Dirbančio pasaulio portretų galerija. Apie parodą „Darbas viename kadre“ ŠMC

Mirksintis kursorius viršutiniame kairiajame ekrano kampe, kai pagalvoji, yra ganėtinai išraiškingas žymeklis. Kartais užtrunka, kol jis mažumėlę pasislenka dešiniau. Anoks čia darbas, pasakysite jūs, anapus skysto kristalo tinklainės stumdyti tą fantomišką tabula rasa gremžtuką. It koks debesų pardavėjas niekada taip ir neparašytos stebuklinės pasakos fabuloje, šįkart pritariamai jums linktelsiu galva. Nukelti skrybėlę iš pažiūros ir yra tikroji šio sudėtingo pasakojimo paskata. Kalbu anaiptol ne tik apie savąjį tekstą, kurį pernelyg ilgai netrukdami perskaitysite. Parodoje Darbas viename kadre tarpusavyje persipina aibės įvairiausių motyvų. Deja, ir šitai, mieli skaitytojai, jus privalo nuvilti… „O kuri gi paroda negali pasigirti tuo pačiu?”, jūs dar kartą pagrįstai suabejosite. Toji nukelta skrybėlė sklando ore: ji neišsiskiria savitu atspalviu, joje nėra jokios atbrailos, ji nepaženklinta laiko žymėmis. Nupintu šešėliu ji perpus nedengia akių, mat nėra dėvima medinę svirtį per pečius persimetusio nešiko. Jos nedėvėjo ir į baltą sieną ilgai žvelgęs vienuolis, jūsų susidomėjusiai nuostabai galintis atitarti ne tik iškalbinga tyla, bet ir dulkes prasklaidančiu šimtametės lazdos dungtelėjimu, sodriu sunkumu prasiskverbiančiu į ilgai nelytėtus retorinio klausimo užkaborius. Mirksinčio kursoriaus pauzės, jei jau visai atvirai, man neteikia ypatingų lūkesčių. Kai regiu, kaip jos užsipildo, neturiu į ką parodyt pirštu. Kartais, žinoma, galiu pakankamai taikliai pakomentuoti, kad, sakykime, štai ši pastraipa ir vėl viską apskliaudžia kone rituališku sutartinių ženklų tirštumu, o kitoje reikšmingi tik faktai.

Keliaujanti, tęstinė paroda Darbas viename kadre, šią vasarą eksponuota Šiuolaikinio meno centre nuo birželio 11-osios iki rugpjūčio 6-osios dienos, trumputėmis video apybraižomis dokumentuoja pačių įvairiausių profesijų atstovų darbo procesą. Filmai kurti Bangalore, Berlyne, Bostone, Buenos Airėse, Hangdžou, Hanojuje, Johanesburge, Kaire, Lisabonoje, Lodzėje, Mechike, Maskvoje, Rio de Žaneire, Tel Avive, Ženevoje. Ši globali portretų kolekcija, tarpusavyje susieta ne tiek kokiu nors griežtesniu klasifikaciniu principu, kiek parodos lankytojo žvilgsnio choreografija. Intertekstualumas jos ekspozicijos architektūroje neabejotinai yra dominuojantis, rišamasis dėmuo. Kaip ir atpažįstama filmavimo maniera bei kadro kompozicija: filmuojama vienu ypu, nepasitelkiant montažo, vienai mizanscenai skiriant dvi-tris minutes. Iš esmės tai savo įprastą darbą dirbančių žmonių portretai. Atskira parodos dalis skirta klasikinio brolių Lumiere’ų 1895-aisiais sukurto filmo „Darbininkai išeina iš fabriko” inscenizacijoms šiuolaikinio fabriko aplinkoje: 15-oje ekranų rodoma, kaip darbininkai skirtinguose pasaulio kontinentuose palieka savo darbo vietas. Maloniai stebina kasdieniško guvumo ir savotiško pakilumo nuotaika. Pastarąją, matyt, kuria anaiptol nekasdieniškas susidomėjusios kameros žvilgsnis. Parodą kontekstualizuoja darbo tematikai skirta filmų programa. Pabrėžtinai išskirtas dizaino elementas: kiekvieną miestą, o tiksliau – santykį su dirbamo darbo įvaizdžiais ir vaidmenimis jo urbanistinėje aplinkoje – reprezentuoja logotipų stilizacijos. Šios yra apibendrinančio, tam tikrą socialinę žinutę perteikiančio, bet tuo pačiu ir žaismingo pobūdžio. Logotipus tyrinėjančio parodos lankytojo žvilgsnis tuo pačiu regi ir tolėliau už jų atsiveriančią Pilies gatvės panoramą. Na ir, galiausiai, kuratorių vardai šiuolaikinio meno pasaulio čiabuviams atveria dar vieną intriguojantį interpretacijos rakursą. Goethes instituto, kartu su ŠMC inicijavusio parodos ekspoziciją Vilniuje, tinklalapyje pateikiamas interviu su 2014-aisiais šį pasaulį palikusiu parodos kuratoriumi Harunu Farocki. Jame kuratorius dalinasi mintimis apie išties sudėtingą darbo reprezentacijos bei su ja susijusio viešojo diskurso problemą. Projekto tąsa rūpinasi ko-kuratorė Antje Ehmann, kaskart padedama gausios bendradarbių komandos. Šia prasme paroda yra valingas gestas, kuris ne tik analizuoja esamą situaciją, bet ir pasiūlo jai unikalią „regos perspektyvą”.

Filmų archyvas internete. Fragmentas

Žvelgamas štai iš tokios perspektyvos valingesniu nei įprastai gestu įsitraukiau ir aš. Reikėtų pradėti nuo to, kad jeigu ne keletas netikėtai susiklosčiusių aplinkybių, šiuo metu dirbčiau sezoninį darbą viename iš Olandijos fabrikų. Kalendorius skaičiuotų jau penktą darbo savaitę. Galiu tik spėlioti, ar dabar, kai rašau šias eilutes, šeštadienio vakarą, 17-ą valandą, galvočiau apie savo nugaros raumenų įtampą, savaitgalio viršvalandžius, rytdienos kelionę į Amsterdamą, kuklų menotyrininko pajamų biudžetą bent tokiu „juodu darbu” papildančias finansines įplaukas (beje, palyginus, visai padorias). Bet dabar tik klausau man už nugaros klegančių Martyno Mažvydo bibliotekininkių balsų, bandydamas „duoneliauti” sau įprastu būdu. Jau vien šitai man kelia minčių apie chameleoniškas meno pasaulio grimasas, kurios tai gramzdina į amato subtilybes griežta, disciplinuojančia inercija, tai pamalonina atsiveriančiais horizontais ir esminių intelektualinių poreikių išsipildymais, tai gundo tik aukštesniajai klasei prieinamais prabangos apžavais, tai šizofreniškai išmuša iš bet kokio nusistovėjusio ritmo ir pastūmėja į terra incognita nežinias. Ne paslaptis, kad apčiuopiami kriterijai – tokie, kaip socialinis statusas, uždarbis, tam tikri įpročiai, atributai, orientyrai – čia tėra tik viena medalio pusė. Profesinio gyvenimo atžvilgiu reliatyvios kasdieninės tikrovės magnetas neretai atverčia ir išvirkščią jos pusę, kuriai aprašyti kartais prireikia solidžios apimties biografinių pasakojimų. Kita vertus, matyt, tai tėra tik vienas iš laiko ženklų – gyvenimo būdo požiūriu pernelyg universalus ir simptomiškas, kad būtų ypač išskirtinis.

Tačiau įdomiausia, ko gero, net ne ši manosios įsitraukimo į projektą priešistorės dalis. Taip jau susiklostė, kad, žvelgdamas retrospektyviai, turiu pavadinti ją įžangine. Siužetas pasirodė besąs kur kas sudėtingesnis ir kupinas kontrapunktų. Karštos vasaros dieną, dar kartą apžiūrėjęs parodos ekspoziciją, kiek neįprasto – kone laikraštinio – dizaino parodos lankstinuke radau atvirą kvietimą į kuratorės Evos Stotz moderuojamas kūrybines dirbtuves, kuriomis norėta papildyti minėtą globųjį dirbančiųjų portretų archyvą mizanscenomis iš Lietuvos. Šitai tik dar labiau sužadino manųjų svarstymų apie darbo reprezentaciją intensyvumą – visų pirma, žinoma, pamąstymus apie kone antropologinį santykį, besiremiantį stebėjimu. O šis, neabejotinai, taip pat traktuotinas kaip darbo rūšis. Tad, vedinas prieštaringų, ganėtinai subversyvių motyvų, užpildžiau pretendento anketą, pasiprašydamas kiek išskirtinio „reporterio” statuso. Aplikavau kaip potencialus stebinčiųjų stebėtojas. Turiu tik pasidžiaugti, kad organizatoriai nepabūgo šios kritiškos, panoptikumo ir reginio visuomenės koncepcijoms adekvačios pozicijos, besiremiančios antropologinio (privilegijuoto?) žvilgsnio analizės poreikiu. Nereikia ir sakyti, kad tokiam „teoriniam tinkleliui” į nugarą kvėpavo taip ir neištikęs fabrike besidarbuojančiojo prakaitas – tikėtina, įvairiais požiūriais kur kas labiau „realistiškas”.

Kūrybinės dirbtuvės. Filmavimo procesas

Nereikia ir sakyti, kad asmeninis įsitraukimas, kai iš parodos stebėtojo netikėtai tampi projekto dalyviu, paprastai motyvuoja visiškai kitaip. Šitai mane pastūmėjo ne tik keletą kartų skirtingomis aplinkybėmis ir iš įvairių rakursų apžiūrėti ekspoziciją Šiuolaikinio meno centre, bet ir atidžiai susipažinti su internete pateiktu videominiatiūrų archyvu. Jame (žinoma, gerai paieškojus) galima rasti visus parodoje eksponuojamus filmus ir peržiūrėti likusią, jų gausą gerokai pranokstančią, to paties žanro mikrodokumentikos kolekciją (ją galite rasti internete, sekdami šia nuoroda). Daugeliu atveju filmuota kone „Dogmos” stiliumi: mizanscena kinematografiškai perteikiama vienu statiškos arba panoramiškai judančios kameros rakursu. Pasirenkamas charakteringas konkretaus žmogaus arba žmonių grupės kasdienio darbo epizodas, neretai pasižymintis išraiškingu vizualumu. Profesiniu požiūriu įvairovė išties plati: nuo tarpusavyje besišnekučiuojančių ofiso tarnautojų iki stiklo pūtiko, ant kurio marškinėlių puikuojasi vasarojantį parodų lankytoją gluminantis užrašas „Take a break”; nuo kėdėje sėdinčios iškamšų muziejaus prižiūrėtojos iki duonai tešlą minkančių žydų ortodoksų; nuo geležinkelio bėgių montuotojo atšiauriame Rusijos peizaže iki profesionalių kovotojų poros intensyvioje treniruotėje. Gausu ir kolektyvinio darbo vaizdų: prieš akis skleidžiasi kinematografiškos, paveiksliškos fabrikų, mugių ar kitokių darbingų sambrūzdžių panoramos iš viso pasaulio. Geografinio nuotolio ir skirtumo dimensijos palengva ima tirpti, mat paroda jas godžiai peržengia, kiek įmanoma priartindama dirbančiųjų portretus. Regis, net nereikia galvoti apie kultūrinį kodą ar kitokį paprastai neišvengiamą vertimą, būtiną tam, kad geriau nutuoktumei apie vieno ar kito epizodo aplinkybes.

Paroda Darbas viename kadre ŠMC. Nuotrauka: Andrej Vasilenko

Vis dėlto, jau minėta kritinė distancija, susijusi su darbo reprezentacijos problemomis, visiškai neišblėsta. Išlieka tam tikra inercija, kuria pristabdai savo žvilgsnį, kad šis negalėtų visiškai nerūpestingai šokinėti nuo vieno dvipusio ekrano ant kito. Tarpusavyje susietų atvaizdų terpėje junti kvėpuojantį įšaldytą laiką, veikiau – jo fragmentus. Kaip tik šiame fragmentiškume ir slypi bendros atsakomybės poreikis: ji šaukiasi visumos pojūčio, įtarpinto dar neišbaigtoje supratimo galimybėje, ir tokiu būdu tampančio esmine pasitikėjimo sąlyga. Pasitikėjimo tarp stebimojo ir stebinčiojo, žinoma. Nereikia pamiršti ne tik kasdienio žmogaus atsivėrimo gesto dialogiškumo, bet ir jo pažeidžiamo trapumo. Keista, bet parodos sumanytojai pasirenka kaip tik tokį rizikingą būdą gvildenti mūsų šiuolaikiniam pasauliui opią darbo, socialinės padėties, o žvelgiant plačiau – ir visuomenės sąrangos temą, idant išvengtų įprastų, prieštaravimus aitrinančių klišių: bekompromisinės neomarksistinės kritikos neoliberalaus pasaulio atžvilgiu, sunkiasvorės postkolonialistinės darbo eksplotacijos problematikos, egzotizuojančio turistinio vojerizmo. Visa tai niekur nedingsta – raštingas meninio pranešimo suvokėjas negali ignoruoti šios sudėtingos politinio, socialiai ir kultūriškai sąmoningo vertinimo abėcėlės. Tačiau pastanga ją peržengti įgauna visa aprėpiantį, kone bendruomenišką matmenį: kiekvienas įsitraukęs yra šios etikos par excellence dalininkas. Vengiant perdėto idealistinio moralizavimo, reikėtų taip pat savęs klausti, o kiek gi asmeninės laisvės tokia etika mums palieka?

