• Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
2024 07 11 Šalia „Kūrybingumo mokyklos“ mokytojų menininkų iš Lietuvos stoja ir užsienio interdisciplininio meno kūrėjai 2024 07 10 Vilniaus miesto pasakojimą papildys nauja vieša erdvė, kviesianti burtis aplink ugnį ir maistą. Urtės Karalaitės pokalbis su Kamile Krasauskaite, Petru Išora ir Ona Lozuraityte. 2024 07 08 Kultūros komplekse SODAS 2123 prasidedakūrybinės dirbtuvės – SAULĖS LABORATORIJA 2024 07 02 Menininkų kūryba jūsų namuose – LTMKS kviečia įsigyti riboto tiražo kūrinių reprodukcijų  2024 06 28 Šeimos santykiai Lietuvos menininkių darbuose: trijų kūrėjų žvilgsniai 2024 06 28 Londone ir Edinburge vykstančioje renginių serijoje – dėmesys Baltijos regiono queer istorijai 2024 06 26 Prasideda vasaros renginių ciklas „Gilios upės tyliai plaukia“: programoje – iš užmaršties sugrąžinti filmai 2024 06 25 VDA dėstytojų ir tekstilės studentų kūriniai bus pristatomi tarptautinėje tekstilės bienalėje FITE Prancūzijoje 2024 06 25 VDU Menų fakulteto dėstytojai – apie dirbtinio intelekto pavojus ir tarpdiscipliniškumo svarbą 2024 06 21 Naujas katalogas kviečia pažvelgti į Marijos Teresės Rožanskaitės kūrybą ir gyvenimą lyg pro rentgeno spinduliuotę 2024 06 21 Konkurso „Jaunojo dizainerio prizas 2024“ paraiškas vertins ekspertai iš užsienio 2024 06 21 MO muziejaus ir Britų tarybos projektas tautinių mažumų mokyklos moksleivius padrąsino kalbėti lietuviškai          
.
2018    09    26

Būsenos teritorija. Pokalbis su tapytoja Vita Opolskyte

Ieva Baublytė

Su perspektyvia jaunosios kartos tapytoja, du kartus apdovanota skatinamąja premija konkurse „Jaunojo tapytojo prizas“, Vita Opolskyte susitikome „Elskoje“, įsikūrusioje visai greta Pamėnkalnio galerijos, kur jau po kelių dienų, rugsėjo 28 d., atidaroma jos kūrybos paroda „Folie à deux“. Kalbėjome apie naują kūrybos etapą bei tarp-sapninės būsenos efektą, kurį žiūrovai galės parodoje patirti.

 Tikriausiai jau ne kartą esi girdėjusi šį klausimą, bet vis tiek smalsu, kodėl nusprendei rinktis tapytojos kelią?

Inspiravo, matyt, du dalykai. Pirmas, tai, kad mano tėtis labai norėjo būti tapytoju, tačiau netapo (gražus žodžių žaismas – juokiasi). Gal man norėjosi išpildyti tėčio svajonę (juokiasi). O kitas – aplinka. Mokiausi prestižinėje Jėzuitų gimnazijoje. Tuomet turėjau labai gerų mokytojų, kurie tiesiog skatino kultūriškai šviestis – muzika, teatras, dailė, literatūra. Ir nors pati gimnazija yra labiau orientuota į mokslus, aš priešingai, nusprendžiau lankyti Vienožinskio dailės mokyklą, perpus susimažinant laiko pamokoms. Dailės mokykla apkrėtė mane tapyba, o po jos sekę tapybos kursai Vilniaus dailės akademijoj galutinai mane apsargdino ir negaliu pasveikti iki šiol.

 Nors esi dalyvavusi ir pati kuravusi jau nemažai parodų, personalinės iki šiol nebuvai surengusi. Ką joje pamatysime? Ar bus darbų iš skirtingų ciklų, studijų metų?

Ši paroda nebus retrospektyvinio pobūdžio. Tiesa, iš pradžių buvo idėja daryti didelę parodą, tarsi už visus mano kūrybos metus – nuo bakalauro iki dabar, bet galop nusprendžiau parodoje pristatyti naujausių, pastarųjų metų darbų kolekciją. Retrospektyvą bus galima padaryti 50-mečio proga. Žinoma, pasiskolinsiu kažkiek darbų iš „praeities“, tačiau iš esmės kūriniai ir parodos koncepcija koncentruosis į pastarąjį laikotarpį, kuris gan skiriasi nuo to, ką kūriau anksčiau.

Kokie būtų pagrindiniai skirtumai?

Na, pačioje pradžioje buvau „magiškų interjerų tapytoja“. Visokias užslėptas prasmes, metaforas, simbolius stengiausi įžvelgti daiktuose, buityje, namuose. Ne veltui, paklausta apie savo kūrybą, atsakydavau, jog „statausi įsivaizduojamus namus“. Sunku pasakyti kodėl, gal mane supo mažiau žmonių, o gal aš pati labai norėjau nuo jų užsidaryti (juokiasi). Na, o dabar atvirkščiai, mane labiau domina būtent kaip per žmones, jų personažus, figūras, portretus atskleisti nuotaiką, būsenas. Dabar žmogus tapo mano pagrindiniu tapybos objektu – namelio durys atsidarė.

Kaip manai, kas šiam pokyčiui turėjo daugiausia įtakos?

Galbūt magistrantūros studijos. O, galbūt, natūraliai išaugau iš „lėlių namelio“? Su kitais kolegom dirbome bendrose studijose – Plastoje, vėliau Jasinskio dirbtuvėse, vyko praktikos Panemunėje – tuo metu mano kuriamame „namelyje“ atsirado daugiau žmonių, ėmiausi jį vadinti „viešbučiu“. Galiausiai pačiuose žmonėse pradėjau ieškoti motyvų.

Šį pavasarį du mėnesius kūrei Diuseldorfe rezidencijoje, iš ten galbūt taip pat parsivežei kokių nors idėjų parodai?

Džiaugiuosi, kad pavyko ten išvažiuoti. Ironiška, būdama ten labai norėjau namo, o štai grįžus vėl mielai išvažiuočiau. Dabar peržvelgus tą laikotarpį, suprantu, kad tuo metu labai stipriai pajaučiau tą būseną „buvimo kažkur“ – „in between“. Aplankęs Jet lag‘o efektas išbalansavo ne tik įprastinį mano bio-, ir apskritai, ritmą, rutiną, tačiau ir suformavo savęs bei to „kito“ pasaulio suvokimo konfjūzą. Mane pradėjo persekioti nepažinumo ir nepasitikėjimo jausmai viskam, kas ten mane supo. Matyt, ne veltui ir šioje parodoje šios jausenos ir yra pagrindinis pretekstas bei simptomas.

Ar būtent tada įvyko pirmas toks stiprus susidūrimas su šia „tarp“ būsena?

Ne, iš tiesų daug anksčiau – trečiame kurse, rudenį, kai visą kursą išvežė į praktikas Nidoje. Dėstytojas davė užduotį – „Naktinis peizažas“. Iš pradžių nežinojau, ką tapyti, kaip tą Nidą pavaizduoti, ar eiti tapyti naktį, ar dieną apsimesti, jog yra naktis. Tada supratau, kad šia užduotį turiu priimti kaip metaforą. Jau užduoties „oksimoroniškumas“ perša mintį apie buvimą tarp kažko. To „Naktinio peizažo” neišvysi nei dieną, nei naktį, jis yra tarsi nuoroda į belaikę ir bevietę zoną, kitaip, į būsenos teritoriją. Toji naktis tapo metafora, slepiančia nepažinaus Nidos peizažo potekstę. Išlikę vasaros sezono artefaktai, rudenį, kėlė vaizdinius, kurių čia jau nebuvo, arba, dar nebuvo. Vasarinė Nida jau buvo praėjusi, tačiau kartu ji dar tik laukė savo laiko. Toks kurortinio miestelio „fn-de-siècle“ išprovokavo netikrumo ir nepasitikėjimo supančia realybe simptomus.

Ar vėlesniuose kursuose gilinaisi į šią būseną?

Magistre, utopiškai ieškodama tikrumo, panirau į miegą, tiksliau, į tam tikrą tarp – sapninę būseną. Na, juk sakoma, kad sapnuojant ir atsiveria ta tikrovė. Pradėjau analizuoti sapnus, kurie, kai pagalvoji, yra labai netikroviški – ten susiplakusios fantazijos su prisiminimais, maišosi draugai ir nepažįstami žmonės, vietovės, kuriose buvai ar tik regėjai nuotraukose, galop, gali atsidurti iš vienos vietos į kitą per sekundę arba miegoti penkias minutes, tačiau susapnuoti kokius dešimt metų. Būtent sapnuose susijungia realybė ir fantazija. Čia pamačiau vėl gi tą tarpinę zoną. Taigi, pradėjau ir savo paveiksluose taikyti tokį metodą – tapyti realiai, bet labai nerealius dalykus; žaisti masteliais, dydžių transpozicijom; kultūrinius simbolius, citatas maišyti su visiškai buitiniais motyvais; jungti draugus su plačiai žinomais personažais. Tokiu būdu susidarė „sapniškos kelionės“ paveikslų kolekcija, pavadinimu „Naktinių drugių medžioklė“. Pavadinimas gimė iš nutapyto paveikslo, kuriame pertapiusi savo vaikystės nuotrauką sau akis uždengiau plaštake. Tas drugelis tapo metafora, mano kaleidoskopiškam realybės matymui.

 Atrodo, jog ir tavo parodos „Folie à deux“ (lt. pamišimas dviems) pavadinimas glaudžiai susijęs su šia sapnine būsena.

Tiesa. Tiksliau – aš ta būsena siekiu apkrėsti ir kitus. Pats pavadinimas (taip pat dar vadinamas Lasègue-Falret pavadinimu) yra klinikinis terminas, apibūdinantis sindromą, kuomet tokie patys simptomai bujoja tarp dviejų žmonių. Čia kalbu konkrečiai apie savo ir žiūrovo santykį, besikuriantį principu aš -> paveikslas -> žiūrovas. Kūrinys, mano sukurtas kaip simptomas, bendroje kolekcijoje tampa užkratu, priverčiančiu ir žiūrovą pasijausti toje tarp būsenoje. Tad, jeigu tokia tranzicija įvyks – mano tikslas bus pasiektas.

Tapytojos Vitos Opolskytės kūrybos paroda „Folie à deux“ veiks iki spalio 19 d. Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius)

Iliustracijoje: Vita Opolskytė, Apart keistų ženklų aš negaliu nieko prisiminti, drobė, aliejus, 30×30, 2018

Menininkė Vita Opolskytė

Vita Opolskytė, Jammi, drobė, aliejus, aerozoliniai dažai, 40×40, 2018

Vita Opolskytė,  (Ne)Tyčia, drobė, aliejus, aerozoliniai dažai, 72×82, 2018

Vita Opolskytė, gaudute, drobė, aliejus, aerozoliniai dažai, 113×110, 2018