Donaldo Kajoko poezijos skaitymai ir ŠMC skaityklos tinklaraščio sutiktuvės

Liepos 15 d., antradienį, 18 val.  ŠMC skaitykla, atsisveikindama vasarai, kviečia visus į Donaldo Kajoko poezijos skaitymus ir ŠMC skaityklos blogo – CACCR – sutiktuves. Klausydami eilučių drakono žingsneliais / minkštais nedrąsiai/ žinau kad ateina/ nežinau kas įeis ir švęsdami naują platformą tekstams atsirasti, mes išsyk vasariškai pasisveikinsime ir taip pat vasariškai atsisveikinsime.

sniego pusnys kieme ir staliukas
prie jo stovinti moteris
moteris žiūri į sniegeną, sniegena
žiūri į apsnigtą kinrožių krūmą,
krūmas žiūri į pinčerį, pinčeris į mane
aš žiūriu į tą moterį
į jos krūpsinčią nugarą, keistas
gimtadienis

Kajokas, Donaldas. Karvedys pavargo nugalėti: eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2005, p. 31.

Beveik vidurvasario vakarą, prisimindami Vladimirą Nabokovą, galbūt atrasime ir kiek kitokią skaityklą – skaityklą vasarą.

„Pirmos klasės koledžo skaitykla su savo aplinka, yra puiki milieu rašytojui dirbti. Žinoma, egzistuoja jaunimo auklėjimo problema. Pamenu, kaip kartą, jau po egzaminų, vienas studentas skaityklon atsinešė tranzistorių. Paklaustas apie triukšmą, studentas atsakė, jog jis visų pirma grojo „klasikinę“ muziką; antra, kad jis tai darė „švelniai“ ir trečia, kad skaitykloje, vasarą, šiaip jau nebuvo tiek daug skaitytojų. Bet aš ten buvau, a one-man multitude“.

Būsimą vakarą, reikėtų suprasti kaip du įvykius, kuriems buvo lemta nutikti tuo pat metu. Ir nors Kajokas kurdamas savąją poeziją pastebimai domisi kalbos galimybėmis arba, veikiau, viliasi, jog „gera poezija išlaisvina visų žmonių kalbos jausmą“ – o būtent tai ir yra viena paslapčių, viena priežasčių CACRR atsirasti – vis dėlto niekaip nesinori kviesti poetą kalbėti blogo kalba. Todėl Kajokas skaitys tai, kas jam šiuo metu mieliausia. Lapės gaudymo bei lapiuko gundymo motyvai, atsiradę pirmajame CACRR tekste ir naujausiame poeto eseistinių užsklandėlių rinkinyje, tebus nedidukas jųdviejų aidas švenčiant blogo sutiktuves.

Donaldas Kajokas (g. 1953) – poetas, eseistas. Baigė Lietuvos kūno kultūros institutą. Kurį laiką dirbo gimnastikos treneriu, vėliau – literatūros muziejuje, taip pat „Nemuno“ žurnalo skyriaus redaktoriumi. Debiutavo 1980 m. su eilėraščių knyga „Žeme kaip viršūnėmis“. Kitos autoriaus poezijos knygos: „Žuvusi avis: eilėraščiai“ (1991), „Mirti reikia rudenį: eilėraščiai“ (2000), „Karvedys pavargo nugalėti: eilėraščiai“ (2005), „Kurčiam asiliukui: eilėraščiai“ (2011). Kajokas taip pat išleido du romanus: „Kazašas“ (2007) ir „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ (2012).

ŠMC skaityklos blogas: http://cacrr.tumblr.com/

„CACRR, be savo akronimiškos kilmės, yra ne visai atpažįstamas aiktelėjimas, murmesys ir gundymas, lapiuko sugundymas. Neartikuliuotos kalbos ženklas, ištiktukas, kurio nutikimo aplinkybės vis dar miglotos, o minėtoji migla ir yra labiausiai intriguojanti šio šnabždesio, šio gundymo, šio būdo kerėti dalis. Tekstai, iš skaityklos ir aplinkinių erdvių patekę į CACRR, išsyk tampa neartikuliuoto ženklo nutikimais, įgarsinimais ar užkalbėjimais bei susipina su Lauros Kaminskaitės piešinio plastika, kuri akies apgaulės dėka visados atrodo esanti arčiau ir gundo, ir sukuria kliūtį paliesti tekstą“.