį XX a. Meno etapų tradiciniam daiktiškumui buvo priešpastatytas kitoks matymas. Šiandieną meno scenoje dabar jau dėl kitų paskatų pasirodo naujoji abstrakcija.

Anot Hamburgo parodų salėje vadovo Huberto Gasnerio: „paveikslai šiandieną nebėra langai į kitą pasaulį, kaip senojoje tradicijoje. Nebėra iliuzionizmo. Paveikslai – tai pripildyti energijos laukai, iš vienos pusės svarbūs savaime, o iš kitos – ženklai kitiems. Ir šiuose paveiksluose yra simbolika. Tačiau visų pirma čia įvairiomis formomis pasirodo gestiškas pradas. Tai – tapymo gestas, arba, kaip pas Rudolfą Lipę, kūno gestas: įkvėpimas ir iškvėpimas, pakylimas ir nusileidimas, pauzė ir aktyvumas, vieta contemplativa ir vieta activa“.

Šie dalykai paveiksluose įgauna vis naują išraišką. Pasitiesęs popieriaus juostas ant grindų, Rudolfas Lipė tapo ne tik ranka, bet ir įjungdamas į šį procesą visą kūną. Taip atsiranda ornamentai, sudarantys nepakartojamas struktūras, persunktas dinamiško ritmo. Panašūs elementai, panašūs potėpiai panašiu atstumu pasirodo vis iš naujo. Šis ritmiškas potėpių judėjimas mus, žiūrovus, įtraukia į savo lauką ir priverčia taip pat ritmiškai judėti.

Ingeborg Schleswig – Holstein ritmui ir atsitiktinumui taip pat tenka labai svarbus vaidmuo. Abu menininkai pildami dažus ritmingiems vaizdavimo procesams išnaudoja ne tik rankos gestą, bet ir pilamos dažų substancijos traukos dėsnį. Tai – šių paveikslų esmė. Keista procesų gamtoje ir žmogaus veiksmų vienybė, kuri linksta autopoesis kryptimi, gamtos savęs realizavimo link.

Kantas savo „Proto kritikoje“ kalba, kad meno kūriniai yra sukurti tam, kad žmogus gamtoje jaustųsi kaip namie. Menas mėgdžioja gamtą ne tik per motyvus, temas ir figūras, šias atvaizduodamas, bet ir per struktūras, ritmus bei formas paveiksluose. Atrasdamas ritmiškai organizuotose daiktuose savo ritmus, žmogus tuo pačiu atranda gamtos ritmus. Panašiai, kaip paveikslas prieš mus yra objektas ir subjektas, dalinis subjektyvumas ir tuo pačiu viso pasaulio objektas. Taip atsiranda susitaikymo su pasauliu vaizdinys.

Gamtos mokslininkas iš Makso Planko instituto Giotingene Friedrichas Krameris parašė bendrąją rezonanso teoriją, kuri yra produktyvi ir menui interpretuoti. Remdamasis gamtos mokslų metodu, jis įrodo viskas pasaulyje svyruoja, nuo atomo iki pulsuojančių galaktikų, nuo mūsų mąstymo pastangų iki mūsų kūno judesių, nematerialus, kaip ir materialus, organiškas kaip ir neorganiškas. Meno kūriniai sa o ritmišku pulsavimu – taip pat. Pažįstant meno kūrinį, tai, kaip jis mus paveikia, atsiranda bendri svyravimai. Mūsų vidiniai svyravimai, iki pat mumyse pulsuojančių dalelyčių ir ląstelių, sutampa su svyravimais, kuriuos iššaukia paveikslai. Jei pasiekiame rezonansą, tai išgyvename tai, ką omenyje turėjo Kantas, sakydamas, kad visi šiame pasaulyje jaučiasi kaip namuose.

Po bendradarbiavimo su Andy Warholu, Ingeborg Schleswig – Holstein perima tokių pionierių, kaip Ernst Wilhelm Way ir de Kooning patirtį, radikalizavo jų idėjas. Taip atsirado saviti, daug griežtesni spalviniai laukai. Jos kūryba vystosi ne tiek šuoliais, kiek procese, paveikslas iš paveikslo. Jis sako: “Tai beveik kaip augalų augimo ir kaitos procesas. Atsiranda spalvinės erdvės, kone artimesnės muzikai, nei tapybai. Tiesa, jos nenutyla, lieka ir vis tik yra nesugaunamos“. Iš vidinio susijaudinimo atsiranda intensyvi ramybė, kuri žiūrovą įtraukia į menininkės atradimus.

Rudolfo Lipės kūriniai yra gestiški, nes ji, kaip ir jo artimas draugas Jean Deggotex, ar Henri Mechauch, svarbų vaidmenį tapyboje suteikia impulsyviems potėpiams. Svarbūs ne bet kokie, bet atsikartojantys impulsai ir judesiai, iš skirtingų lygmenų perimami impulsai ir judesiai. Tai – atsakymas į išgyvenimus. Mechaniniam hierarchiškų principų viešpatavimui jo menas priešpastato kitos rūšies tvarką, kitas gyvenimo ir mąstymo formas. Rudolfas Lipė tikisi, kad šių gestų poveikyje bus paskatintas įvairių žinojimo formų skirtingose srityse bendradarbiavimas.

Atidaryme penktadienį, kovo 9 d. 17 val. Sveikinimo žodį tars Vokietijos ambasadorius Mathias Mülmenstädt, įvadinį žodį tars Raminta Jurėnaitė. Dalyvaus abu parodos autoria: tapytoja  Ingeborg Schleswig zur Holstein ir filosofas, bei dailininkas Rudolf zur Lippe, bei „Werkstatt“ galerijos vadovai Pascual Jordan ir Mirko Fraiwald.

Paroda veiks iki balandžio 8 d.