Donatos Minderytės, Petro Lincevičiaus, Eglės Ulčickaitės paroda „Laiko vaizdų gaudymas (trys scenarijai)“ galerijoje „Meno parkas“

Sausio 15 d. (penktadienis) 18 val. galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) atidaroma trijų jaunų Vilniaus menininkų – Donatos Minderytės, Petro Lincevičiaus, Eglės Ulčickaitės – paroda „Laiko vaizdų gaudymas (trys scenarijai)“.

Daug kalbame apie atmintį. Gal todėl, kad jos liko labai mažai? – paklaustų Pierre Nora. Šis klausimas verčia susimąstyti: čia kalbama apie nykimą. Tačiau ko nykimą? Iš tiesų, ar galime paprastai įvardinti, kas nyksta užmirštant?

Atminties „antplūdis“ jau keletą dešimtmečių pastebimas ir meninėje raiškoje. Menininkai ne tik kvestionuoja, inscenizuoja praeities įvykius, bet, kaip ir mažos tautos ar emancipacijos siekiančios grupės, kuria mažuosius naratyvus, tarsi perrašinėdami didįjį istorijos pasakojimą. Atminties diskursas aktualus ir Lietuvos meno scenoje. Savaip ir vis naujai jis paliečiamas jaunosios menininkų kartos kūryboje.

Parodos „Laiko vaizdų gaudymas (trys scenarijai)“ koncepcija paremta skirtingų požiūrių ir prieigų prie atminties fenomeno idėja. Parodoje dalyvaujantys trys jaunosios kartos tapytojai – Donata Minderytė, Petras Lincevičius ir Eglė Ulčickaitė naudojasi skirtingomis kūrybinėmis strategijomis, metodais bei plėtoja autentiškas atminties, laiko, tapatybės apibrėžtis. Tačiau juos vienija tapybos medijos – terpės, kurioje apmąstomi žmogaus laikinumo, atminties procesų bei laiko suvokimo klausimai, pasirinkimas.

Donata Minderytė siekia tapyboje „sustingdyti“ blunkančius išgyvento praėjusio laiko atsiminimus tokius, kokiais juos paverčia laiko tėkmė: trūkinėjančius, besiskaidančius, besitransformuojančius, blunkančius. Jai pats prisiminimo kismas, nyksmo procesas tampa priemone jo atkodavimui, perkeliant sustabdytą atminties kadrą į tapybą. Donata, tapybos priemonėmis versdama vaizdą triukšmu (skolinasi terminą iš kibernetikos), siekia atkoduoti karpomo, fragmentuojamo, blukinamo vaizdo prasmę ir reikšmę.

Petras Lincevičius kūrybai idėjų semiasi iš jį supančios aplinkos multisluoksniškumo, o pagrindiniu kūrybos atspirties tašku išskiria Lietuvos etnografinį regioną – Suvalkiją. Jo pasirinkimą lemia tapatumo, identiteto paieškos ir apibrėžties siekis. Petras, remdamasis minėto regiono istorija, kultūrine atmintimi, prosenelių gyvenimą menančiais artefaktais, konstruoja asmeninę (egzistencijos) struktūrą, pasitelkdamas „atminties rūmų“ metodą. Tapybos medija jam leidžia „sujungti“ išgyventą ir nepatirtą laiką, o tai praplečia laikmečio, vietos, istorijų interpretacijas.

Eglė Ulčickaitė kūryboje vykdo fenomenologinį laiko tyrimą, kurio objektu renkasi vietinio konteksto daugiasluoksnį kultūrinį lauką. Ji imasi savotiško detektyvo, generuojančio paralelinių laikų hipotezę vaidmens. Sekdama buvusio laiko pėdsakais, rinkdama juos kaip įkalčius, ji siekia rekonstruoti – kad ir įsivaizduojamai – praeities įvykių scenarijų. Eglė tapybos mediją šiuose ieškojimuose tapatina su faktų – sąmonės dirbinių kūrimu. Vietai būdingų vaizdų (į)kurdinimas tapybos terpėje tuomet ima reikštis kaip tos vietos laiko referentų arba dabarties refleksija.

Paroda „Laiko vaizdų gaudymas (trys scenarijai)“ – tai tarsi egzistenci(alisti)nis dialogas. Šiuolaikiniame naujųjų medijų užvaldytame pasaulyje, kuriame virtualūs dialogai kolektyvinę atmintį užgriūna vienalaikiškumo iliuziją kuriančiu vaizdų potvyniu, vis labiau stiprina atskirumo, Rolando Batheso taikliai pavadinto tokiomis mažytėmis vienatvėmis, patirtį ir išgyvenimą. Parodos dalyviai siekia dalintis šia patirtimi. Paversdami savo subjektyvias laiko patirtis ir autentiškas praėjusio laiko refleksijas savotiška scena – erdve dialogui, jie dalinasi vienas su kitu bei žiūrovu savo prisiminimų (jei prisiminimą vadinsime veiksmu) scenarijais.

Paroda galerijoje veiks iki vasario 6 d.

Iliustracijoje: Donata Minderytė . SELFLESS

Paroda yra galerijos projekto „Jaunieji. Žalia sąmonė – 6” dalis.