2020 06 07

Dano Aleksos paroda „Mulasenas“ Antano Mončio namuose- muziejuje

artnews.lt

Iki birželio 27 d. Antano Mončio namuose- muziejuje, Palangoje, veikia Dano Aleksos paroda „Mulasenas“.

Parodoje susipina keli pasakojimai apie apleistus pastatus, jų kambarius, žmonių pėdsakus tuose kambariuose, akmenis, langų šukes, apie akustiką namuose su išdaužtais langais, apie garsų sukeliamus vaizdinius.

Nepamenu akimirkos kada pradėjau domėtis apleistais pastatais ir kas motyvavo to imtis. Gal tai menininko būde užkoduotas noras išversti savo socialinę realybę, tarytum rūbą, tam kad pamatyti paviršių liečiantį pažeidžiamą kūną. Gal tai kilo iš nepasitikėjimo kolektyvinės tikrovės modeliu, jos primestomis vertybėmis, ignoruojančiomis alternatyvas. Gal tikrovė slypi kalnuose šiukšlių, nunešiotuose skuduruose, po atsilupusiais dažais, po samanomis užtraukusiomis betono luitus, ir dvelkia myžalais.

Dano Aleksos paroda Mulasenas Antano Mončio namuose- muziejuje, 2020

Danas Aleksa, Garso iš už kampo stiprintuvas

Apleistas namas Antakalnyje.

Dauguma septynių aukštų pastato langų išdaužti, todėl vaikštant jo koridoriais girdisi visi kaimynystėje sklindantys garsai. Pastatas, pasitelkdamas savo akustines savybes, esantiems jo viduje piešia paralelinį aplinkos vaizdą.

Danas Aleksa, Garso iš už kampo stiprintuvas

Danas Aleksa, Ji

Žinau, kad ji egzistuoja. Nesu jos matęs, todėl bandau įsivaizduoti kokia ji. Gal ją sukūrė šis kambarys, per pušų viršūnes ir išdaužtus langus prasibraunanti šviesa, kuri mane čia ir sulaikė pirmą kartą.

Medinis namas Valakampiuse.

Pirmą kartą jame apsilankiau prieš maždaug keturis metus. Pirmo aukšto langai buvo užkalti lentomis, todėl vidus skendėjo tamsoje. Paskiri prasiveržę šviesos dryžiai skenavo beformį šiukšlyną. Plastiko draiskalai, buteliai, langų šukės skudurai, popieriai, plytgaliai, sutrešusios lentos, purvas, tiršta, beveik regima šlapimo smarvė. Užlipęs į antrą aukštą pakliuvau į saulės apšviestą kambarį. Nors jame, kaip ir visur, mėtėsi kalnai šiukšlių, liudijančių šios vietos baigtį, tačiau sienos tebealsavo gyvybe iš praeities. Tą kartą šiukšles pernešiau į gretimą patalpą tam, kad nufotografuočiau tuščią kambarį, šviesos kuriamą tekstūrą ant apšiurusių paviršių.

Antrą kartą kambaryje apsilankiau po dviejų metų. Jo durys buvo užvertos, tarytum sergėtų kažkieno privatumą. Kambarį aptikau tebetvarkingą, tokį kokį palikau. Centre išvydau uždengtą užtiesalu čiužinį. Ten, kur po užtiesalu pūpsojo pagalvė, ant viršaus gulėjo pliušinis žaislas. Gretimame kambaryje ant ištemptos virvės kabojo moteriški rūbai. Išvystas vaizdas prieštaravo yrančiai aplinkai. Vaizduotė nevalingai dėliodama faktus pradėjo kurti jaunos moters, o gal dar tik paauglės portretą. Tą akimirką ji apsigyveno mano galvoje.

Danas Aleksa, Ji

Danas Aleksa, Mulasenas

Apleistas viešbutis.

Pastatą jau senai buvo palikęs verslas, o civilizacija laiką čia skaičiavo atgaline tvarka. Prieblandoje užverstas kalnais šiukšlių viešbučio holas panėšėjo į didelį urvą. Chaotiškas pastato niokojimas priminė savaiminį nykimo procesą. Vandalai ardantys pastatą veikė tarytum gamtos jėgos, kurių užduotis susigrąžinti tai ką pasisavino civilizacija. Pastate nebuvo išlikę nieko kas primintų modernią dabartį, nebent per išdaužtus langus atsklindantį technologijų keliamą miesto gausmą.

Holo gilumoje aptikau laiptus, kurių pakopos buvo padengtos marmuru. Kaip ir visa kita, taip ir laiptai buvo nuniokoti, dalis išluptų akmens gabalų mėtėsi greta. Išsiaiškinau, kad marmuras, kuriuo buvo dengti viešbučio laiptai yra kasamas pietryčių Ispanijoje, Mulaseno kalno papėdėje. Pagalvojau, kad būtų teisinga uolienas gražinti atgal. Daviau sau žodį, kad vieną dieną šukes susikrausiu į automobilį ir gražinsiu į kalnus Ispanijoje.

Danas Aleksa, Mulasenas

Foto

Minimi menininkai:
Aleksa Danas