Deniso Kolomyckio paroda „Salò susitinka su Dionisu“ galerijoje „Artifex“

2021 m. balandžio 23 d., Penktadienis
Straipsnio autorius: artnews.lt

Nuo balandžio 27 d.  VDA tekstilės galerijoje „Artifex“ (Gaono g. 1, Vilnius) pradės veikti Deniso Kolomyckio paroda „Salò susitinka su Dionisu“.

Žinai, pasimetu galvodamas apie tai, kodėl ir kam viso to reikia.

Kai buvau paauglys pirmą kartą pamačiau Piero Passolinio filmą „Salò, arba 120 Sodomos dienų” (Orig.: Salò o le 120 giornate di Sodoma), man jį atsiuntė Rusijoje dirbanti teatro režisierė Greta Šuščevičiūtė. Buvau įbaugintas, netikėjau tuo ką mačiau. Man patiko bjaurastis ir pamišimas, aš net akimirkai nesuvokiau, kad tai filmas, tai atrodė taip tikra. Man buvo baisu, kad kažkas drįso apie tai kalbėti ir taip drąsiai. Kai žmonės sako mėgstantys žiūrėti siaubo filmus – aš visada prisimenu šį. Išgalvotas filmo naratyvas, regis, yra kur kas arčiau realybės už pačią tikrovę. Tos baimės ir bjaurasties, o kartu ir žavėjimosi ar tikslingos analizės žiūrint filmą pojūtis – mane grąžina į savo asmeninius suvokimus ir galimybę drįsti kalbėti ar rodyti tai, kas vienaip ar kitaip nekonceptualu.

Mano krikšto vardas yra Dionisas. Tad Denisas Dionisas. Babuška Sonia (Sofija) mane nusivedė į Vilniaus Šv. Konstantino ir Michailo cerkvę ir mamai nežinant pakrikštijo. Batiuška pasiėmęs už rankos apypylė vandeniu, nusivedė į ikonų užaltorį, pravedė pusračiu. Nuo to laiko iki suaugusio žmogaus kritinio suvokimo aš esu Dionisas, vyno, teatro ir malonumų Dievo palikuonis. Praktikuojantis teatrą, lėbaujantis ir besigydantis vyną, neturintis malonumų homoseksualus asketas.

Ši paroda apie susitikimą su kritika. Dažniausiai asmenine, tačiau paveikta šiuolaikinio meno lauko. Nepretenzingą pokalbį su draugais per asmenines istorijas ir pretenzinga pozicija per kūrinį.

Tai bus laiškai ir objektai. Elektroninės istorijos, klausimai ir atsakymai į juos bei kūriniai išeksponuoti netolygiai. Visi darbai kalba apie socialinį, asmeninį ar politininį elementą. Mano pasirinkimas akcentuoti individualias, tačiau kartu susijusias istorijas – yra sąmoningas žingsnis. Erdvė taip pat pasirinkta tikslingai, aš supratau, kad tekstilė bei perdirbimo elementai padiktuoja mano ekspoziciją ir sąlyginį veikimo principą. Tai, kad vietos nėra daug, o vienu metu erdvėje gali būti vos vienas žmogus – mano atveju yra privalumas. Tik individualiai susipažinus su darbų anotacijomis per laiškus ir individualiai stebint darbus, šios parodos formate įmanomas intymus dialogas tarp stėbėtojo ir stebinčiojo.

Deniso Kolomyckio braižas – išskirtinis plastiškumas – lemia, kad menininko kūryba beatodairiškai siejama su šokiu. Visgi Denisas – kūrybinis vagabundas, klajojantis po skirtingas medijas, kurio pagrindinė kūrybos vieta yra veikiau teatras nei  šokis. Dėl Deniso kūrybos intensyvumo ir pozityvaus nenuoseklumo galima būtų įtarti diletantizmą, bet jis įmanomas tik tada, kai veiklą lydi pretenzija. Deniso atveju, kad ir kokie efemeriški būtų kūriniai ar vienos kūrybinės raiškos pasitelkimas, viskas lieka žaisminga pasaulio interpretacija, be pretenzijos įtikti konceptualiam ar formos kanonui. Ir meilė žmonijai, kad ir kaip banaliai, beveik kaip rinkiminis pažadas toks žodžių darinys beskambėtų, lemia, kad Denisas yra retas itin politiškas menininkas. Jis tiesiogiai kalba apie vieną didžiausių visuomenės sopulių – socialinio teisingumo stygių. – Emilija Švobaitė, LTMKS

Denisas Kolomyckis VDA Vilniaus fakulteto Skulptūros katedros studentas. 2020 m. tapo Kultūros ministerijos Jaunojo kūrėjo premijos laureatu. 2021 m. skirta M.K.Čiurlionio stipendija-paskata.

Primename, kad galerijoje vienu metu gali būti tik 1 lankytojas, išskyrus šeimos ar vieno namų ūkio narius. Privalomos nosį ir burną dengiančios priemonės. Užėjus, prašome, dezinfekuoti rankas.

Paroda veiks iki gegužės 8 d.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *