Dainiaus Liškevičiaus paroda „Epitafija“ galerijoje „Artifex“

2019 m. balandžio 7 d., Sekmadienis
Straipsnio autorius: Saulė Mažeikaitė

Dainius Liškevičius galerijoje “Artifex” surengė parodą “Epitafija” [1]. Tęsdamas ankstesnių projektų (“Muziejus” (2012, NDG) ir “Labyrinthus” (2013, Artifex, 2014, ŠMC)) atminties (kultūros) diskursą, šįkart jį papildo nedideliu nauju rinkiniu.

Epitafijų tema iš principo neišsemiama, nes nuolat randasi post mortem objektų ir žmonių, patyrusių jų galias, o tuo pačiu – ir naujos refleksijos ar interpretacijos. Geru jumoro jausmu garsėjantys britai yra sudarę geriausių epitafijų sąrašą, tarp kurių patenka tokios: “Juk sakiau, kad sergu” (1 vieta), “Aš esu pasiruošęs susitikti su Dievu, tik ar jis pasiruošęs susitikti su manimi” (2 vieta) ir t.t. Tuo tarpu Liškevičius parodos anotacijoje publikuoja knygos “Gyvenimas anapus: aiškiaregės kelionė į anapusinį pasaulį” citatą, kuri primena istoriją pasakojamą bendrakeleiviams prie laužo ir ir gi nuteikia šiek tiek ironiškai ir anaiptol ne liūdnai: “Jos narių žinių prasmingumas vis dar virpina mano mintis, kai klausausi nuostabios filosofo, Aristotelio pasekėjo, paskaitos apie tęstinumą. Sugeriu visą šią informaciją vienu ypu ir nusišypsau, prisiminus tą moterį, kuria buvau ir kuri niekada nebūtų supratusi ir rodžiusi susidomėjimo tokiais dalykais, nes jos gyvenime buvo svarbus kas kita”. Todėl žengiu į teritoriją, kurios eksponatus vienaip ar kitaip susiejo likimas, ieškodama žaismės, sąmojo etc.

Trys parodos dalys, trys nepriklausomos istorijos: Spalva, Trys pasakojimai, Palikimas, Radinys, Ornamentas, Laiptelis ir Confetti, Prieglobstis ir Šviesa, ir devyni tarp šiapus ir anapus gravituojantys objektai sujungti į grandinę – prarasto laiko paieška, pretekstas pabūti šiapus ar anapus (laiko, sienos, istorijos). Skirtingai nuo kitų projektų, “Epitafija” (čia kaip glaustas vaizdinių sąrašas) žaidžia trumpumu ir trejetais (naudoja baigtinį figūrų skaičių – po 3 figūras rinkinyje ir 3 atskirose galerijos patalpose). Apžiūrinėjant neteks pasirinkti, kuriuo keliu pasukti, nėra gausybės užšifruotų rebusų ar aliuzijų, labirintu vedančių į pasąmonę ar dar toliau, bet kiekvienas objektas nuosekliai nulydi į praėjusį, o sub specie aeternitatis [2] – visai nebūtinai vienprasmiškai atrodantį laiką.

Praktiškai beveik visi parodos objektai autentiški, susiję su konkrečiais įvykiais, pastatais, asmenimis. Tai ypatingo raudonumo šalikas – parvežtas mamai iš Indijos, iki baltumo išblukusi maža asmeninė nuotrauka ( “Šviesa”), kurioje vos galima įžiūrėti stovinčias moterų ir vaiko figūras – vaizdo projekcija virtusi šviesos pluoštu žadina vaizduotę ir verčia atkurti trūkstamas detales. Tėvų žiedai (“Tėvų vestuvinių aukso žiedų diametrų suma”) sulydžius iš utilitariai panaudotinų virto dvigubai didesnio diametro simboliniu ar net apeiginiu objektu, o taip pat yra ir archetipiškiausia, artima kiekvienam, memorabilija. Palubėje siūbuojančios medžio šakos (“Trys pasakojimai”) atgaivina laiką kai tokios šakos (geresniu atveju tai būtų buvę miške rasti briedžio ragai) turėjo neabejotinai puošybinę ir suvenyrinę, o musmire virtusi kulnų “adyklė” – praktinę funkciją. Bet dabar šie objektai ekvivalentiški iš vartosenos išnykusiems žodžiams, lyg ir atpažįstami, bet priklausantys kitai erdvei ir laikui.

Parodoje netrūksta ir architektūrinio diskurso – šalia galerijos esančios Universiteto vaistinės parketo grindys (niekas ir nepastebėjo kaip jas pakeitė į prašmatnesnes ir ne tokias girgždančias) transformuojamos į du medinius kubus, ir nejučia kviečia prisiminti išskirtinį vaistinės interjerą, kur grindys mindžiotos ne kartą ieškant vaisto kūnui (o nuo sveikatos priklauso ir sielos būsena – todėl ne šiaip sau senosios vaistinės mėgo išmintingus užrašus, kaip antai Mens sana in corpore sano [3]), netoliese pastatomas laiptelis atsiremia sieną, o gal – į amžinybę, o ant sienos atsiranda bažnyčios maketas. Kubais virtęs vaistinės parketas, kaip ir iš senų sovietinių žemėlapių sukomponuota ankšta palapinė, (tokia sovietinės palapinės parodija – griuvena), į kurią žvelgiant iš aukšto galima patyrinėti buvusias valstybių sienas, ypač nekokius prisiminimus sukelia raudonai nuspalvinta SSSR dalis ir Lietuvos vardo nebuvimas. Visi šie objektai – kelionės laiku pirmyn ir atgal palydovai, įpareigojantys būdrauti, nuolat perkrauti atmintį ir nepasiduoti pagrąžinančiam jos poveikiui.

Nors formaliai Liškevičius padalina ekspoziciją į tris nepriklausomas dalis, apžiūrint parodos inventorių, akivaizdu, kad nėra labai svarbu atskirų daiktų priklausymas teminei grupei (asmeninei, istorijos, architektūrinei), o jų interpretacijos ir sąsajos gimsta vis keliaujant atminties ratu. O ir “paslėptųjų” prasmių čia ne ką mažiau, nei didžiuosiuse projektuose. Liškevičius “remdamasis savo paradoksaliai asociatyviu mąstymu atskleidžia aiškiųjų dalykų kitą pusę” (E. Juocevičiūtė) ir per kelis epitafinius objektus prikelia kur kas daugiau asmeninių ir visuotinei atminčiai priklausančių detalių ir istorijų. Vienas svarbių parodoje atsitinkančių dalykų – gebėjimas išjudinti žiūrovą, priverčiant kurti savus atminties blockchainus.

Gal ši ekspozicija, kaip kitados pirmoji Labirinthus versija, parodyta “Artifex” galerijoje, o vėliau – ŠMC, išvirs į kitą, didesnį kelionės laiku projektą ir asmeninės atminties museijoną? O gal tai tik ironiška paties Liškevičiaus atminties kultūros archyviniam diskursui priskiriamų projektų reziumė, sutalpinta į trumpą epitafiją?

[1] epitãfija [gr. epitaphios — antkapio, antkapinis]

[2] Lot. Amžinybės požiūriu

[3] lot. Sveikame kūne sveika siela

Dainiaus Liškevičiaus nuotraukos

Straipsnio autorius:
Saulė Mažeikaitė, menotyrininkė, šiuo metu dirba leidybinių projektų organizatore leidykloje „artseria“.

Minimi menininkai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *