Dresuoti galią ir vaizdus. Eli Cortiñas paroda „Remiksuotojai niekada nemiršta“ ŠMC

2019 m. sausio 11 d., Penktadienis
Straipsnio autorius: Jogintė Bučinskaitė

Skaičiuojama, kad vien į „YouTube“ kasdien įkeliama daugiau nei 400 valandų medžiagos. Ką jau kalbėti apie visus kitus socialinius tinklus ir portalus, televizijas ir kino teatrus, parodas ir reklaminius stendus, kuriuose parodoma tūkstančiai minučių judančių vaizdų. O kiek neperžiūrėtų liks tų, kuriuos per dieną užfiksuoja apsaugos stebėjimo kameros, virš galvų zujantys dronai ir į kosmosą deleguoti zondai. Atrodo, kad šie audiovizualinės informacijos spiečiai tapo nelyg vandenynuose tyvuliuojančios plastiko salos. Jų taršos mastą apčiuopi tik tuomet, kai supranti, jog net ir geriausiems kūriniams peržiūrėti nepakaktų poros gyvenimų, o ir tie prastesni, kuriuos matei, neužsimiršta taip greitai. Veikiausiai tik perpratus šį vaizdų perteklių, pradedi kurti ne naujus, bet perdirbti jau sukur̃tus. Būtent taip norisi apibūdinti menininkės Eli Cortiñas kūrybinę laikyseną. O jos Šiuolaikinio meno centre eksponuojamą parodą „Remiksuotojai niekada nemiršta“ knieti pavadinti, jei ne videorūšiavimo, tai vaizdų dresūros lauku.

Pietinėje į juodą kubą transformuotoje ŠMC salėje rodomi du – 2014 ir 2016 metais menininkės sukurti videomeno darbai. Abu juos sieja kaleidoskopiška sukarpytų ir permontuotų kadrų estetika bei normatyvinio vyro ir moters reprezentavimo kine tematika. Labiau kaip juodraštis, palyginus su naujesniais menininkės darbais, atrodantis „Ta, kuri vaikšto“ (2014) filmas pasakoja apie menininkę, susidūrusią su aukštesnės klasės, biurokratijos ir institucijų keliamais iššūkiais. Šnabždėdama prancūzų, ispanų ir vokiečių kalbomis, filmo veikėja bando kritikuoti šiuos socialinius darinius labai poetišku būdu, o tai tik papildo filme pasirodančių trapių porceliano figūrėlių ar pieno vaizdus, kurie čia tampa reikšmingomis seksualinėmis metaforomis. Į filmą įterpdama kontroliuojančios mamos figūrą, Cortiñas įžengia į problematišką motinos ir dukters santykių zoną, kurioje ima ryškėti galios klausimai. Į visą šį menininkės formuojamą naratyvą įtraukiami kadrai iš Carlo Lizzanio filmo „Mokama meilė“. Jame, ieškodama klientų, po naktines miesto gatves blaškosi senstanti prostitutė. Asmeninius pasakojimus miksuodama su moters įvaizdį formavusiu vyro žvilgsniu, Eli Cortiñas taikliai iliustruoja 21 amžiaus būsenas ir vis dar paveldimą moters (menininkės) padėtį – neužtikrintumą, kontrolę, prievartą ir abejonę.

Antroji trijų kanalų vaizdo projekcija „Duotybių duotybė“ (2016) – kur kas kompleksiškesnė. Joje be Holivudo suformuotos prieštaringos baltaodžio vakariečio Tarzano figūros, detaliai apmąstoma iki šiol aktuali (post)kolonializmo būklė, gajos rasistinės nuostatos ir „kito“ egzotizavimas, represija ar engimas. Apropriuodama labai įvairią kino medžiagą, naudodama vaikiškų animacinių filmų ištraukas ir kasdienybės vaizdus, menininkė atidengia kinematografinę galią formuoti konkrečius įvaizdžius ir kolektyvinę (at)mintį. Kitaip tariant, Cortiñas patvirtina, kad ir vaizdai geba kolonizuoti mūsų suvokimą, o įsikūrę mūsų sąmonėje, sėkmingai atstovauti sunkiau patikrinamiems faktams, objektams, vietoms. Tačiau tuo pat metu ji įtikina, kad pasitelkus montažą šiuos kaprizingus ir nepaklusnius archetipus įmanoma išdresiruoti taip, kad galios pozicija atitektų anksčiau jos neturėjusiems, arba visai išnyktų. Galima sakyti, kad abiejų eksponuojamų kūrinių atžvilgiu menininkei tampa artima filosofės Elizabeth Grosz nematomumo politikos (angl. politics of imperceptibility) mintis. Joje už savęs pripažinimą ir įtvirtinimą kur kas svarbesnis efekto kūrimo ir savęs žymėjimo procesas, o apibrėžtas tapatybes turėtų pakeisti singuliarumai. Įdomu tai, kad šis nematomumas steigiamas matomumu, o vaizdų kąsniai projekcijose tai apšviečia, tai paskandina tamsoje sėdintį žiūrovą, taip ir jį paversdami tai matomu, tai ne.

