Britų menininkės Nashashibi paroda „Monograma“ Radvilų rūmų dailės muziejuje

2022 m. liepos 20 d., Trečiadienis
Straipsnio autorius: artnews.lt

Iki rugpjūčio 28 d. Radvilų rūmų dailės muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veikia britų menininkės Nashashibi paroda „Monograma“, kurios metu bus galima išvysti naujausiąją menininkės kūrybą – tapybos kūrinius ir filmą „Džinsinis dangus“ (angl. Denim Sky).

Parodą organizuoja Šiuolaikinio meno centras (ŠMC), įsitraukęs ir į filmo produkciją, drauge su Radvilų rūmų dailės muziejumi.

„Džinsinis dangus“ – tai pilnametražis filmas, kurį sudaro trys dalys, nufilmuotos per ketverius metus tarp 2018 iki 2021 m. Jis filmuotas Kuršių nerijoje, Edinburge, Londone ir Škotijos salose. Jame filmavosi pati menininkė, jos vaikai ir draugai, tarp kurių – ir Lietuvos menininkai Liudvikas Buklys, Gintaras Didžiapetris, Elena Narbutaitė ir Algirdas Šeškus, taip pat ir Narbutaitės mama Daina Narbutienė, britų menininkas Matthew Shannonas bei rašytoja Rose Bretécher. Didžiąja dalimi būtent augančios draugystės su jais ir šeimos sampratos permąstymas pastūmėjo Nashashibi gilintis į vieną svarbiausių temų naujausioje savo kūryboje – meilę ir tvarių bei palaikančių ryšių kūrimą, ypač tokių, kurie neįsitenka į dviejų žmonių kuriamos šeimos sampratą.

Pirmojoje filmo dalyje jo veikėjai diskutuoja apie JAV mokslinės fantastikos rašytojos Ursulos K. Le Guin 1990 m. apsakymą „The Shobies’ Story“, kuriame taip pat tyrinėjama bendruomenės tema – žmonių poreikis burtis į grupes, susikalbėjimo (ne)galimybė bei darbo ir jausmų atskirtis. Abu kūrinius sieja ir nelinijinio laiko kaip naujos žmonių realybės tema: šiuolaikiniame pasaulyje, apie kurį kalba Nashashibi, nelinijinį laiką struktūruoja žmonių atitrūkimai vienas nuo kito (tiek priverstiniai, tiek įvykstantys savaime) ir fragmentiškos susisaistymo formos.

„Yra nauja kelionių laiku rūšis“, – filme sako menininkė, pristatydama Le Guin apsakymą, „kurioje naudojamas nelinijinis laikas“. Vienam iš draugų paklausus, kam tai reikalinga, ji atsako: „Tam, kad galėtum keliauti erdvėje neprarasdamas savo artimųjų“. Tačiau ji priduria, kad gali būti taip, kad ir grįžus į linijinį laiką susikalbėti bus nebeįmanoma. Le Guin apsakyme viltis susikalbėti tokioje situacijoje atsiranda pasakojant istorijas. Nashashibi filmo laikas taip pat lengvai pasiduoda pasakojimų tėkmei, tačiau čia jie laisvai juda keliomis kryptimis išsyk – tai ne iš vienos, o iš daugybės gijų suvytas takus, kaleidoskopiškas bendravimo laikas, kupinas poezijos ir atviras subjektyviems impulsams.

Rašydama apie filmo, kuriame jungiasi fikcija ir dienoraštis, pirmąją dalį meno kritikė Quinn Latimer sieja ją Jono Meko ir vėlyvąja Érico Rohmerio kūryba. Ji pastebi, jog šie kūrėjai taip pat buvo atidūs emociniams saitams bei prieraišumui, bendrystės, vietų ir sezonų kaitai, visa tai lydintiems bei įtvirtinantiems papročiams. Tuo tarpu Nashashibi tapybą ji sieja su Arthuru Dove’u ir Emiliu Nolde’e – modernistais, kurių kūryba, pasak kritikės, buvusi panašiai „įelektrinta ir melancholiška“. Ji atkreipia dėmesį, kad menininkei būdinga ir spiritualistinė spalvos pajauta, kurią sustiprina tai, kad menininkė filmuoja kino juostoje – Latimer cituoja Nolde’ės žodžius, kad „kiekvienoje spalvoje glūdi siela“.

Tapybai skiriama daug dėmesio tiek filme, tiek visoje parodoje. „Daugelyje naujausiųjų mano tapytų kūrinių matyti, kad man labai smalsu tyrinėti ženklus. Kai kurie jų labai paprasti, tokie kaip kryžius ar rėmas, kiti įmantresni, pavyzdžiui, simetriška dviejų gulbių figūra ar vertikaliai užrašytas ir todėl simetriškas žodis TAXI,“ – parodos pavadinimą komentuoja menininkė. „Mane ypač domina monogramos galia. Tai ženklas, kuriame telkiasi įtaka ir reikšmės. Monograma – tai išgryninta tapatybė ar idėja, visuomet savaip elegantiška ir apgaubta mito. Galvojau ir apie magijos ženklus bei simbolius, runas, jų poveikį.“

ROSALIND NASHASHIBI, gimusi 1973 m. Londone palestiniečio ir šiaurės airės šeimoje, šiuo metu gyvena taip pat Londone. 2017 m. ji buvo nominuota prestižinei Ternerio premijai, tais pačiais metais dalyvavo parodose „documenta 14“ Kaselyje ir Atėnuose, kuriose taip pat pristatė filmus ir tapybos darbus. 2019 m. ji tapo pirmąja menininke, pakviesta dalyvauti naujai atkurtoje Nacionalinės galerijos rezidencijų programoje Londone.

Lietuvoje menininkė savo kūrybą pirmąkart pristatė 2007 m. „Contour“ videobienalės parodoje ŠMC, o 2014 m. skaitė paskaitą apie savo kūrybą 12-osios Baltijos trienalės įžanginėje programoje. Vėlesni menininkės filmai Lietuvoje iki šiol viešai nebuvo pristatyti. Šią parodą kuruoja Virginija Januškevičiūtė, Šiuolaikinio meno centro kuratorė. Projektą remia Lietuvos kultūros taryba.

Pirmosios dvi filmo dalys, sukurtos 2018 ir 2019 m., jau ne kartą rodytos svarbiose užsienio meno institucijose. Pabaigtas filmas šioje parodoje pristatomas pirmą kartą, ir tai pirmoji menininkės solo paroda Lietuvoje.

Nuotraukos: Ugnius Gelguda

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *