Dešimt metų kūrybos. Interviu su galerijos „(AV17)“ įkūrėja Kristina Mizgiryte

Konceptualaus meno mylėtojai bei smalsūs kūrybinių erdvių tyrinėtojai jau dešimt metų turi meditatyvią ir atvirą erdvę susipažinti su šiuolaikiniu menu ir jo formomis – šiais metais meno galerija „(AV17)“ švenčia dešimties metų sukaktį. Galerija, pradėjusi veikti 2011-aisiais, yra orientuota į naujas šiuolaikinio meno paieškas. Jos veikla daugialypė, pristatomos ne tik šiuolaikinės skulptūros, bet ir instaliacijos, objektų parodos. Šalia nuolatinės parodinės veiklos rengiamos menininkų dirbtuvės, edukaciniai užsiėmimai, paskaitos, susitikimai su menininkais, vykdomos mainų programos su kitomis valstybėmis. Galerija taip pat reprezentuoja menininkus tarptautinėse ir vietinėse meno mugėse.

Galerijos parodinė veikla nėra apribota fizinės erdvės, siūlo alternatyvias meno pristatymo formas. Pakitusios realybės ir meno erdvėms iššūkius keliančiu metu „(AV17)“ kvietė lankytojus apžiūrėti kūrinius po atviru dangumi, o su menininkais susitikti ir pasikalbėti elektroninėje erdvėje. Dešimtmečio sukaktis įrodo, jog galerija ne tik eksponuoja kūrinius, bet ir kuria pati, ieškodama ir rasdama būdų prisitaikyti prie kintančių sąlygų meno lauke ir priartinti lankytojus prie sudėtingo, bet užburiančio šiuolaikinio meno. Apie „(AV17)“ veiklą, tikslus, dabarties meno erdvę Agnė Sadauskaitė kalbasi su galerijos įkūrėja Kristina Mizgiryte.

Pirma – sveikinimai „(AV17)“ galerijos dešimtmečio proga! Norisi geriau pažinti galerijos sielą, tad papasakokite apie save, Kristina. Kada susidomėjote šiuolaikiniu menu? Ar galerijos įkūrimas Vilniuje buvo nuoseklus ar labiau eksperimentinis žingsnis?

Menas mane lydėjo visą gyvenimą, tėtis yra fotomenininkas, tad augau apsupta jo draugų ir kolegų. Vaikystėje norėjau sekti tėčio pėdomis ir studijuoti fotografiją, bet gyvenimo kelias nuvedė į Italiją, kur baigiau meno istorijos bakalauro studijas. Geresnės vietos prisiliesti prie meno ištakų tikriausiai nesugalvosi. Keliaudama po šalį, mokiausi iš tikrų Giotto, Caravaggio, Michelangelo, Canova kūrinių, o ne reprodukcijų. Baigusi mokslus, grįžau į Lietuvą ir netikėtai gavau pasiūlymą įkurti meno galeriją Vilniaus senamiestyje. Po metų darbo supratau, jog meno istorijos išsilavinimo nepakaks vadovauti galerijai ir išvykau į Londoną, kur baigiau meno administravimo ir kultūros politikos magistrantūrą. Šios studijos daugiausiai buvo paremtos praktika, tad tai ir bendravimas su garsiausių Londono meno institucijų atstovais suteikė nepamainomos patirties, kurią savo veikloje pritaikau ir šiandien.

Kokia buvo pagrindinė misija įkuriant „(AV17)“? Ar galerijos tikslai per dešimtmetį keitėsi?

Nuo pat pradžių galerijos misija buvo pristatyti tiek žinomus, tiek pradedančius Lietuvos ir užsienio kūrėjus, dirbančius su objektais. Objektas tuomet mums buvo gana plati sąvoka, apimanti tiek skulptūrą ar instaliaciją, tiek mažąją plastiką ar juvelyriką. Rengėme parodas galerijoje, vykdėme mainus su užsienio partneriais, organizavome įvairius tarptautinius konkursus. Ilgainiui veiklą sukoncentravome į šiuolaikinę skulptūrą ir instaliaciją. Išsigryninę meno kryptis, daugiau dėmesio pradėjome skirti edukacijoms, profesionalaus meno sklaidai Lietuvos regionuose, alternatyviems skulptūros pristatymo būdams ir kitoms veikloms. Tačiau vienas iš svarbiausių tikslų – suteikti galimybę savo kūrybą pristatyti jauniesiems skulptūros kūrėjams – mus lydi iki šiol.

Iš tiesų, savo veikloje ypatingą dėmesį skiriate jaunųjų menininkų garsinimui, jų darbų eksponavimui ir supažindinimui su publika. Kaip randate jaunuosius talentus? Kokių pagrindinių kūrybos/asmeninių savybių ieškote?

Bendradarbiaujame su Vilniaus dailės akademija. Kai turime galimybę, kviečiame studentus ginti baigiamuosius darbus galerijos patalpose, kur galbūt vieną dieną bus galima surengti ir savo pirmąją parodą. Taip pat daug įdomių kūrėjų sutinkame galerijos organizuojamuose konkursuose, grupinėse parodose. Naujų skulptūros išraiškos formų paieška yra svarbiausias motyvas, į kurį atsižvelgiame rinkdamiesi projektą parodai. Esame atviri įvairiems pasiūlymams, kviečiame siųsti savo projektus ar ateiti į galeriją ir juos pristatyti gyvai.

Denisas Kolomyckis, Heaven Eleven, instaliacija, 2013 metais (AV17) galerijoje. Nuotrauka: Vitalij Červiakov

Visus šiuos metus nuosekliai dirbote su šiuolaikiniu menu, ypač skulptūra, objektais ir instaliacijomis. Dešimties metų galerijos gyvavimo sukaktis yra riboženklis refleksijai į praeitį bei pasikeitimus; dabartį bei galerijos poziciją meno pasaulyje; ateitį bei tolesnius planus. Kaip apibūdintumėte „(AV17)“ egzistavimo laiką? Kokia galerija yra šiandien?

Dešimt metų nuosekliai dirbome pasirinktoje, gana nišinėje skulptūros srityje. Reikėjo laiko, kad mumis patikėtų ne tik kūrėjai, bet ir lankytojai. Šiuolaikinių konceptualių skulptūrų parodos plačiajai publikai ne visuomet buvo artimos. Skyrėme daug energijos ir dėmesio, kad ši meno sritis taptų labiau suprantama, o įvairūs visuomenės segmentai – jai atviresni. Penkeri pirmieji metai buvo tikrai nelengvi, bet mus supančių entuziastingų žmonių ratas skatino nepasiduoti ir žengti pirmyn. Šiandien, po dešimties metų sunkaus darbo, „(AV17)“ galerija įsitvirtino Lietuvos kultūros scenoje ir jau yra geriau žinoma Europoje. Mūsų pasirinkta meno sritis ir yra mūsų stiprybė, telkianti puikius šios krypties atstovus bei partnerius.

Pasikeitusių ir įtemptų meno laukui sąlygų fone buvote lankstūs ir pasiūlėte kūrybiškų sprendimų priartėti prie žiūrovo, kai galerijų erdvės užsivėrė. Pirmojo karantino metu Panemunės pilies parke surengėte parodą „Būvis“. Ją lydėjo pokalbių ciklas su menininkais, o parodą internete siūlėte aplankyti tiems, kuriems Panemunė pasirodė esanti per toli arba nesaugi. Kitas pavyzdys – nuo sausio Pylimo gatve einantys smalsūs praeiviai pro 34-ojo namo vitrinos langus gali stebėti Pop up grupinę menininkų parodą. Ar manote, kad galerijos veiklos pobūdis naujoje realybėje keisis? Ar fizinė galerijos erdvė vis dar reikalinga?

Norėdami plačiąją visuomenę supažindinti su šiuolaikine skulptūra, nuolat ieškome alternatyvių vietų projektams pristatyti. Jau penkti metai organizuojame šiuolaikinių objektų parodas Lietuvos regionuose. Prieš keletą metų rengto projekto „Apsilankymai“ metu su šiuolaikine skulptūra buvo galima susipažinti Vilniaus geležinkelio stotyje, Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Šį pavasarį planuojame lauko skulptūrų parodą Vilniuje, Kūdrų parke. Susiklosčiusios dabartinės aplinkybės privertė ieškoti alternatyvių, dar įdomesnių būdų pristatyti šią meno sritį. Skulptūra ar instaliacija nėra meno šakos, kurios gerai atsiskleidžia virtualioje erdvėje, čia labai svarbu fizinė erdvė, joje sukurta atmosfera, emocija. Galų gale skulptūra yra trimatis objektas, kurį būtina apeiti, apžiūrėti, todėl persikelti į virtualią erdvę šiuo atveju mums nėra sprendimas.

Galeriją „(AV17)“ įkūrėte Aušros Vartų gatvėje, nuo kurios pavadinimo, beje, kilo ir pačios meno erdvės vardas. 2017 metais persikėlėte iš Aušros Vartų gatvės į naują erdvę miesto centre – Totorių g. 5. Šį etapą žymėjo Rimanto Milkinto skulptūrinių instaliacijų paroda „Daugmaž vidurdienis“. Kokią naują kokybę pasiūlė Totorių gatvės erdvė?

Totorių gatvėje esančios patalpos yra priešingybė toms erdvėms, kuriose pradėjome savo veiklą. Pirmosios galerijos patalpos buvo gana kamerinės, su arkinėmis lubomis ir plytiniu rūsiu. Vieniems kūrėjams tai buvo įdomus iššūkis, pavyzdžiui, sukurti įvietintą instaliaciją, kiti savo kūrinių ten tiesiog nematė. Dabartinės patalpos visiškai kitokios, tai yra baltas kubas, suteikiantis galimybę atsiskleisti patiems kūriniams. Manau, jog menininkams čia dirbti gerokai lengviau, o ir žiūrovui čia mažiau distrakcijų. Taip pat patalpos yra centrinėje miesto dalyje, tad tai pritraukia dar daugiau lankytojų.

Rimantas Milkintas, Daugmaž vidurdienis, parodos fragmentas, 2017 metais AV17) galerijoje. Nuotrauka: Laima Milkintė

Kaip apibūdintumėte galerijos lankytojus? Ar po dešimties metų atviriau ir smalsiau žvelgiama į šiuolaikinį meną bei netradicines skulptūros formas, ar vis dar dažnai po nosimi sumurmama, jog „ir aš taip galėjau padaryti“?

Į galeriją užsuka labai platus lankytojų ratas, nuo meno profesionalų iki moksleivių ar senjorų. Su daugeliu pabendraujame, aptariame meno kūrinius, apsikeičiame įžvalgomis. Veiklos pradžioje buvo lankytojų, kuriems reikėjo padėti „atrakinti“ vieną ar kitą kūrinį, tačiau daugelis augo kartu su galerija ir šiandien jau tapo nuolatiniais parodų žiūrovais. Žinoma, vis dar sulaukiame ir tų, kuriems šiuolaikinis menas yra mįslė, tačiau neprarandame vilties, kad ir jiems vieną dieną jis taps artimesnis.

Interviu norisi užbaigti kiek neįprastai – ne sukaktuvininkui priimant palinkėjimus, bet išklausant jo norus. Ko palinkėtumėte Lietuvos meno laukui ateinantiems dešimčiai metų?

Lietuvos meno laukas turi labai daug potencialo, profesionalių kūrėjų, puikių meno organizacijų ir mokymo institucijų. Per pastaruosius metus pamatėme, jog lietuvių menas yra vertinamas pasauliniu lygmeniu. Tačiau Lietuvoje jam labiau atsiskleisti padėtų atvira, šiuolaikinį meną vertinanti visuomenė. Norėtųsi, jog per ateinančius dešimt metų mums pavyktų užmegzti dar glaudesnį ryšį su šiuolaikiniu menu, nebijoti jo atsiradimo miesto viešosiose erdvėse, aikštėse. Žinoma, tam reikalinga kultūros edukacija, šioje srityje turime dirbti kiekvienas.

– Ačiū už pokalbį.

(AV17) galerijos įkūrėja Kristina Mizgirytė. Nuotrauka: Raimundas Adžgauskas

Rafal Piesliak, Įžvalga, parodos fragmentas, 2021 metais (AV17) galerijoje. Nuotrauka: Jonas Balsevičius

Marija Šnipaitė, Atsitraukimas, parodos fragmentas, 2018 metais (AV17) galerijoje. Nuotrauka: Marija Šnipaitė

Danas Aleksa, Dumplės, 2020. (AV17) galerijos surengta grupinė šiuolaikinės skulptūros kūrėjų paroda Būvis Pakruojo dvaro parke

Iliustracija viršuje:  Mindaugas Navakas, Porcelianas, parodos fragmentas, 2020 metais (AV17) galerijoje. Nuotrauka: Laurynas Skeisgiela