Įvesdama nepasitikėjimą vaizdais, Cortiñas dar kartą pasėja abejonę „tikrumo“ kategorija ir klausia, kas yra tikras menas, kurie Vakarai yra tikresni, kas yra tikroji Afrika ir ko tikro ieškome ten keliaudami? Šiuo atveju, Afriką reikėtų suprasti ne kaip konkrečią vietą, bet kaip bendrinį utriruotą nepažinumo apibūdinimą. Menininkė kone komiškais paverčia 1932-ųjų W.S. Van Dyke juostos „Tarzan, the Ape Man“ kadrus, kur baltaodžiai amerikiečių aktoriai vaidina Afrikoje keliaujančius turistus, tačiau ši pasirodo esanti tik už jų projektuojami vaizdai kino studijoje. Tuo tarpu egzotizavimo ir savininkiškumo mastelis filme nuo saugaus atstumo susitraukia iki kone ištiestos rankos, kai įterpiami, rodos, dar vakar įamžinti kadrai su Graikijoje viską fotoaparatais fiksuojančiais turistais. Šie vaizdai primena lenkų režisierių Mateuszo Romaszkano ir Martos Wójtowicz-Wcisło dokumentinę juostą „Turistai“ (2017), kuriame chamiškos šiuolaikinio turizmo manieros liudija pernelyg nuo kolonializmo laikų nepakitusias vertybes – smalsumą ir vujarizmą skiria plonytė riba, o „tolimas užsienis“ turistams dažniau ima reikšti vizitą į savotišką zoologijos sodą.

Štai kodėl pradžioje prabilus apie audiovizualinį kolonializmą ir jo taršą, įdomu paminėti faktą, kad štai toks turistinis pareikalavo neribotam laikui uždaryti garsųjį Maya įlankos paplūdimį Tailande. Tą kurį 2000-aisiais filme „Paplūdimys“ įamžino režisierius Danny Boyle’as, mat kasdien čia apsilankantys 5 tūkstančiai žmonių nustekeno koralinius rifus. Ko gero, nereikėtų abejoti ir tuo, kad didžioji dalis čia apsilankiusių žmonių kasdien padarė ne mažesnį skaičių nuotraukų ar filmuotų istorijų. Tokį vakarietišką santykį ir žvilgsnį į laukinę gamtą jautriai, bet kartu labai ironiškai savo kūrinyje užfiksuoja ir Cortiñas. Filme panaudoti kadrai su dresuotais drambliais, papūgomis ir adrenaliną keliančiais plėšriais gyvūnais iliustruoja Afrikos žemyną kaip atvykėlių fantazijų ir pramogų aikštelę.

Tačiau, už vis svarbesnė čia tampa nuo rodymo vietos kintanti videoasambliažų intencija ir jų žiūrėjo režimai. Dar 2018-ųjų vasarą projekcija „Duotybių duotybė“ eksponuota Rygos šiuolaikinio meno bienalėje „RIBOCA1“ atrodė, regis, kur kas kitaip, nei Neringos Bumblienės kuruotos solo parodos aplinkybėmis ŠMC. Tarptautinės grupinės ekspozicijos rėmuose kūriniai apie rasinį ar lytinį profiliavimą dažnu atveju skamba kur kas sklandžiau ir daugiabalsiškiau. Tuo tarpu Lietuvoje Cortiñas paroda galimai kelia kiek kitokias įtampas, kurioms įtaką neišvengiamai daro istorinė šalies praeitis bei dar sunkiai išjudinamos etnocentristinės nuostatos. Įdomu šį kūrinį stebėti prisimenant neseniai lietuvių vykdytą paramos misiją Etiopijoje. Atrodo, kad vieną iš nedaugelio kolonizacijos nepatyrusių Afrikos valstybių trumpam uzurpavo Lietuvos įžymybės. Skurdžiõs ir dėl to jų manymu „tikros“ Etiopijos vaizdais kur kas labiau buvo dirginami ne empatijos ar rūpesčio jausmai, bet šalies kompleksai būti pranašesniais. Didelę baimė nebūti lyginamais su „necivilizuota“ pasaulio dalimi nesunkiai pakeičia bejėgiškas bandymu prilygti „vakarietiškiems“ labdarystės standartams.

Tad pirmiausia, Cortiñas darbas verčia galvoti ne tik apie kolonializmo ir sovietinės okupacijos skirtumus ar panašumus, bet ir ieškoti paralelių su Vakarų valstybėse šiuo metu aktualia dekolonizacijos problematika. Tiesa, 2018-ųjų gruodžio pradžioje VDA profesoriaus ir Londono menų universiteto dėstytojo dr. Marquardo Smitho iniciatyva organizuota diskusija Nacionalinėje dailės galerijoje parodė, kad su pastarąja tema (kol kas) nesame linkę tapatintis, o dėl kiek skirtingų ideologinių, politinių, psichologinių ar moralinių patirčių ji atrodo klampi ir sunkiai pritaikoma mūsų istoriniam profiliui. Antra, kūrinys verčia kelti klausimą apie Vakarus, kaip žinojimą, politiką ir kultūrą legitimuojančią bei socialinio gyvenimo sąlygas Rytų Europoje vis dar formuojančią jėgą. Galų gale, dar kartą apsvarstyti, ką užkloja Rytų sąvoka ir kokiose koordinatėse atsiduria Lietuva, kai pigių skrydžių bendrovės įgalino tapti tolimiausių šalių turistiniais kolonistais. Tais, kurie svetur nori būti ne tik atpažinti, bet ir įamžinti nuotraukose bei uolose, nors (kol kas) vis dar uoliai vengia pripažinti, kad šalia esantis „kitas“ yra ne ką mažiau tikras.

Nuotraukos: ŠMC / Andrej Vasilenko

 

Straipsnio autorius:
Jogintė Bučinskaitė - kultūros žurnalistė ir tekstų autorė. Baigė žurnalistikos ir kultūros vadybos bei politikos studijas. Ketverius metus dirba Lietuvos nacionalinėje televizijoje. Rengia video pasakojimus apie kultūros ir meno procesus, domisi praktinėmis ir teorinėmis meno komunikacijos sąveikomis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *