Dano Aleksos ir Aistės Kisarauskaitės paroda „Pėdsekys“ galerijoje „Meno parkas“

Rugsėjo 5 d. galerijos „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) trečiojo aukšto ekspozicinėje erdvėje atidaryta Dano Aleksos ir Aistės Kisarauskaitės paroda „Pėdsekys“.

„Pėdsekys“

Terminas suvokimo daiktiškumas, apibrėžia žmogaus sugebėjimą suvokti daikto realumą ir jo padėtį erdvėje. Suvokimo daiktiškumą nulemia du glaudžiai susiję suvokimo aspektai: projekcija, arba vaizdo objektyvizavimas ir suvokiamų įspūdžių identifikavimas su objekto savybėmis. Tam tikromis aplinkybėmis įprastas suvokimas gali sutrikti.

Parodoje permąstoma daiktų prigimtis – išnykus jų atsiradimą lėmusiems amatams ar atsiradus mechaniniams bei elektroniniams įrankių pakaitalams, šie daiktai vėl liko tik formos ar objektai, žiūrovo vaizduotėje dažnai nebeiššaukiantys jų paskirties prisiminimo.

„Suvokimas niekuomet nėra paprastas dvasios kontaktas su esamu daiktu; jis visuomet yra prisodrintas prisiminimo vaizdų, kurie jį išbaigia ir interpretuoja”[1]
„Būtent todėl, kad vaizduotė keistu būdu nuolat siejasi su pačiu pasauliu, dažnai negalime tiksliai pasakyti, kur prasideda, o kur baigiasi įsivaizdavimo veikimo laukas“[2]
Tai būtų galima palyginti su potyriais vaikščiojant po apleistas erdves, kai nerimas peržengus komforto zoną iškreipia tikrovės vaizdą. Pamatyti pavidalai daiktų, senai praradusių savo paskirtis, kartu su iš aplinkos atsklindančiais sunkiai atpažįstamais garsais nerimo apsėstoje vaizduotėje atveria kitokį reiškinių suvokimą. Baimės tyrinėtojai iš panašių pojūčių kildina daugelį senovės mistinių būtybių. Modernus žmogus, nežiūrint racionalaus pasaulio matymo, neatsikratė nerimo jausmo, kad ir atsidūręs apleistoje erdvėje, pasijunta tarytum įžengęs į būtojo laiko mišką, kupiną praeities šmėklų.

„Kiekviename žingsnyje sutinkami vizualūs fantomai primeta mums savo valią, tad mes elgiamės, kaip sako Williamas J. Thomas Mitchellas, tarsi vaizdai būtų gyvi, darytų mums įtaką, kažko reikalautų iš mūsų, nulemtų mūsų elgsenos modelius. Todėl galima kartu su Mitchellu pripažinti, kad „magiški požiūriai į atvaizdus išlieka tokie pat galingi moderniajame pasaulyje, kokie ir buvo vadinamuosiuose „tikėjimo amžiuose“[3]

Pagrindinis parodos herojus Pėdsekys yra taip pat nematomas, kaip iš nerimo gimę vaizdiniai. Jo pagrindinis įgūdis kaupti informacijos nuotrupas, įvairius artefaktus, siekiant atpažinti, demaskuoti ir kurti naujas nerimo šmėklas.

[1] Henri Bergson „Materija ir atmintis“, 2006, 130 psl.

[2] Kristupas Sabolius „Įsivaizduojamybė“, 2013, Vilniaus universiteto leidykla, 26 psl.

[3] Ten pat., 65 psl.

Paroda yra galerijos „Meno parkas“ projekto „2019. Akcentai“ dalis.