Dainiaus Liškevičiaus performansas „Picerija. Paštas. Vilnius / 1:32:34“

Spalio 26 d. prie buvusio Vilniaus miesto centrinio pašto pastato (Gedimino pr. 7, Vilnius) menininkas Dainius Liškevičius atliko performansą „Picerija. Paštas. Vilnius / 1:32:34“.

Tai antrasis D. Liškevičiaus performansų serijos renginys, kurį šiemet inicijuoja Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga. Pirmasis – dūmų skulptūra „Vienos minutės Jurgio Mačiūno portretas sakantis CIAO!“ – jau buvo parodytas Vilniaus galerijų savaitgalio metu rugsėjo 9 d. Petro Cvirkos skvere, Vilniuje.

Dainiaus Liškevičiaus performansai veikia kaip rebusai, sprendžiami dešifruojant kultūrinius ženklus. O raktas – kūrėjo kūnu matuojamos socialinės ir politinės slinktys, pats laikas. Nuo 1999 m. pasaulio miestuose atsistodamas ant galvos menininkas lyg senų laikų keliautojas ženklina atrastas vietas, o kartu atlieka titanišką darbą – savo kūryba „laiko“ Žemę kaip Atlantas („Pasaulio centrai / Enjoy yourself“). Savo gimtajam miestui Kaunui jis sukūrė svaiginantį ženklą stovėdamas pilies bokšte ir rodydamas ne vėjo kryptį (Vėjarodis, 1996). Vilniuje lyg miręs Kristus gulėdamas bronzinei Žemaitei ant kelių jis įamžino Antano Gudaičio muziejaus neįkūrimą ir kūrėjo valios neįvykdymą („Pieta“, 2013). Politikos radikalai išgarsino Liškevičiaus jaunystės performansą „Kliaksas / Restartas“ (2000), kai šokoladu išsiteptą veidą nusivalęs trispalve jis tapo kitu žmogumi – kitybę priėmusios ateities Lietuvos piliečiu. 2022 m. performansą „Ten yra VERSMĖ“ jis skyrė kariaujančiai Ukrainai, gelbėjančiai savo kultūrą nuo propagandos atbukintų agresorių siautėjimo. (Agnės Narušytės tekstas)

Performansų serijos antrasis performansas „Picerija. Paštas. Vilnius / 1:32:34“, pristatytas spalio 26 d., siejasi su šių metų kino festivalio „Scanorama“ programoje pristatomu menininko filmu „Modernus butas“ („The Modern Flat“) ir taip pat nurodo į ankstesnį jo kūrinį – 2018 m. instaliaciją „Entropija / Che fare?“ bei pernaudoja joje jau naudotus laikraščius.

Performansas skirtas mano atmintyje esančiai „kino kamerai“, kuri archyvuoja gyvenime matytus vaizdus ir po to juos vėl išmeta netikėčiausiu metu…

Vilnius, 1990 metai, ruduo, apniukusi eilinė pilka diena. Lengvai lynoja, stoviu prie sustojimo Gedimino prospekte šalia Centrinio pašto. Ten, kiek pamenu, buvo picerija, kurioje, kaip ir Kaune, ant picos uždėdavo dvi ar tris juodas mažutes alyvuoges, kurių skonį prisimenu ir dabar… Staiga šalia sustoja baltas mersedesas iš jo išlipa barzdotas vyriškis baltu lietpalčiu, rankoje laiko susuktą laikraštį, galvą pridengęs panama… Blausiai viską pamenu, gal tai tiesiog „flashback“ iš Bukowskio romano „Paštas“, o gal tai kinematografiškas atminties momentas, kuriame pinasi fikcija ir tikrovė. Iš automobilio išlipa aktorius Juozas Budraitis baltu lietpalčiu, gunktelėjęs pečius jis eina nekreipdamas dėmesio į supančią aplinką. Manau, jis tos dienos tikrai neprisimena, nes jam ji nebuvo ypatinga, tačiau man — svarbi, ypač dabar, artėjant filmo „Modernus butas“ (The Modern Flat ) premjerai Europos šalių kino forume „Scanorama“.

Performansas iš dalies atliekamas kamerai. Operatorius tampa mano numatyto veiksmo dalimi kaip vidinis atminties operatorius, bandantis užfiksuoti šią akimirką, kuri veda prie kitų atminties vaizdų. Einu toliau link „Benetton“ parduotuvės,.. gal ten jau Vilniaus kino teatras?

Organizatorius: Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga.
LTMKS veiklas finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.

Fotografijos: Inga Juodytė