Balsas už kadro. Jonas Mekas Nacionalinėje dailės galerijoje

Paroda „Jonas Mekas ir Niujorko avangardas“, atsivėrusi Nacionalinėje dailės galerijoje praeitų metų lapkričio pabaigoje, – ilgai lauktas įvykis, svariai papildęs nuo 2019 metų visame pasaulyje besitęsiančią menininkui skirtų renginių ir parodų virtinę. Įdomu stebėti, kaip per paskutiniuosius kelerius metus Meko tema suvienijo Lietuvos kultūros institucijų programinius planus bei sulaukė didelio neprofesionaliosios meno auditorijos dėmesio – abiem atvejais tai vis dar gana retas reiškinys. Vietiniame kontekste tiek Meko kūryba, tiek jo biografija visuomet kėlė susidomėjimą, tad šurmulys jo gyvenimo pabaigoje nėra netikėtas. Reikia viltis, jog 2022-ųjų paskelbimas šio kūrėjo vardo metais taps proga kokybiškai pratęsti įsisiūbavusią menininko kūrybinio palikimo refleksiją ir neišvirs į inertišką jo vardo eksploataciją politikų ir institucijų finansinei ir simbolinei naudai.

Paradoksalu, jog nors ir plačiai žinomas įvairioms lietuvių kartoms, Meko įvaizdis vietinėje kolektyvinėje sąmonėje vis dar išlieka gana porėtas ir fragmentiškas. Viena vertus, metodiškas nevientisumas ar veikiau įvairiapusiškumas ir pačiam aktyviajam Mekui buvo natūralus veikimo būdas. Bet kokie bandymai įstatyti jį į griežtai apibrėžtus rėmus – kino kūrėjo, rašytojo, dienoraštininko, kritiko, kuratoriaus, organizatoriaus – neišvengiamai subliūkšta, nes vienintelis būdas užčiuopti Meko esmę yra bandyti suvokti, kaip visi šie vaidmenys persiklojo, pynėsi, konfliktavo ir sugyveno viename asmenyje. Kita vertus, kalbant apie Meko kūrybos, pirmiausiai jo filmų, kritinės recepcijos pobūdį vietiniame meno lauke, reikia atkreipti dėmesį, jog didžioji jos dalis lietuvių auditoriją pasiekė retrospektyviai, kaip jau susiformavęs ir Vakaruose pripažintas produktas. Praėjusio amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje, kuomet Šiuolaikinio meno centre pradėtos organizuoti pirmosios autoriaus parodos ir dedikuotos filmų peržiūros, menininkas ėjo aštuntąją gyvenimo dešimtį. Tai jau buvo ne tik avangardo kino lauke pripažinimo sulaukęs kūrėjas, bet ir ryškus šios scenos veikėjas, užsitarnavęs, sociologiniais terminais tariant, meno lauko gatekeeper‘io poziciją, kurią patvirtina dažnai prie jo pavardės vartojamas avangardinio kino krikštatėvio apibūdinimas.

Taigi iki šiol žiojėjusių pasakojimo spragų tarp „lietuviškojo“ ir „niujorkietiškojo“ Meko užpildymas tapo vienu iš pagrindinių uždavinių parodos „Jonas Mekas ir Niujorko Avangardas“ kuratoriams – dailės kritikei ir kuratorei Inesai Brašiškei ir kinotyrininkui Lukui Brašiškiui. Ne vienerius metus praleidę archyvuose ir su kūrėju bendravę dar jam gyvam esant, kuratoriai išsikėlė sudėtingą uždavinį iš atskirų fragmentų, efemeros, dokumentinės medžiagos, renginių dokumentacijų, paties Meko ir jo bendražygių rašytų straipsnių, rengtų publikacijų, filmų – rekonstruoti „išplėstą“ Meko kūrybos, gyvenimo Niujorke ir veiklos paveikslą.

Keliaujant per šią išsamią, nors vietomis ir painokai sudėliotą archyvinę istorijos rekonstrukciją, aplanko jausmas, jog kuriamu parodos naratyvu kuratoriai siekė ne tiek patvirtinti ir taip daugeliui žinomą faktą, jog Mekas aktyviai dalyvavo 6–8-ojo dešimtmečių Niujorko avangardinio kino scenoje, bet pristatyti kūrėją kaip vieną iš aktyviausių jos formuotojų, apmąstytojų ir palaikytojų. Didelį įspūdį kelia tai, su kokiu užsidegimu ir neišsemiama energija Mekas gebėjo imtis skirtingų atsakomybių ir veiklų, tokiu būdu vis giliau įleisdamas šaknis į kino avangardo pamatus. Šeštojo dešimtmečio pradžioje su broliu Adolfu pradėtas leisti Film Culture žurnalas, o vėliau daugiau nei du dešimtmečius (1959–1975) rašyta kassavaitinė Movie Journal skiltis Niujorko „Village Voice“ laikraštyje įtvirtino Meką kaip ryškų ir įtakingą eksperimentinio kino kritikos balsą. Tiesa, pats Mekas kino kritiko įvaizdžio nemėgo ir kiek juokaudamas prisistatinėjo kaip kino pribuvėja – tarsi kratydamasis diskurso formuotojo atsakomybės, o kita vertus – prisiimdamas ne mažiau atsakingą kino tarpininko, globėjo rolę. Iš ekspozicijos toliau sužinome, jog kino pribuvėjos vaidmeniu Mekas užsiėmė ne tik kaip rašytojas ir leidėjas, bet ir aktyviai veikdamas įvairiuose Naujojo Amerikos kino institucionalizavimo procesuose – septintojo dešimtmečio pabaigoje Mekas viešai prisistatė Amerikos filmų avangardo finansų ir propagandos ministru. Pareigos, kurių kūrėjas, atrodo, niekada pilnai neapleido iki pat praėjusio amžiaus pabaigos.

Nenuostabu, jog minėta Movie Journal skiltis, kurios iškarpos sudaro nemažą archyvo dalį parodoje, tapo populiari tarp niujorkiečių. Jos autorius gebėjo kiek didaktišku, tačiau neapsunkinančiu, vaizdingu stiliumi rašyti apie naujus kino meno reiškinius, jiems suteikti vardus ir vietą kino istorijoje bei visa tai apipinti iš kasdienybės paimtomis istorijomis, nuotykių ir pokalbių nuotrupomis. Panašiai kaip ir šiandien mus tarsi laiko kapsulės veikiantys Meko dienoraštiniai filmai, jo straipsniai plačiai skaitytojų auditorijai siūlė langą į intriguojančią avangardinio kino bohemišką kasdienybę, kurioje veikė ne privilegijuotas aukštojo meno elitas, o kairuoliškai angažuoti, laisvo ir ribas griaunančio meno idėjų prisisotinę darbo klasės atstovai, imigrantai, meno maištininkai, socialinių ir moralinių paribių atstovai. Kadangi ši skiltis atliko kino avangardo metraščio funkciją, Mekui tai reiškė galimybę išsaugoti, į atmintį įrašyti asmeniškus kino meno atradimus. Kaip pats autorius rašė aštuntajame dešimtmetyje išleistos straipsnių rinktinės įžangoje: „Privalėjau ištraukti, laikyti, apsaugoti visus gražius dalykus, kuriuos mačiau vykstant kine ir kuriuos mano kolegos rašytojai ir visuomenė arba nužudė, arba ignoravo“.[1]

Parodą papildančiame leidinyje „Jonas Mekas: The Camera was always Running“^[2], kurį bendrai išleido Lietuvos nacionalinis dailės muziejus ir Niujorko žydų muziejus, rašytojas ir kino kuratorius Edas Halteris aprašo, kaip dėl savo aktyviai vykdomų avangardinio kino metraštininko, agituotojo, tarpininko, fundraiser‘io veiklų Mekas Niujorke nuo septintojo dešimtmečio tampa atpažįstama vieša figūra. Meku domisi spauda, netgi kai kurie populiarieji gyvenimo būdo žurnalai. Dėl jam būdingo entuziastingai reiškiamo kino meno propagavimo, kartais panašėjančio į aistringą pamokslavimą, straipsniuose jis šmaikščiai praminamas eksperimentinio kino dvasininku – priest of underground movies, pranašu ir guru. Religinė veiklos konotacija, kaip stipraus, gal net fanatiško tikėjimo ir pasišventimo aukštesniam tikslui, be abejo, savyje talpinanti ir individualios aukos motyvą, – čia itin taikli. Akivaizdu, kad ne vien žavėjimasis kino meno galimybėmis ir tikėjimas visapusiška kūrybos laisve, bet daug intymesnis, egzistencinis savęs įprasminimo jausmas Meką ilgam laikui surišo su kino avangardo scena bei jos bendruomene.

Vis dėlto toks populiarumas priimtinas buvo ne visiems kino lauko atstovams. Kaip prisimena tame pačiame Halterio straipsnyje cituojamas kino kūrėjas George Kuchar, dėl to, jog Mekas buvo populiarumą už avangardo scenos ribų pasiekęs bei bene vienintelis septintajame dešimtmetyje sistemingai rašęs apie kiną, jis atsidūrė galios pozicijoje ir už tai kitų kino bendruomenės narių buvo tiek pat gerbiamas, kiek ir nekenčiamas bei prisibijomas. Tai, jog ir šiandien egzistuoja skeptikai, pasirenkantys Meką matyti kaip sumanų vadybininką, sugebėjusį išnaudoti turimą poziciją ir žymių bičiulių šviesą, rodo, kad ne kas tepasikeitė ir po penkių dešimtmečių. Gilintis į bet kokį asmeninės naudos, gautos iš kolektyvinio simbolinio kapitalo, atvejį (kurių judėjimų istorijoje tiesiog apstu) reiškia įklimpti į peklą, kurioje argumentuotą kalbėjimą neretai keičia subjektyvūs vertinimai ir neatstovėtų, neišsakytų pozicijų nuoskaudos. Vis dėlto svarbu atkreipti dėmesį į kelis momentus. Pirmiausia, kaip akcentuojama ir šioje parodoje, Mekas savo energiją, gautą dėmesį ir galios poziciją ilgainiui sugebėjo išnaudoti tiek savo, tiek avangardinio kino scenos naudai. Vienas iš geriausių to pavyzdžių – iki šiol veikiantis Filmų antologijos archyvas – sukauptas filmų fondas, kuriam jis atidavė ne vienerius metus, paaukojo ne vieną draugystę bei liko ištikimu jo nepriklausomo statuso sergėtoju. Antra – retrospektyviai interpretuodami daugiau nei pusės amžiaus senumo įvykius, negalime ignoruoti mūsų mąstymą ir šiandienos bei praeities visuomenės pažinumą limituojančių etinių ir socialinių imperatyvų. Kitaip tariant, ar galime, gyvendami individualizuotos naudos ir neoliberalizmo klestėjimo sąlygomis, pilnai suvokti septintojo dešimtmečio avangardo scenoje egzistavusias ribas tarp asmeniškumo ir bendrystės, kolektyvinio ir individualaus veiksmo?

