Domo Ignatavičiaus paroda „Taip, kaip atrodo“ Pamėnkalnio galerijoje

Iki vasario 9 d. Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) veikia Domo Ignatavičiaus paroda „Taip, kaip atrodo“.

„Nes net pačios grubiausios ir įprasčiausios „daiktų“ sąvokos nuolat kelia problemų dėl specifinio nekonkretumo, kurį reiškia „daiktai“ (Billas Brownas, „Thing Theory“).

Kadaise Algimantas Kuras, Arvydas Šaltenis, Kostas Dereškevičius į Lietuvos tapybą įvedė naujus motyvus – jie tapė industrinius objektus, tokius kaip elektros įvadas, uosto agregatai, vamzdžiai ar elektrinė plytelė. Vincento Gečo, A. Šaltenio, K. Dereškevičiaus žvilgsnis krypo į lengvuosius automobilius, visuomeninį transportą (autobusą yra nutapęs ir Kuras) ar jų dalis – vairuotojo kabiną, duris, vidinę erdvę. Technikos ir žmogaus santykis, nagrinėjamas jų tapyboje, parodė modernizacijos procesą, vis didesnį mechanizmų skverbimąsi į žmonių kasdienybę.

Domas Ignatavičius yra menininkas, kuriantis konceptualius stiklo objektus, su jais nuolat dalyvaujantis Lietuvos ir užsienio parodose, o pastaraisiais metais nemažai kuriantis ir tapybos darbų. Jis taip pat tapo įvairius buities prietaisus – kartais mechaninius aparatus, kurie buvo išrasti dar XX a. ir liudija modernizacijos epochą, kartais – dabarties elektronikos prietaisus ar jų sistemas. Tačiau tapytojas nesidomi šių mechanizmų veikimo principais, jis tapo juos kaip kasdienybės vaizdus. Šiuos motyvus galime rasti tiek menininko tapyboje, piešiniuose, tiek stiklo objektuose. D. Ignatavičius atidžiai žvelgia į dažnai nepastebimus mūsų gyvenimo dalyvius, skirtingomis priemonėmis juos ištraukia iš aplinkos ir grąžina į mūsų dėmesio lauką.

Kaip sako parodos autorius: „Mūsų buitį formuojantys daiktai-prietaisai, įaugę į kasdienybę, tampa nepastebimi. Jų pasirinkimą lemia spalva, funkcijos, o vėliau jie tiesiog pranyksta, susiliedami su mūsų aplinka. Parodoje tapybos priemonėmis tyrinėjami šie daiktai, atsiejant juos nuo aplinkos. Paprašius nupiešti kasdien naudojamą daiktą, dažniausiai vaizduojami bendri daikto bruožai ir detalės, perteikiančios jo funkcionalumą. Daiktas taip, kaip atrodo – tai mūsų sąmonės suformuotas daikto vaizdas.”

Ignatavičiaus kūriniai į pirmą planą iškelia ne tik XX a. filosofų nagrinėtas įtampas tarp žmogaus ir mechanizmų, bet ir dabarties su išmaniais įrenginiais, dirbtiniu intelektu siejamas diskusijas. Į tapytojo čia pristatomus vaizdus būtų galima žvelgti, tarkim, iš Gilbert’o Simondono perspektyvos. Šis filosofas dar 1958 metais išleistoje knygoje „Apie techninių objektų egzistavimo būdą“ pateikė naują technikos filosofijos versiją, kur artikuliavo to meto technologinės civilizacijos situacijos specifiką. Vienas pagrindinių jo teorinių konceptų – bandymas sutaikyti techniką ir kultūrą. Taip pat Ignatavičiaus kūriniuose galima būtų ieškoti spekuliatyviojo realizmo – Grahamo Harmano teorijų iliustracijos.

Tačiau, kaip žinia, menas nėra filosofijos iliustracija. Tapyba, ši tapyba, turi savo emocinį krūvį, kalbą, kuria savitą realybę, kurią parodoje ir siūlome patirti.

Kuratorė Aistė Kisarauskaitė.

Parodą finansuoja: Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga.
Paroda yra Lietuvos dailininkų sąjungos 90-mečio programos dalis.

Fotografijos: Pamėnkalnio galerija