Barry Doupé paroda „AMIGA darbai“ projektų erdvėje „Swallow“
artnews.ltIki sausio 29 d. projektų erdvėje „Swallow” (Vitebsko g. 23, Vilnius) veikia Vankuveryje gyvenančio ir kuriančio menininko Barry Doupé paroda „AMIGA darbai“. Tai – pirmoji menininko personalinė paroda Europoje.
1985 m. į rinką išleidus „Commodore AMIGA“, šis buvo reklamuojamas kaip pirmasis pasaulyje daugiafunkcinis asmeninis multimedijos kompiuteris. Dėl vyravusių lyčių stereotipų ir paplitusio „bernų programuotojų“ įvaizdžio, kompiuterio pavadinimas (ispaniškai reiškiantis „draugė“) sudarė įspūdį, jog jis būsiąs „lengviau įkandamas vartotojui“, o abėcėlės tvarka sudarytuose sąrašuose įrenginys atsidūrė prieš konkurentus „Atari“ ir „Apple“. Norint įtikinti pirmuosius asmeninių kompiuterių naudotojus, siekusius „kūrybinio pranašumo“, kompiuterio pristatyme netgi dalyvavo menininkas Andy Warholas, scenoje gyvai sugeneravęs Debbie Harry portretą ir pabrėžęs, jog jam itin patikę, kaip pikseliuoti vaizdai esą panašūs į jo paties meno kūrinius. Dėl savitų grafikos ir apdorojimo galimybių 80-aisiais ir 90-ųjų pradžioje „AMIGA“ tapo pagrindiniu animacijos, vaizdo įrašų redagavimo ir montažo, grafikos bei videožaidimų kūrimo įrankiu. Tokį populiarumą daugiausia nulėmė „Electronic Art“ taškinės grafikos redagavimo programa „Deluxe Paint“, iš pradžių sukurta kaip tik kompanijos viduje naudojama meno kūrimo priemonė, o vėliau palaipsniui tapusi de facto pagrindiniu platformos video ir animacijos redagavimo instrumentu. Platus šios programos funkcijų spektras ir naujoviškas vartotojo sąsajos (interface) dizainas tapo siektinu standartu, o ilgainiui nulėmė ir šiandieninę skaitmeninių vaizdų kūrimo bei animacijos įtaką ir paplitimą.
Parodoje „AMIGA darbai“ pristatomas pilnas Barry Doupé kūrinių rinkinys „100 AMIGA paveikslų“ (2016 m.) – paveikslų serija, sukurta kompiuteriu „Commodore AMIGA“ ir naudojant paskutinę, penktąją programos „Deluxe Paint“ versiją. Doupé daugelį metų naudojo šias praėjusios eros priemones kurdamas kai kurias iš savo idiosinkratinių animacijų, grįstas pasąmone ir rašymo pratimais bei automatiniu piešimu. Taip menininkas pradėjo ambicingą, tačiau, regis, vis tik įveikiamą užduotį sukurti šimtą tokių paveikslų. Šis užmojis jam turėjo tapti ir savotišku atokvėpiu dirbant prie daug jėgų ir laiko pareikalavusio, penkerius metus kurto psichoseksualiai įkrauto animacinio filmo „Išsiblaškiusi mėlynė“ (2019 m.). Šimtas statiškų projektų erdvėje „Swallow“ eksponuojamų paveikslų buvo kuriami tarsi savotiškas procedūrinis žaidimas, skirtas meditatyviam problemų sprendimui, ar apriboto kūrybiškumo pratimas.
Gilindamasis į technines pikselinės programinės įrangos tarsi kalbos keistenybes, atsitiktinumus ir klaidas, Doupé tyrinėja savitą jos įtaką vaizdų gamybai. Kiekvienas paveikslas veikia pagal savas taisykles, o pasitelkiant specifinius anachronistinės programos įrankius, funkcijas ar apribojimus, yra kvestionuojamos tapybos istorijos konvencijos. Intuityvus, žaismingas, siurrealistinis ir nepretenzingas, kiekvienas paveikslas veikia kaip savita ir įtraukianti dėlionė, kurioje provokuojami teminiai tropai ir tyrinėjami specifiniai formalūs principai, tokie kaip figūros ir fono santykiai, ženklų kūrimas, gestai, pasikartojimai, perspektyva, įtampa, plokštuma, reprezentacija, kompozicinis svoris, kraštovaizdis, medžiagiškumas, faktūra, paviršius, spalva, portretavimas ir kita. Taip sukuriamas hekatontarchinis rinkinys, kuriame, pasitelkiant įspūdingą ekscentriškų plokščių vaizdų inventorių, apžvelgiamos tapybinės praktikos pagrindinės kategorijos, išryškinamos tapybos konvencijos ir nuolatinė apibrėžčių kaita. Kiekviename paveiksle artikuliuojama sava logika ir reikalavimai, tačiau bendroje jų serijoje, kažkur tarp kontrolės, automatizmo ir tapybiškumo, atsiranda naratyvas, supainiojantis bet kokias prielaidas apie šventą menininko rankos vaidmenį ir mašinos „beasmeniškumą“.
Toks pasenusių technologijų ir medijų naudojimas iššaukia nostalgišką melancholiją kultūrinei techno-paauglystei. Nei ironiška, nei fetišistinė, ši serija veikia kaip savotiškas kontrapunktas šiandieninės skaitmeninės medijos srityje vyraujančiai HD raiškos realizmo ideologijai. Atsižvelgiant į tapybą kaip pagrindinę „meno apskritai“ formą, tapybinių gestų transformavimas į pikseliuotus vaizdus gimdantį kodą sufleruoja, kad skirtumai tarp skirtingų medijų ir skaitmenos pamažu naikinami. Iš tiesų, šis prastos raiškos praeities – ir apskritai visos informacijos – įtraukimas į skaitmeninį pasaulį primena ikoninius „Deluxe Paint“ programa sukurtus Botticellio Veneros ir karaliaus Tutanchamono atvaizdų pavyzdžius. Doupé į skaitmeninę „kiekybinimo” logiką reaguoja tyrinėdamas „kokybines” transformacijas. Rankos ir technologijos konfliktas bene aiškiausiai matomas „aštrių kontūrų“ (angl. hard-edge) abstrakcijose, į kurias įsižiūrėjus atidžiau atsiskleidžia laužytos, fragmentiškos, pikseliuotos linijos. Išreiškiant ir iškraipant „esminėmis“ ar „neatsiejamomis“ laikomas tapybos ir skaitmeninės grafikos savybes, tapyba išryškinama ne kaip specifinė skysta ant paviršiaus užtepta medžiaga, bet kaip procedūra, mąstymo ir veikimo būdas.
Barry Doupé (g. 1982 m. Viktorijoje, Kanadoje) – Vankuveryje įsikūręs menininkas, daugiausia dirbantis su kompiuterine animacija. Kūrėjo filmuose naudojami iš pasąmonės kylantys vaizdai ir kalba, sukurti pasitelkiant rašymo pratimus ir automatinį piešimą. Jo darbuose taip pat dažnai kuriamos aplinkos, kuriose personažų saviraiška ar veiksmai tampa iššūkiu ir kliūtimi, taip gimstant komiškiems, žiauriems ir poetiškiems reginiams. Doupé filmai buvo pristatyti visoje Kanadoje ir tarptautiniu mastu, įskaitant Ann Arbor kino festivalį, Tarptautinį Roterdamo kino festivalį, „Anthology Film Archives“ Niujorke, Liono šiuolaikinio meno muziejų, „Pleasure Dome“ ir MOCCA Toronte, „Whitechapel Gallery“ Londone, „Centre Pompidou“ Paryžiuje, Vankuverio meno galeriją ir „Tate Modern“ Londone. Menininko praktika taip pat apima muziką, performansus, skulptūras, piešinius, rašymą ir skaitmeniniu būdu medijuotus vaizdus.
Tekstas: Post Brothers
Nuotraukos: Laurynas Skeisgiela