Noras pažvelgti į Niujorko avangardą kaip į bendrų pastangų, konkrečioje erdvėje bei laike susikoncentravusios kolektyvinės kūrybinės energijos rezultatą jaučiamas ir kuratoriniuose parodos sprendimuose – ypač parodos filmų programoje. Tiek archyvinėje, tiek juodojoje salėje (parodos architektai Isora x Lozuraityte studio) šalia Meko filmų pasirinkta rodyti ir kitų svarbių avangardo kūrėjų – Maya Deren, Stano Brakhage, Marie Menken, Storm De Hirsch, Shirley Clark, Andy Warhol – kūrinius. Toks programos išplėtimas atlieka reikalingą Meko filmų įkontekstinimo veiksmą tiek tematine, tiek formaliąja prasme. Sunku nepastebėti Menken dienoraštinių poetinių filmų giminingumo mekiškiems siužetams ir intymiam, estetizuojančiam žvilgsniui į kasdienybės detales; nematyti paralelių tarp Brakhage ir De Hirsch naudojamo vaizdų kapojimo ir manipuliacijų kino materialumu bei Meko „Waldeno“ ritmiško montažo. Įdomi istorija riša ir archyvinėje dalyje rodomus, ir, beje, tais pačiais 1964-aisiais sukurtus Meko „Daboklę“ (The Brig) bei Warholo ikoninį „Empire“. Iš ekspozicijoje subtiliai perpinamų istorijų sužinome, jog tais metais, įkvėptas kanadiečių cinema-vérité idėjų, Mekas domėjosi kino galimybėmis kurti tiesioginę, nesurežisuotą realybės reprezentaciją ir šias idėjas pritaikė įgyvendindamas „The Living Theater“ teatro trupės spektaklio dokumentaciją. Tuo pačiu prisidėjo prie „Empire“, kurio autorių Warholą vadina produktyviausiu ir gryniausiu tiesioginio kino genijumi, gamybos.

Taip Meko gyvenimas Niujorke atsiveria kaip neišsemiamas XX a. antros pusės meno istorijos pasakojimas, pripildytas autentiškų kasdienybės fragmentų, ryškių ir primirštų vardų, išnykusių vietų, prarasto laiko, kovų už meno laisvę bei kūrybinių eksperimentų. Tačiau paroda neformuoja vieno didžiojo naratyvo, išvengia egzaltuoto herojaus mito įspūdžio. Kaip ir dienoraštiniuose filmuose, Mekas, dalyvaudamas visur, sugeba netapti istorijos gravitaciniu centru – greičiau išlieka balsu už kadro, skvarbiu mūsų žvilgsnio ir sąmonės vaizdinių formuotoju. Mekas visuomet buvo įtaigus realybės įžodintojas ir įvaizdintojas, tačiau neapleidžia jausmas, jog kūryboje fragmentų sudėliojimas į vientisą, nebūtinai linijinę, bet savitai logišką, reflektyvią visumą, šiam autoriui pirmiausia atliko terapinės introspekcijos funkciją. Galbūt dėl to, jog pirmiausia buvo skirti sau, taigi, nesumeluoti, Meko realybės įžodinimai ir įvaizdinimai turi savybę įsiskverbti giliai į kito sąmonę bei nejučia tapti autentiška jos dalimi. Šį teiginį puikiai patvirtina šiuo metu Kauno bienalėje pristatoma škotų šiuolaikinio menininko Douglaso Gordono patyriminė instaliacija „Neturėjau kur eiti: perkelto asmens portretas“ (I had nowhere to go: Portrait of a displaced person, 2016). Pasirėmęs žymiu Meko dienoraščiu, Gordonas jo pasakojimą apie karo meto išgyvenimus Vokietijos darbo bei perkeltųjų asmenų stovyklose pasitelkia kaip molį tverti naują emocinę ertmę. Nors beveik amžių trukusi Meko istorija baigėsi 2019-aisiais, tiek ši paroda, tiek kitos paraleliai vykstančios Meko kūrybos refleksijos rodo, jog medžiagos naujiems susitikimams su šiuo kūrėju ir jo pasauliu pakaks dar ilgam.

Paroda „Jonas Mekas ir Niujorko avangardas“ Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje veikia iki vasario 20 d.

[1] Jonas Mekas, Movie Journal: The Rise of a New American Cinema, 1959–1971, Collier Books, 1972, p. ix

[2] Jonas Mekas: The Camera was always Running, sud. Kelly Texter, Inesa Brašiškė, Lukas Brašiškis, Yale University Press, 2022

Nuotraukos: Ugnius Gelguda

Pilnas parodos fotoreportažas:

Paroda „Jonas Mekas ir Niujorko avangardas” Nacionalinėje dailės galerijoje