Bronės Neverdauskienės ir Monikos Žaltauskaitės Grašienės paroda „Galerijoje XX“ Panevėžyje

2012 m. lapkričio 21 d., Trečiadienis
Straipsnio autorius: artnews.lt


Lapkričio 23 d., penktadienį, 17 val. LDS Panevėžio skyriaus galerijoje „Galerija XX“ atidaroma dviejų menininkių Bronės Neverdauskienės ir Monikos Žaltauskaitės Grašienės paroda „Absoliuti lygybė“

Kaip teigia kuratorė Laima Kreivytė, „Jei žvelgsi į instaliaciją tik formaliai, ieškodamas grožio ar bjaurumo, arba akcentuosi technologijos subtilybes, atsidursi savotiškame užribyje – lyg ne skaitytum, o svertum knygą. „Absoliuti lygybė“ pirmiausia kviečia įjungti protą ir jausmus, o technologinius niuansus vertinti ne medžiagos, o rašto, įrašo, dokumentavimo kontekste. Tai kūrinys apie etikečių klijavimą – ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Ženklinimo objektas – žmogaus kūnas, tiksliau, trimatė jo išnara, nuausta žakardiniu audimu. Kiekvienas toks objektas be galvos ir galūnių yra unikalus, jo „odos raštas“ atkurtas naudojant fotografiją ir kiekvienam pritaikant skirtingą raštą. Tai kartu ir dokumentas, ir gyvenimo istorija, ir tekstilės, kaip teksto, atkūrimo priemonės konceptualizavimas. […] Ant subliuškusių objektų etiketėse įrašytas likimas: „Dorothy. 2,5 mėnesio. Namų šeimininkė“, „Cindy. 2,5 mėnesio. Nusikaltėlė, nuteista mirties bausme“. Ir dar daugybė lošėjų, TV žvaigždžių, būrėjų, ūkininkų, teroristų. Ar tiesiog prisipažįstančių: „Aš alkoholikas.“ Gal ir gerai, kad anksčiau žvaliai išsipūtę (oro maišus slepiantys) torsai dabar atrodo išsikvėpę, labiau panašūs į drabužį, nei į kūną. Tiksliau, kūniškumas įaustas į apdarą – nuogas kūnas ir yra tas nematomas apsiaustas, kuris turėtų ištrinti drabužių suteikiamas simbolines galias. [..] Tai maksimaliai unifikuoti ir disciplinuoti kūnai. Tačiau instaliacijoje „Absoliuti lygybė“ kūnai nėra suvienodinti. Galima palyginimui prisiminti Magdalenos Abakanowicz minias begalvių žmonių iš maišinės medžiagos. Toji minia – visi ir kiekvienas – yra identiški. Tuo tarpu šie torsai – senų ir jaunų, vyrų ir moterų, baltaodžių ir juodaodžių. Nė vienas nėra nei didesnis, nei svarbesnis – tačiau tik formaliai. Nes priėjus arčiau paaiškėja, kad kiekviena/s turi etiketę, nustatančią jo/s vertę socialinėje hierarchijoje. Kiekvienas kūnas yra ne tik dabarties, bet ir ateities galimybių suma. Tačiau apie šių pažymėtų kūnų perspektyvas mes sprendžiame pagal paviršių ir visuomenės prilipdytas etiketes. Paviršutiniškiausi, bet geriausiai matomi kūno bruožai tampa nenuplaunama tapatybės tatuiruote. Mes negalime nusiplėšti šių kūno įrašų.“

Paroda veiks iki gruodžio 12 d.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *