Dirbtinis intelektas – paradokso burtažodis arba velnio aritmetika. Igno Pavliukevičiaus paroda „Vandeniui atspari širdis“ galerijoje „Atletika“

Mokslinės fantastikos kūriniuose pažangios technologijos dažnai vaizduojamos kaip tragedijų antagonistai (pvz.: žmogų nukarūnuoti siekiantys protingi robotai). Tad, paradoksalu, kad su dirbtiniu intelektu (ar mašininiu mokymusi) susidurdami tikrovėje, kažkodėl priešingai nei kino seanse, nepuolame į paniką. Tai veikiausiai susiję su tuo, kad kasdienėse praktikose technologijų išmoningumo raida vyksta palaipsniui ir amortizuoja žmogaus sugyvenimą su besivystančiomis dirbtinėmis būtybėmis. Anot kai kurių men(otyr)ininkų, suklusti dėl tikrovėje vykstančių pokyčių padeda šiuolaikinio meno projektai. Jų erdvės suveda žiūrovą su nūdienos technologijomis per kritišką situacijos interpretaciją. Apie tai ir dar daugiau svarstyti provokuoja interaktyvaus meno ir performanso menininkas Ignas Pavliukevičius, surengęs parodą „Vandeniui atspari širdis“.

Menininko paroda prasideda nuo nežymių formalumų. Ekspozicinių erdvių prieangiuose žiūrovas gali pastebėti ant popieriaus spausdintus įspėjamuosius pranešimus, kad lankydami instaliaciją jie bus skenuojami dirbtinio intelekto, kuris fiksuoja emocijas žmogaus veide. Kitaip tariant, norėdami pamatyti parodą žiūrovai sutinka su menininko siūlomomis sąlygomis. Šiuo būdu atpažįstama analogiška kasdienių praktikų situacija, kai pageidaudami savo išmaniuosiuose įrenginiuose turėti programėles ar naujus jų plėtinius esame įsprausti į kampą sutikti su (didžiųjų) korporacijų paslaugų teikimo sąlygomis (angl. terms and conditions). Stokodami noro nagrinėti formalią informaciją ir siekdami paspartinti norimų produktų įdiegimą, nepaisome kam įsipareigojame. Juolab turint mintyje, kad sąlygos su kuriomis sutinkame dažniausiai nepasireiškia tiesioginėmis pasekmėmis ir dėl to klaidingai manome, kad jų nepatiriame.

Populiaraus Facebook atveju, jo paslaugų teikimo sąlygose[1] nurodyta, kad sutinkate, jog jūsų asmeniniai duomenys (vardas, pavardė, kontaktai, pamėgti pranešimai, puslapiai ir dar daugiau) kaip informacija nebus parduodami reklamuotojams. Šaunu! Tačiau ir neprieštaraujate, kad jūsų profilio duomenims atitikus reklamuotojo poreikius, jūsų naujienų sraute bus įskiepyta atitinkama reklama. Tad, siūlomas konkretus produktas ar paslauga eliminuoja jų alternatyvas ir galiausiai verčia rinktis iš vienos pasiūlos, kurios galbūt jums net nereikėjo, kurios galbūt niekada sąmoningai neieškojote. Taip pat naudodami Facebook ir darydami asmenukę su filtrais, sutinkate, kad jus skenuotų su veido atpažinimo technologija (angl. face recognition technology) ir kauptų šią informaciją. Vėliau jus įsidėmėjęs ir atpažįstantis mašininis mokymasis draugams, kolegoms siūlo jus pažymėti nuotraukose. Tarsi, nebaisu, nes net neskauda (o dar ir niekada nematei serverių su begalybe duomenų, tarp kurių galvoji „kam tu ten įdomus“), tad gali apsimesti, kad tų sukauptų duomenų gal apskritai net nėra. Tačiau šie pavyzdžiai verčia pripažinti, kad deklaruojama žmogaus laisvė ir saugus privatumas yra tik iliuzija, kuri atsiskleidžia klaidingu manymu neva patys kontroliuojame savo pasirinkimus, kai iš tiesų vis dažniau juos lemia algoritmai.

Tai pripažindami galime pasijusti artimesni Pavliukevičiaus instaliacijos „Vandeniui atspari širdis“ protagonistui – skaitmeninei būtybei su dirbtiniu emociniu intelektu. Pastaroji yra ribojama mokytis emocijų iš parodą aplankiusių žiūrovų, o panašiai, tik inversiškai, žmogaus spendimai dažnai ribojami algoritmų siūlomų pasirinkimų. Supratimas apie tai, koks trapus yra mūsų privatumas ir laisvė, traktuojama kaip tikrasis „aš“, verčia žmogų jaustis pažeidžiamu. Į ką atliepia nuogo žmogaus kūną replikuojanti Pavliukevičiaus skaitmeninės būtybės projekcija ant sienos minimoje instaliacijoje. Turbūt mums patiems iki galo nesuprantama, kokią galią suteikiame algoritmams (dirbtiniam intelektui, mašininiam mokymuisi) leisdami koordinuoti ir manipuliuoti žmogaus pasirinkimus. Ar kontroliuojami kito nesupanašėjame su dirbtiniais, automatizuotais tvariniais, kurie daug nebegalvodami sudėlioja paukščiukus sutartyse ir galbūt parduoda velniui sielą, prarasdami savo natūralią tapatybę?

Pasėjus dvejonę apie tai, ar šiuolaikinio žmogaus egzistencija yra tikra – vykstanti natūraliomis, atsitiktinėmis sąlygomis, ar dirbtinai kuriama – ją pagrindžiant kompiuteriniais skaičiavimais, priartina mus prie Pavliukevičiaus parodos leitmotyvo, kuris skatina svarstyti apie supanašėjimą tarp to, kas yra tikra, ir to, kas dirbtina. Instaliacijoje „Vandeniui atspari širdis“ norisi atkreipti dėmesį į menininko keliamą klausimą: ar mokydamasis emocijų iš žmogaus dirbtinis intelektas labiau supanašėja su žmogumi? Kitaip tariant, ar dėl to pasidaro tikresnis? Nagrinėdami šį klausimą turėtume atsižvelgi, kad parodos lankytojai (veikiausiai) nepatirs gėdos jausmo žiūrėdami į neseksualizuotą projekciją ir dėl to pastarosios neišmokys gėdytis kūno nuogumo viešumoje, kaip jau nusistovėję mūsų socialinėse normose. Kitaip tariant, skaitmeninė būtybė išmoks klaidingų socialinių įgūdžių, kurie apsunkins jos potencialų integravimąsi sociume. Po žmogaus emocijų studijos parodoje nuoga skaitmeninė būtybė stebėsis, bus abejinga, suglumusi, rimta ar džiaugsis, tačiau labai mažai tikėtina, kad bus susidrovėjusi, priešingai nei jos situacijoje atsidūręs jaustųsi žmogus.

Apskritai Pavliukevičiaus pasirinkimas skaitmeninę būtybę mokyti emocijų skenuojant žmogų, primena tai, kaip patys natūraliai ugdome savo socialinius įgūdžius. Tikros tikrovės (angl. real reality)[2] aplinkoje arba gyvai bendraudami su žmonėmis irgi „skenuojame“ pašnekovų veido mimikas. Šiuo būdu bandome perprasti jų emocijas, lūkesčius ir į tai atsižvelgdami empatiškai reaguoti. Visa tai nyksta nūdienoje, kai pokalbiai persikelia į skaitmeninę realybę, kur mūsų emocijas iliustruoja mus suvienodinantys emodžiai (angl. emoji), hiperbolizuotai išplėsdami įvairias (džiaugsmo 😃, liūdesio 😭, pykčio 😡, ect.) reakcijas, kurios turėtų būti tikri, nesuvaidinti atsakymai pašnekovui. Maža to, keičiasi kalbėjimo maniera tarp to, kokia ji yra tikroje tikrovėje ir kokia skaitmeninėje realybėje. Keičiasi interakcijos laikas, kai pokalbį nutraukiame jo viduryje, kol apsvarstysime, ką ar kaip pasakyti. O mes tampame savo pačių kopijomis, tikrą biologinį kūną pakeisdami skaitmeniu ir tęsdamiesi kitoje medijoje. Tik šiuo atveju, priešingai nei Pavliukevičiaus skaitmeninė būtybė, kuri nieko neslėpdama atvirai stovi nuoga, patys slepiamės už ekranų.

