Donatos Minderytės paroda „Vaizdinis vertimas / Translation Error“ galerijoje „Vartai“

Iki lapkričio 29 d. galerijoje „Vartai“ veikia jaunosios kartos tapytojos Donatos Minderytės paroda „Vaizdinis vertimas / Translation Error“. Dvikalbiame parodos pavadinime išryškėjanti paklaida nurodo į menininkės plėtojamą vaizdinio vertimo tyrimą.

Žodžio vertimas į kitą kalbą ne visada turi tiesioginį atitikmenį, neretai – daugiau nei vieną reikšmę arba tiesiog neturi atitikmens. Analizuodama vaizdus skirtingose medijose D. Minderytė pastebi panašų reiškinį. Tačiau kūryboje ji dėmesį sutelkia į tai, kas vengtina žodiniame vertime – atitolimą nuo originalo, prasmės nyksmą ir vaizdinio pranešimo kaitą. Vaizdo kaip laikmenos melą ir atminties klaidas įgyvendindama tapyboje, D. Minderytė tyrinėja, kas atsiranda ir kas dingsta vaizdo perduodamoje žinutėje.

Parodoje D. Minderytė pristato 2019 m. kurtų tapybos darbų ciklą. Jame, nuosekliai plėtodama ankstesniuose kūrybos etapuose nagrinėtas temas, tapytoja apmąsto santykį tarp patiriamo, prisimenamo ir medijomis perteikiamo – fotografijoje, o vėliau tapyboje, išgyvenimo. Pasitelkdama vaizdinio vertimo sąvoką D. Minderytė analizuoja vaizdo reikšmines slinktis ir jų prasmės kismą. Permąstydama vaizdą tapyboje autorė ieško naujų prasminių detalių, kaip ji pati teigia: „Ne viskas yra taip, kaip atrodo, ir ne viskas atrodo taip, kaip yra.“

Tapydama D. Minderytė dažniausiai remiasi sustabdytais filmuotais kadrais bei fotografijomis. Tačiau ji telkiasi tai, kas tarsi priešinga kokybiškai fotografijai, – renkasi tokius vaizdus, kurie negeba tiksliai atskleisti praeities momento, kurie išryškina fotografijos melą, nes iškraipo, prieštarauja prisiminimams arba jų neatitinka tarsi klaidingas teksto vertimas, keičiantis jo esmę. D. Minderytė tapyboje fiksuoja atitolusius nuo originalo, blunkančius, trūkinėjančius praėjusio laiko fragmentus – tokius, kokius juos paverčia laiko tėkmė ir iš pirmo žvilgsnio objektyvumu pasižyminčios vaizdo bei fotografijos medijos. Tapydama ji susitelkia būtent į pirminės prasmės nyksmą ir užfiksuoto vaizdo pranešimo pokytį, o prisiminimo kismą tapyboje išreiškia sustabdyto laiko momento modifikacijomis.

Nors menininkė naudojasi asmeninio archyvo vaizdais, kūrybos procese juos redaguoja ir fragmentuoja tol, kol jie tampa nuasmeninti, greičiau siūlantys plastinio vaizdo konstravimo – spalvų ir tonų santykių, spalvinių kodų, kompozicijos sprendinius, nei perteikiantys konkretų naratyvą. Ir nors šis vaizdinis vertimas nutolina asmeninę patirtį nuo jos konkretybės, vis tiek išlieka tos patirties, nors ir išreikštos kita kalba, atitikmuo – tai liudija atpažįstami žmonių figūrų, portretų fragmentai bei paveikslų pavadinimai. Nors D. Minderytės kūrybą būtų galima vadinti autobiografine, jos paveikslai kelia kur kas platesnius tikrovės sąlyginumo klausimus, o ne reprezentuoja konkrečius įvykius. Per atstumą laike, medijų mainus ir vertimo paklaidą, tapytojos atsiminimai, kaip ir patys portretuojamieji, transformuojasi į apibendrintą būtojo laiko pakaitalą.

Analizuodama tapybos darbų genezę bei glaudų jos ryšį su fotografijos ir video medijomis, D. Minderytė permąsto ir pačios tapybos kaip medijos autentiškumą bei aktualumą. Toks kūrybinis procesas – pradedant drobės paruošimo technologijomis, kurios nulemia medžiagos galimybes, baigiant skaitmeninių vaizdų apdorojimu – palyginti lėtas, neatitinkantis šių dienų greitosios produkcijos ir greitojo vartojimo koncepcijos, kelia klausimus apie tapybos darbo kaip daikto, veiksmo, mąstymo būdo vertę šiuolaikinio meno scenoje bei komerciniame kontekste.

Parodos tekstas

Eglė Ulčickaitė

Nuotraukų autorius: Tomas Terekas