Su šia problema susidūrė ir kiekvienas Vilniuje įvykusių projekto kūrybinių dirbtuvių dalyvis. Juk į kažką įsitraukdamas, visų pirma, esi vedinas savo asmeninių, šiuo atveju – profesinių, interesų. Į kūrybines dirbtuves susibūrė jaunatviška tarptautinė komanda, sudaryta iš Vilniaus dailės akademijos, Europos humanitarinio universiteto, kūrybinių industrijų, kultūros vadybos, komunikacijos sričių studentų bei jaunų profesionalų. Į bendradarbiavimo tinklą įsitraukė ir Audiovizualinio inkubatoriaus komanda. Kūrybinės dirbtuvės vyko keletu etapų, itin patikimai (elegantiškai, charizmatiškai, žaismingai, užtikrintai) moderuojamų kuratorės Evos Stotz bei paties Goethes instituto Lietuvoje direktoriaus Detlefo Gerickes. Reikia pasakyti, kad įveikiant minėtus iššūkius, komandai teko susidurti su keletu pagundų: masinei žiniasklaidai įprasto noro režisuoti bei stilizuoti, ieškoti vienokią ar kitokią poziciją atspindinčio rakurso, bandymų „derėtis”, portretuojamiesiems siūlant situacijos saldainį vardan sodresnių putų galutinės žinutės alaus bokale. Atrodo, jog kūrybinių dirbtuvių metu bendromis diskusijomis pavyko nugludinti pačius aštriausius kampus, rasti reikiamus kompromisus bei visas puses tenkinančias alternatyvas. Tenka konstatuoti, kad kūrybinių dirbtuvių filmų programa, pristatyta ŠMC skaitykloje, kiek skyrėsi nuo bendro konteksto. Čia, mano manymu, kyšo gana simptomiškos kiek provincialaus lietuviško ambicingumo ausys, kurį, šiuo atveju, neabejotinai nulėmė ir jaunatviškos aspiracijos. Tačiau, vertinant mažiau kategoriškai, galima pasakyti, kad šiam „trūkumui” pateisinti įmanoma rasti ir pakankamai reikšmingų kontrargumentų. Visų pirma, tokiu būdu pavyko išprovokuoti gana akivaizdų kontrapunktą, parodantį subtiliai argumentuotos, kritiškos šiuolaikinio meno kalbos ir deklaratyvokų, vizualinio pranešimo ambivalentiškumą išnaudojančių viešosios žiniasklaidos dialektų. Antra, šis ambivalentiškumas, jo sunkiai išpainiojamos meta- koncepcijų komplikacijos neretai atgręžia priekaištingą rodomąjį pirštą ir į patį šiuolaikinio meno pasaulį. Juk nereikia net sakyti, kad paroda Darbas viename kadre net ir šiame kontekste yra ganėtinai išskirtinė. Jaunatviškoms kritinės perspektyvos bei dialogo paieškoms itin praverčia ir ši kolektyvinių „derybų” patirtis. Nuo tiesioginio praktinio veiksmo įgalinimo, kritinį sąmoningumą ji potencialiai gali atvesti ir iki kur kas labiau daugiasluoksnės filosofinės dialektikos, kokią kad galime rasti, pavyzdžiui, Gilles’o Deleuze’o deryboms skirtame veikale (jis taip ir vadinasi – Derybos). Pastaroji išvada iš pirmo žvilgsnio tėra edukacinio pobūdžio, bet kaip tokia ji anaiptol nėra mažai žadanti…

Kūrybinės dirbtuvės Vilniuje. Kvietimas į peržiūras

Kūrybinių dirbtuvių Vilniuje komanda

Man pačiam Darbas viename kadre sužadingo dingstį grįžti į studijų laikų Kauno atmintį. Gerokai po vidurnakčio, pasitraukęs nuo jaukios rimties prie stalinės lempos šviesos bendrabučio kambaryje, išėjęs pakvėpuoti erdvios industrinės Taikos prospekto panoramos oru, uosdavai kartų naktį gaminamo šokolado kvapą. Fabrikas, įsikūręs visai šalia urmo bazių, tuomet vadinosi įmantriai: Kraft Jacobs Suchard Lietuva (dabar – Kraft Foods). Visai šalia įsikūrusi įmonė Baltic Sign, gaminanti numerių lenteles automobiliams. Menu, kaip 2003-iaisiais, studijuodamas trečiajame VDU Menotyros kurse, su draugu sėdėjau įmonės vadovo Vaidoto Skricko kabinete šalia didžiulio akvariumo, po kurį lėtai sklandė spalvotos žuvys (ryškiausiai atsimenu oranžinę ir geltoną). Aptarinėjome garso meno projekto Garso zona detales. Buvome jaunieji oportunistai, mat Garso zonos idėja radosi iš metais anksčiau, 2002-aisiais, šių Kauno meno mecenatų teritorijoje įgyvendinto tarptautinio projekto Skulptūrų zona. 2003-iųjų vasario 15-ąją paspaudė nuožmus šaltukas, garso meno entuziastus surietęs į ragą, kurio gėlą apibūdina žemiau 20-ies laipsnių padalos kritęs gyvsidabrio nuosmukis negailestingai preciziškame termometre. Tad angaras, įgarsintas galingos aparatūros, spengė sustingusiais Šiaurės Mančesterio decibelais. Praėjus 15-ai metų, greta prieštaringų atminties sentimentų, ir vėl buvau vedinas dalinio oportunizmo: 2022-aisiais Kaunas taps kultūros sostine, o dar šį rudenį galerija POST įgyvendins garso meno projektą, kurį yra pakvietusi kuruoti. Susisiekiau su galerijoje dirbančia savo buvusia studente Lina Pranaityte, kuriai filmavimas, skirtingai nei man, yra kasdienybė. Vėl atsidūrėme penkiolika metų nematyto, solidaus stoto nė per plauką nepraradusio Vaidoto Skricko kabinete, šalia to paties akvariumo (vėl geriausiai įsiminiau oranžinę ir gelsvą – nors šįkart jos tesuspėjo it pro rūką sušmėžuoti), o po keleto minučių jau filmavome simpatiškos šešių žmonių komandos darbą: fiksavome, kaip metalo plokštėse įspaudžiami numerių kontūrai, kaip jie užliejami dažais, džiovinami, registruojami ir rūšiuojami. Mums ne mažiau rūpėjo ir jau garbingo amžiaus trijų vyrų ir trijų moterų portretai. Po intensyvios sesijos, prabėgusios it azartiškas krepšinio kėlinukas, nufotografavome bendrą nuotrauką, dar kartą apžiūrėjome skulptūras (daugiausiai dėmesio skirdami Roberto Antinio žemės menui: skulptūrai Vienas), grįžę į galeriją operatyviai padarėme montažą ir išsiuntėme į „štabą” Vilniuje, kuris vėliau negailėjo komplimentų. Taip intensyvoka vasara dar kartą prabilo ne tik apie darbo, bet ir amato tikrovę.

Baltic Sign darbuotojų komanda. Linos Pranaitytės fotografija

Roberto Antinio skulptūra Vienas (2002). Skulptūrų zona, įmonės Baltic Sign teritorija. Linos Pranaitytės fotografija

Kalbant apie rašytojo amatą, kursoriui nesustabdomai slenkant iš kairės į dešinę, jau mąstau apie savavališką piktnaudžiavimą jūsų, mieli skaitytojai, dėmesiu. Privalau imtis bent menkos disciplinos ir po truputį save stabdyti. Guodžia tai, jog kalendorius neskubėdamas skaičiuoja rugpjūčio vidurio dienas, artindamas kolizijas tarp poilsio gaivumos ir darbo atsakomybių laiko. Kita vertus, ir viena, ir kita neretai atveria išsipildymo malonumus. Siūlydamas tokias temas jūsų apmąstymams, žinoma, viliuosi dėmesingumo, tačiau anaiptol nenoriu jo apsunkinti perdėtu rūpesčiu. Kaip visada: apie viską spręskite patys.

Nuoroda: Filmų archyvas ir informacija apie projektą internete

Antje Echmann, Harun Farocki ir bendadarbiai

Kūrybinės dirbtuvės. Filmavimo procesas

Kuratorė Eva Stotz ir Goethes instituto direktorius Vilniuje Detlefas Gericke

Paroda Darbas viename kadre ŠMC. Nuotrauka: Andrej Vasilenko

Paroda Darbas viename kadre ŠMC. Nuotrauka: Andrej Vasilenko

Paroda Darbas viename kadre ŠMC. Nuotrauka: Andrej Vasilenko