Parodoje svarbu galvoti ir apie tai, kad menininkas, projekciją vadinantis skaitmenine būtybe, tarsi, nurodo, kad dirbtinį emocinį intelektą įkūnija jo kurta animacija. Tai reiškia, kad jiedu turėtų būti vienas organizmas, panašiai kaip žmogaus kūnas ir jo sąmonė. Tačiau įkūnijimo, suprantamo kaip virtimu tikrove, užtikrintumui skaitmeninė būtybė turėtų turėti dar vieną mąstymo registrą, kuriuo suvoktų ne tik skenuojamų žmonių emocijas, bet ir tai, kad turi pavidalą, patvirtinantį jos egzistenciją. Kitaip tariant, dirbtinis emocinis intelektas animaciją turėtų suprasti kaip savo kiautą ir kartu egzistuoti kaip vienis. Aiškumo dėlei skaitmeninę būtybę galima prilyginti ir Pavliukevičiaus avatarui (instaliacijoje I am too sad to tell you), kuris (veikiausiai) nesupranta, kad yra menininko replika kaip ir (veikiausiai) nesupranta, kad apskritai egzistuoja. Todėl abiem atvejais, nepaisant, to kad regėdami subjektus – skaitmeninę būtybę ir avatarą – esame įtikinami jų tikrumu, per įrodymą, kad jie yra, visgi nekeičia to, kad jie lieka menininko tvariniais – dirbtiniais konstruktais.

Instaliacija I am too sad to tell you yra pagrįsta olandų konceptualaus meno ir performanso menininko Bas Jan Ader‘io 1971 m. tokio pat pavadinimo kūriniu, Tai video performanas, kuriame menininkas filmuoja save verkiantį. Kūrinio interpretacijos siūlo, kad taip Ader‘is viena vertus išreiškė savo reakciją į to meto įvykius (Vietnamo karą). Kitu atveju, svarstoma, kad performanse pasitelkdamas fundamentalios liūdesio emocijos išraišką per verksmą, menininkas referavo į slopinamo pykčio, dėl pasaulyje vykstančiu reiškinių, virsmą depresija, kuri tampa kraštutine jausmų išraiška. Atitinkamai reaguodamas į dabarties procesus ir sukūręs šiuo performansų paremtą savo avatarą, kuris nesėkmingai bando atkartoti Ader‘io liūdesį, Pavliukevičius taip pat reaguoja į nūdienos aktualijas. Tik jau replikuodamas apie dirbtinių jausmų ir jų dirbtinės jų ekspresijos įsigalėjimą.

Užtamsintose ekspozicijų erdvėse, kuriančiomis miglotą aplinką, galime intuityviai nujausti nerimą, kad galbūt ateityje Narcizas homo deus turėtų bijoti ne to, kad galimai bus nukarūnuotas dirbtinio intelekto, bet pergyventi dėl to, kad pats virs dirbtiniu tvariniu. Žengdamas vandens apsuptu medinių palečių liepteliu, žiūrovas patenka į veidrodinių atspindžių labirintą, kur tikrumas ir dirbtinumas supanašėja, apsiverčia, kol apskritai darosi neaišku, kas vis dar yra tikra.

[1] Atnaujintos š. m. liepos 31 d., sudaro maždaug 11 puslapių, rengtų 12 pt. Times New Roman šriftu bei dėl išsamesnės informacijos (pvz.: duomenų politikos / data policy) nukreipia į papildomus, taip pat netrumpus, dokumentus.

[2] Sąvoka tikra tikrovė pasiskolinta iš rašytojos Pat Cadigan novelės Sinchronizatoriai (angl. Synners 1991), kurios personažai ją nurodė kaip skirtumą tarp „prisijungto“ (angl. online) ir „atsijungto“ (angl. offline) pasaulio. Tačiau sąvoka tinkama apibrėžti ir skirtumui tarp skaitmeninio bei fizinio pasaulio. Žiūrėta: Martin Lister, Jon Dovey, Seth Giddings, Iain Grant, Kieran Kelly, New Media: A Critical Introduction, Londonas: Routledge, 2008, p. 388

Išsamų fotoreportažą iš Igno Pavliukevičiaus parodos galerijoje „Atletika“ žiūrėkite čia.