.

Regtaimas apie „Regtaimą“, muzac ir prestižo fantasmagoriją. Paroda „Prestižas: šių dienų fantasmagorija“ KKKC

Regtaimas – keistas fortepijoninės pramoginės muzikos stilius, atsiradęs JAV XIX a. Iki pirmojo pasaulinio karo tai buvo populiariausias užeigų, barų, naktinių klubų muzikos stilius, kuriame susipina maršinės muzikos ritmai ir aktyvios laužyto sinkopinio ritmo melodijos. Regtaimas laikomas kiek neaiškiu, ribiniu, pereinamuoju stiliumi arba stiliumi be vietos – panašus į maršą, bet ne maršas, panašus į džiazą, bet ne džiazas. Galų gale, regtaimas visgi buvo neįtikėtinai populiarus. Savitas skambėjimas jį pavertė savotiška tų laikų šokių muzika, arba (šiek tiek vėliau) fonine muzika, pavyzdžiui, pirmiesiems nebyliesiems filmams arba tiesiog fonu neįpareigojančiam buvimui. Iš tiesų regtaimas gali būti pavadintas XIX-XX a. muzak (prekybos centrų, oro uostų, telefonų etc muzika). Atrodo, kad regtaimas nuo pat pradžių tarsi žinojo savo paskirtį, buvo visiškai nepretenzingas, pabrėžtinai lengvas ir žaismingas. Šis tekstas irgi yra ne kas kita kaip minčių, žodžių ir potyrių regtaimas, muzac parodai arba svinguojanti pjesė prestižo fantasmagorijai. Galų gale, parodos organizme esti nemažai keistų vidinių darinių, situacijų, kuriuos užčiuopti patogiau pasirenkant gal kiek netikėtus instrumentus: muzac, regtaimą ir Regtaimą [1] ir daryti operaciją su tarkim, kad plaktuku, puodeliu ir stikline.

Galų gale, jeigu gerai įsiklausysime, ir patys žodžiai – regtaimas ir prestižas turi keisto pseudoetimologinio arba įsivaizduojamo panašumo. Abu dvelkia XIX a. buržuaziniu dekadansišku manieringumu. Po parodos „Prestižas – šių dienų fantasmagorija“ KKKC atidarymo su pažįstamais, draugais ir bičiuliais kelias dienas bet kokia pasitaikiusia proga pusiau juokais, pusiau rimtai vis pakartodavom tas dvi labai gerai įsimenančias sąvokas, pavyzdžiui, „o, žiūrėk, kokia prestižinės suknelė“ arba „tavo gėrimas prestižinis“ ir „fantasmagorija čia kažkokia vyksta“ ir taip toliau. Tuomet taip aiškiai nesupratau, kad žodžiai-sąvokos „prestižas“ ir „fantasmagorija“ persekiojo neveltui, jie šios parodos atveju labiausiai ir įsiminė, skirtingai nei kūriniai, daugelis jų – matyti ar šiaip žinomi. Tik šioje parodoje jie įgauna dar kitokį (ir tikrai ne prestižinį) pavidalą, čia jie kažin kokie regtaimiški arba foniniai, savotiška muzak / liftų muzika sąvokoms. Kažkur nebyliai skamba nelabai klausomi ir nelabai girdimi, bet tai ne jų kaltė – tiesiog tokia situacija susiklostė, tam jie ir buvo pakviesti.

             Apie kuratorių, A. Gelūno ir N. Bourriaud fantasmagoriją

Iš tiesų, vos išgirdusi apie šią parodą pagalvojau, kad ji kiek prieštaringa, kelianti nemažai klausimų ir abejonių, pradedant pačiomis sąvokomis, baigiant menininkų pasirinkimu ar keistais  A. Gelūno, N. Bourriaud vaidmenimis ir šiaip deriniais. Viskas keistai apipinta, apklijuota prestižo ir fantasmagorijos sąvokomis. Parodos kataloge yra trys tekstai atspindintys trijų (iš tiesų 5, bet kuratorių požiūrį reprezentuoja vienas tekstas) svarbių dalyvių ir meno / kultūros lauko atstovų požiūrį į prestižo sąvoką ir jos reikšmę vizualiesiems menams. Kuratoriai diskutuoja apie mainstream‘o ir prestižo sąvokas, lygindami ir čia vėl atskirdami jas ir šis jų kalbėjimas kiek regtaimiškas, t.y. turi tam tikrų skambėjimo panašumų – vis pasikartojantis maršo motyvas, nedaug pasikeitimų, o susijungęs su prestižo sąvoka, kuri šiaip jau labai manieringa, dirbtinoka, sudaro keistą, fantasmagorišką, painų, daug plepantį ir mažai pasakantį darinį. Kita vertus, tam tikrame galvojimo apie parodą taške visa tai suteikia keisto malonumo, nes galų gale pastebi, kad parodos aplinka (plačiąja prasme) sutampa su prestižo sąvokos provokatyvumu, manieringumu ir dirbtinumu. Šioje vietoje padarykime pauzę ir pasivaikščiokime kitur.

                               Apie elektrinius tuščios visatos vėjus

Yra toks mainstream‘inis / prestižinis amerikiečių rašytojo Edgar Lawrence Doctorow romanas pavadinimu – „Regtaimas“ (1975). Tai kaleidoskopiškas kūrinys, kuriame paprastų (?) ir bevardžių šeimų istorijos persipina su tokių gerai žinomų (jeigu taip galima pasakyti – prestižinių) kiek eklektiškai pasirinktų visuomenės veikėjų (Harris Houdinis, Emma Goldman, Carlas Jungas, Evelyn Nesbit etc.) pamėklėmis. Galų gale, visas romanas su fikciniais ir nefikciniais veikėjais, įvykiais, nuorodomis Amerikos, kaip tautų puodynės, prestižo, sėkmės ir nesėkmės alegorijomis tampa grynų gryniausia fantasmagorija. Ši knyga labai naudinga mąstant apie parodą daugeliu aspektų: ir struktūra, ir tam tikrais pasirinkimais, vaizdavimo / naratyvo kūrimo strategijomis, ir atmosfera, ir temomis. Ką dar atsimenu, kad būtent perskaičiusi šią knygą iš tiesų supratau (panašiai kaip kartais ir staiga, visai netikėtoje situacijoje imami ir suprantami, labai akivaizdūs dalykai), kad prestižas iš tiesų „sugalvotas“ ne „prestižiškųjų“ ir skirtas ne pasipuikuoti, o priešingai aktualizuotas „neprestižiškųjų“ (tų, kurie savęs netapatina su prestižu). Sąvoka, kuri pradėta vartoti (įgavo dabartinę prasmę, kontekstą ir vartojimo aplinką) todėl, kad „neprestižiškieji“ apibūdindami „prestižiškuosius“ norėjo pabrėžti savo „neprestižiškumą“, vadinasi tam tikra prasme menkesnę būtį, tarsi keistai mazochistiškai siekdami save sumenkinti, o iš tiesų juk pakelti, nes „prestižas“, pavyzdžiui, neturėjo nieko bendra su dvasiniu tyrumu. Netgi priešingai, regis, kai tik tampi „prestižiniu“, prarandi grynumą, dvasingumą, taurumą etc. O prestižas meno lauke, netgi žymi tam tikrą menininko, kuratoriaus etc. sumenkinimą, kaip kad, tarkim Damieno Hirsto atveju. „Neprestižiškieji“ kurdami „prestižiškuosius“ dažnai (o gal ir visada) pastarųjų atžvilgiu turi keistos ir kiek fantasmagoriškos prigimties / formos kritiškumo gaidelę.

