Dominyko Sidorovo personalinė paroda „Metonimija“ galerijoje „Vartai“

Rugsėjo 5 d. galerijoje „Vartai“ atidaryta jaunosios kartos lietuvių menininko Dominyko Sidorovo personalinė paroda „Metonimija“.

Metonìmija (gr. Metonymia – „vardo pakeitimas“) – perkeltinės reikšmės pasakymas, vienos sąvokos pakeitimas kita, pagrįstas tuo, kad tomis sąvokomis nusakomi objektai yra iš esmės susiję vienas su kitu kaip dalis ir visuma, priežastis ir pasekmė, vidus ir išorė, veikėjas ir veiklos rezultatas, vieta ir joje vykęs įvykis ir pan.

Metafora, kurią Dominykas Sidorovas dažniausiai naudoja apibūdinti savo kūrybą ar labiau kūrybos metodą yra Morzės abėcėlė – paskiri garsai, kurie reiškia raides. Iš tų garsų sudaromi sakiniai, pastraipos ir galų gale net visas romanas. Tokiu principu jaunosios kartos tapytojas kuria paveikslus, kurie yra lyg reikšmę nešantys pavieniai garsai.

Menininko pagrindinis kūrybos motyvas yra daiktas. Atsispyrus nuo įprastų artimos aplinkos objektų, jų formų, spalvinio kodo, jis kuria ir konstruoja šios aplinkos ženklus bei ženklų jungtis. Abstrahuodamas vaizduojamus objektus jis ieško jų tarpusavio santykio ir jame esančių prasmių bei reikšmių.

Motyvų atranka tiesiogiai susijusi su daiktų rinkimu/kolekcionavimu. Šiuo principu D. Sidorovo studijoje prieš kelerius metus atsirado lovos lentos, o vėliau ir poroloninis čiužinys. Šiam kolekcininkui prikalus poroloną prie sienos paaiškėjo, kad medžiaga puikiai sugeria garsą, panašiai kaip garso įrašų studijoje. Šį būdą pritaikius tapyboje, metodo metafora menininką ilgainiui paveikė tiesiogiai, ne tik metaforiškai.

Morzės abėcėlės principu kurti naratyvai menininkui pasirodė per triukšmingi, o kompozicijos per pilnos ženklų, ar bent jau nepakankamai švarios ir aiškios. Garsus sugeriantys elementai apvalė skambią aplinką. Klausytoją bei šiuo atveju ir kūrėją galų gale pasiekdavo tik dalis istorijos, dalis garso. Sulaikytos prasmės ir objektų jungtys liko kažkur už porolono. Kitoje pusėje konstruojama iš to, kas lieka atėmus šurmulį, perteklių ir visa tai, kas trukdo pamatyti esminę formą.

Minimalios nuotrupos – tai lyg objektų ženklai, artimos aplinkos žymekliai, kurių paprastą poeziją D. Sidorovas ir tapo. Daiktų formų daugiaprasmiškumas ir jame slypintis įdomumas yra menininko dažnai minimas priešnuodis kasdienybės nuoboduliui. Linksmumas ir įdomumas kasdieniuose, niekam nepastebimuose, paprastuose ar net prastuose daiktuose.

Manding, natiurmortiškuose paveiksluose tapytojas sprendžia ne daikto reprezentacijos klausimus, o savo paties egzistenciją. Jam nesvarbi ar mažiau svarbi istorinė daikto konotacija ar socialiniai klausimai. D. Sidorovas per daiktus pasakoja save, savo trajektorijas, savo būsenas ir jausenas, savo, kartais kiek taktilinę, poeziją.

Teksto autorius: Marius Vabalas

Nuotraukos: Laurynas Skeisgiela