Romano „Regtaimas“, lietuviškojo vertimo anotacijoje aprašoma viena romano situacija: „Kartą prieš daugelį metų Morganas ištaisė vakarienę, į kurią sukvietė tuziną įtakingiausių Amerikos žmonių. Jis tikėjosi, kad namų sienos links nuo sutelktos į daiktą jų protų energijos. Rokfeleris pritrenkė jį, prisipažinęs, jog jam nuolat užkietėję viduriai ir kad daugiausiai jis mąsto tualete. Karnegis snūduriavo gurkšnodamas brendį. Harimanas tauškė niekus. Šis viename kambaryje susirinkęs verslo elitas nežinojo, apie ką kalbėti. Morganas pasibaisėjo tais žmonėmis. Jam ėmė daužytis širdis. Galvoje jis girdėjo elektrinius tuščios visatos vėjus. Jo paliepimu tarnai kiekvienam svečiui ant makaulės uždėjo po laurų vainiką. Tuzinas galingiausių Amerikos vyrų, visi iki vieno atrodė kaip paskutiniai mulkiai, bet pasipūtimas, kuris augo kartu su jų turtais, juos įtikino, kad tie juokingi lapai tikriausiai turi kokią nors prasmę.“ [2] Prašau nepalaikyti šios ištraukos palyginimu su parodos KKKC situacija, ji reikalinga tik kaip pagalbinė priemonė padedanti aiškiau suprasti kas buvo kalbėta prieš tai buvusioje pastraipoje. Juk Morganas prieš sukviesdamas „prestižinius“ žmones tikrai žinojo, kad  išgirs elektrinius tuščios visatos vėjus,  daiktai ims šokti, o žmonės taps tik savo pačių vaiduokliais. [3]

Dar kartą apie Apie kuratorių, A. Gelūno ir N. Bourriaud fantasmagoriją

Grįžtant prie kalbos apie parodą, visgi atrodo, kad kocepcijoje išsakomi lūkesčiai, mintys neatitinka realios parodos situacijos. Koncepcija turi nemažai patoso, skambios frazės, vaizdingi išvedžiojimai, tačiau ekspozicijoje visa tai nei trupučio neatsispindi. Sutrinki galvodamas, pavyzdžiui, kodėl vieni ar kiti autoriai vadinami „prestižiniais“. Galbūt šią painią ir neaiškią parodos ir jos suvokimo situaciją išgelbės Nicolas Bourriaud tekstas? Kita vertus, jo (kaip ir kultūros ministro Arūno Gelūno) dalyvavimas pasirodė dar fantasmagoriškesnis, ypač turint omenyje ir taip jau gana skirtingas kitų parodos dalyvių svorio kategorijas. Atrodo, kad ir jie turėjo tapti parodos koncepcijos dalimi, dalyviais, kurie kartu su menininkais patenka į bendrą „prestižo“ painiavos liūną, galbūt ir pavyko, jei į „prestižo fantasmagoriją“ žiūrėsime kaip į painų, plepų, neadekvatų sau pačiam darinį / konstruktą. Kita vertus, Bourriaud tekstas, kalbant apie prestižo ir fantasmagorijos sąvokas, parodos kontekste atrodo įdomiausiai, adekvačiausiai ir artikuliuočiausiai, galbūt todėl, kad Bourriaud kalba iš visai kitos nei parodos kuratoriai perspektyvos. Galų gale, reikėtų pripažinti, kad šiuo atveju svorio kategorijų būtis, esmė ir prasmė pasimato visu savo grožiu ir jėga.  Žemiau pateikiamos kelios šiame tekste sinkopės pavidalu esančios Bourriaud teksto ištraukos:

Prestižo sąvoka pirmiausia žymi iliuziją, kylančią iš magiškos galios ar burtų. Mūsų dienomis būdvardis „prestižinis“ įgijo platesnę prasmę ir ėmė reikšti moralinį asmenybės autoritetą, stiprų kitiems sukeliamą įspūdį, kuris visada yra apgaubiamas paslaptinga aura ir veikia kaip iracionali, iki galo žodžiais nepaaiškinama galia. <…> Fokusininkų pasaulyje terminas prestižas taip pat gerai žinomas: jis reiškia magiškojo triuko kulminaciją, kuri eina po pažado (situacijos ir paprastų objektų pristatymo) ir paties triuko (palaipsniui transformuojančio banalią situaciją į nepaprastą akimirką)

<…>

Karlas Marxas ir Walteris Benjaminas vartojo fantasmagorijos terminą aprašydami kapitalistinės ekonomikos esmę. Pirmasis išryškino „prekinį fetišizmą“ – kitaip tariant, parodė, kaip objektai, daiktai tapo autonomiški ir įgijo žmogišką elgseną. Prekė, aiškina Marxas, pavirto stabu, kuris valdo žmogų, nors iš tiesų yra šio gaminys. Šis prekių pasaulio „fetišizmas“ kyla iš pačios darbo sistemos: žmonių akyse tam tik-ras socialinis santykis įgauna fantasmagorinę daiktų tarpusavio santykio formą. Fantasmagorija, kaip ir ideologija, yra „iš vaizduotės kylančios reprezentacijos“, galingai veikiančios socialinį gyvenimą ir mūsų pasaulėvaizdžius. Marxo raštuose Benjaminą pirmiausia ir patraukė ši fantasmagorijos sąvoka, kurią savo analizėse jis panaudojo kaip socialinės pasąmonės raktą. <…> Kadangi žmonių santykiai diktuojami piniginių santykių tarp prekių, fantasmagorija paverčia subjektus objektais, o prekes – subjektais. Kalbėdamas apie tai Marxas vartojo „vaiduokliško šokio“ posakį: daiktai ima šokti, o žmonės tampa tik savo pačių vaiduokliais. Nepamirškime, kad etimologiškai fantasmagorija reiškia „viešumoje prakalbinti fantomus.

<…>

Fantasmagorija yra tam tikro momento sapnas. Tačiau mes žinome, kad sapnas yra anapus chronologinio laiko – zeitlosigkeit (Freudas). Lygiai taip pat „ideologija neturi istorijos“. Sapnas, ideologija ar troškimas nesugriaunami, nes jų nepasiekia laikas.

Pabaigai šiek tiek apie parodos ekspoziciją kaip apie liftų muziką (muzak)

Pamiršus parodos kuratorių, A. Gelūno ir N. Bourriaud fantasmagoriją ir atsimenant liftų muziką (muzac), pastarasis reiškinys labai tinka kalbant apie parodos ekspoziciją ir kūrinius. Jie iš tiesų yra beveik negirdima, foninė muzika, garso takelis prekybos centrui ar oro uostui, kuriame vėluoja arba ir visai neįvyksta skrydžiai, kuriame daug skirtingų kalbų, sąmyšio, judesio, kuriame susikerta skirtingos perspektyvos, kažkas pykstasi, kažkas susitaiko, o garso takelis išlieka nebyliu, nepastebimu, neaiškiu, kažkokiu kažko liudininku. Galų gale, ir šis tekstas prisipažįsta esąs empatiškas parodos atmosferos atžvilgiu, tad juo pasitikėti nesiūlau.

[1] Amerikiečių rašytojo Edgar Lawrence Doctorow romanas „Regtaimas“ (1975).

[2] Edgar Lawrence Doctorow, Regtaimas. Vilnius: Margi raštai, 1998.

[3] Marxas vartojo „vaiduokliško šokio“ posakį: daiktai ima šokti, o žmonės tampa tik savo pačių vaiduokliais“ – ištrauka iš Bourriaud teksto „Prestižas ir fantasmagorija“.

Iliustracijoje: Pierre Bismuth. Be pavadinimo. Monetos, auksas, vienetinis kūrinys, 2010, 30 x 30 x 120. Nuosavybė: Galerie BUGADA & CARGNEL (Paryžius)

Wilfrid Almendra. Betono sodai (Nimfa). Marmuras, gipsas, dažai, vienetinis kūrinys, 2010, 170 x 45 x 45. Nuosavybė: Galerie BUGADA & CARGNEL (Paryžius) © Nuotrauka: Martin Argyroglo

Svajonė ir Paulius Stanikai. Paskutinė karalienės diena. Skaitmeninė spauda, 2012, 235 x 700. Nuosavybė:  menininkų

Šarūnas Sauka. Triukas. Aliejus, drobė, 2011, 180 x 190. Nuosavybė:  menininko

Daniel Buren. Sulygiuoti rombai. Baltas, lipnus vinilas, dažai, darbas in situ, 2008, 113.1 x 113.1
. Nuosavybė: GALLERIA CONTINUA (San Gimignano / Beijing / Le Moulin) 
© Nuotrauka: Ela Bialkowska

Claire Fontaine. Be pavadinimo (Nematoma ranka). Medis, plastmasė, varis, metalas, magnetas, nailoniniai siūlai, baterijos, 2011. Parodos vaizdas  M – A – C – C – H – I – N – A – Z – I – O – N – I, Museion Bolzano, Italija, 2012. Nuosavybė:  menininkės, Metro Pictures (Niujorkas); T293 (Roma); Galerie Chantal Crousel (Paryžius) © Museion. Nuotrauka: A. Ochsenreiter