Balsai balkonuose, laukiantys būti išgirsti. Laimos Kreivytės paroda „Laukiu Waiting أنتظر“ „Artifex“ galerijoje

Šią globalinio karantino vasarą, daugelio atostogų planams susiaurėjus ir likus be „egzotinių kelialapių“, nemažai miestų savivaldybių sukasi kaip išmanydamos, kad pasiūlytų gyventojams atostogų svetur alternatyvų. Štai Vilniuje jau pusantro mėnesio organizuojami renginiai „Atostogos Vilniuje“, kurių metu simuliuojamos kitų šalių kultūros. Vasarai įpusėjant, tekstilės galerijoje „Artifex“ buvo atidaryta ir pirmoji personalinė gerai žinomos menotyrininkės, poetės ir menininkės Laimos Kreivytės paroda „Laukiu Waiting أنتظر“, kurioje po kelių mėnesių rezidavimo Kaire ir Aleksandrijoje, kur buvo įgyvendintos pirma ir antra parodos dalys, kūrėja kviečia susipažinti su savo parsivežtais ir permąstytais įspūdžiais bei atradimais.

Vos priartėjus prie galerijos girdėti arabiška rauda, o virš medinio ornamentuoto durų rėmo plevėsuoja „Naručio“ viešbučio balkono, iš kurio 2018 m. buvo skaitomas nacionalinės moterų emancipacijos dienos manifestas, turėklo ornamento vėliava, kurią Kreivytė spėjo iškelti ir Romoje[1], ir Aleksandrijoje, ir Mėnulyje[2], o dabar vėliava trumpam tarsi grįžta prie pradinio taško, nuo kurio praktiškai skiria tik Šv. Jono gatvė. Taigi, pirminis, estetinis ornamentų dialogas mezgasi dar neperžengus galerijos slenksčio, iš lauko taip pat matyti pagrindinis parodos objektas – islamo architektūros elementas – mašrabėja, su „Naručio“ balkono turėklu kurianti ne tik estetinį, bet ir politišką ryšį.

Užėjus matyti ir ant sienos kabanti vaizdo instaliacija, kurioje iš trijų monitorių rodomas tas pats skirtingais laiko intervalais persiklojantis vaizdas – Kairo traukinių stoties švieslentės, kuriose raudonai blyksi užrašas „Waiting…“ Kreivytė pasakoja, kad šią akimirką ji priėmė kaip ženklą savo rezidavimo Egipte kūrybinei krypčiai[3]. Kitoje salės pusėje lapuose guli ir jos prieš keletą metų sukurtas eilėraštis pavadinimu „Laukiu“[4], kuris 2015 m. spausdintame „Literatūros ir meno“ numeryje buvo skiriamas Urugvajaus kilmės menininkei Faith Wilding, 1972 m. Kalifornijoje projekte „Womanhouse“ sukūrusiai performansą „Waiting“[5]. Jame menininkė kalbėjo 15 minučių trukmės monologą apie moters gyvenimą laukiant nuo gimimo iki mirties, linguodama pirmyn atgal, kaip įprastai daro skausmą ar įtampą patiriantys žmonės.

Laukimo, ornamento kaip teksto ir liminalios erdvės – balkono naratyvai parodoje rekontekstualizuojami islamo kultūroje per Kreivytės specialiai šiam trijų dalių projektui užsakytą ir vietinio Kairo meistro Mahomedo Diapo galerijos „Soma“ langui sukurtą mašrabėją, kuri „Artifex“ erdvėje dėl galerijos tekstualios potekstės, įėjimo dekoro ir vidinio plano atrodo beveik kaip čia buvusi. Kaip svečią mašrabėją išduoda tik Vakarų kultūrai svetimas ažūro ornamentas. Šis ornamentas susidaro iš skirtingų dydžių apvalių medinių baliustrų, išdėstytų specifiniais geometriniais intervalais, kurie gali atlikti net penkias funkcijas: kontroliuoti šviesos patekimą į patalpą, oro cirkuliaciją, temperatūrą, drėgmės lygį, taip pat užtikrinti, kad nesimatytų, kas yra už mašrabėjos. Taigi, iš esmės šis architektūros elementas atlieka du islamo šalių klimatui ir kultūrai svarbius vaidmenis – vėsina patalpas ir išlaiko privatumą. Būtent pastaroji funkcija ir domina projekto autorę – per mašrabėją gerai matyti gatvė, tačiau stebėtojas išlieka nematomas. Dažniausiai mašrabėjos statomos balkonuose – Vakarų kultūroje įprastai liminalioje erdvėje tarp viešo ir privataus – paversdamos juos papildoma privačia erdve, į kurią išėjęs nesirodai viešumai, bet gali paslapčia stebėti.

Islamo kultūroje vyro ir moters pozicijos fizinėje aplinkoje yra griežtai apibrėžtos: namuose esančios viešos erdvės skirtos vyrams, o privačios, šeimos erdvės yra skirtos moterims. Labai ilgai panašumų pas mus ieškoti nereikia: nors griežtai neapibrėžtos, tam tikrų namuose esančių erdvių paskirstymas pagal lytį dar gajus ir Vakaruose – moterys vis dar siejamos su namų priežiūra, valgio gaminimu, kitaip tariant, primestu neapmokamu namų šeimininkės darbu tvarkyti kambarius, prižiūrėti vaikus, skalbti ir suktis virtuvėje. Žinoma, vakarietiškam žvilgsniui islamiškas namų planas gali atrodyti lyg kraštutinumas. Mašrabėjos suteikdavo privatumo ne tik namų santykyje su lauku, bet ir pačiuose namuose. Kadangi lyčių segregacija yra svarbi islamo kultūros dalis, tik moterims skirta erdvė haramlak taip pat buvo uždengiama mašrabėjomis. O ir ne tik namuose – mašrabėjos buvo statomos ir mečetėse kaip barjeras tarp vyrų ir moterų zonų, taip pat mokyklose, ligoninėse, komerciniuose pastatuose. Visgi šiandien mašrabėjas užsisako vis mažiau žmonių, nes jos brangiai kainuoja, yra labiau siejamos su elitinėmis klasėmis.

Anglų pramintos haremo langais, kai kurios mašrabėjos turi mažyčius langelius, kuriuos galima panaudoti minimaliai komunikacijai: pro langelį paimti ar paduoti kokių nors daiktų, pavyzdžiui, iš balkono nuleisti arba į jį užkelti pinigų, maisto, vandens ir t. t. Taigi, vienintelis matomas moters buvimo įrodymas – pro tarpelį kartais trumpam prasmunkanti plaštaka ar pirštai. Taip ištisos moterų kartos gyveno nematomos pašaliniam žvilgsniui. Viena vertus, turint mintyje seksualinio priekabiavimo mastą tame pačiame Kaire (2017 m. „Reuters“ žurnalistikos instituto parengtas tyrimas parodė, kad Kairas yra pavojingiausias pasaulyje didmiestis moterims[6]), toks architektūros elementas tarsi suteikia galimybę atsikvėpti nuo vyro žvilgsnio ir jaustis saugiai, tuo pat metu prisiimant vujeristinę galios poziciją sau. Iš kitos pusės, atitvara nuo lauko atitveria ir nuo galimybės dalyvauti viešojoje erdvėje, reikštis net ir paprasčiausiu buvimu. Šią socialinę atitvarą įdomu apmąstyti prisimenant balkono kaip sakyklos funkcijos svarbą Vakarų istorijoje, ir Kreivytės sukurto mobilaus balkono – vėliavos kontekste.

Ir vis dėlto būtų paviršutiniška dėl prastos moterų padėties Vidurio Rytuose kaltinti kultūrinį skirtingumą. Išties nemažai musulmonių feminisčių gina savo religinius įsitikinimus teigdamos, kad nesijaučia engiamos dėl supančio islamiškos kultūros naratyvo, o dažnai vakarietiškam žvilgsniui patriarchato įrankiu atsiskleidžiantis moters kūno dengimas (kaip burka ar hidžabas) gali būti suvokiamas ir kaip protesto prieš moters kūno hiperseksualizavimo, būdingo Vakarų kultūroje, tendencija, ir kaip protesto prieš kolonizaciją forma, atsižvelgiant į tai, kad nemažai Europos šalių šiuos aprangos elementus draudžia įstatymais. Įdomu ir tai, kad dažnai vietiniai feministiniai moterų judėjimai kovoja už moterų teises būtent remdamiesi islamo religiniais tekstais. Tad islamiškų šalių moterys sykiu kovoja ne tik prieš patriarchalines galios struktūras, bet ir už savo autentiškos kultūros išlikimą.

Pastarąjį dešimtmetį feminizmo ir multikultūriškumo kontekste islamo šalių moterys vis dažniau iškyla į dėmesio centrą. Nors multikultūriškumas prioritetizuoja toleranciją ir kultūrinį skirtingumą, dažnas vakarietiškojo feminizmo šalininkas šias kultūras redukuoja kaip pavaldžias sau. Musulmonių moterų patiriama priespauda beveik visuomet vertinama per eurocentrišką prizmę, šios moterys dažnai nurodomos kaip savo pačių kultūros aukos, o vietinių feministinių bendruomenių rengiami protestai išverčiami į siekį tapti vakarietiškam, kas ne tik nėra šių judėjimų tikslas, bet ir smarkiai kenkia patiems protestų siekiams. Dažnai arabės moterys yra tarsi infantilizuojamos, teisinant jų priešinimąsi vakarietiškam feminizmui kaip negebėjimą pačioms suprasti ir nuspręsti apie savo kūną ir padėtį visuomenėje. Ir nors feminizmo šalininkai turėtų prieštarauti praktikoms, varžančioms moterų laisves, kai kritikuojame Kito kultūrą ir kalbame už moteris, gyvenančias Kito kultūroje, jas redukuojame iki silpnų, bejėgių ar net bevalių, atimame iš jų galimybę kalbėti už save. O tai pasireiškia ir akademiniame lauke – didžioji dalis feministinės literatūros apie globalius Pietus dažniausiai parašyta vakariečių autorių, todėl sąmoningai ar nesąmoningai vyksta tų kraštų kultūros istorijos nubalinimas.

Naudojant vakarietiškus visuomenės modelius kaip bazę visam likusiam pasauliui, feministinis naratyvas tampa paprasčiausiu vakarietiškos ideologijos konstruktu „išgelbėti rudas moteris nuo jas iš prigimties engiančio kultūrinio patriarchato“, t. y. pradedama taikyti kolonistinė binarika su kitomis kultūromis, kuri dar labiau supriešina vakarietes ir arabes moteris, palaikant kompleksišką norą „ateiti ir išvaduoti“ nuo jų pačių kultūros. Paprastai tariant, musulmoniškoje kultūroje gyvenančios moterys tampa Kitu, kadangi Kito kultūra yra svetima ir todėl dažnai nesuprantama. Kai baltaodės moterys ignoruoja savo pačių privilegijas ir apibūdina „moterį“ vien per savo patirtį, yra įtvirtinamas tam tikras galios santykis ir kitokio etninio fono moterys tampa pavaldžiu Kitu, taip kaip moteris suvokiama vyro Kitu, kaip juoda suvokiama baltos Kitu, kaip ir Rytai yra Vakarų Kitas.

Tuomet kyla klausimas – ar ši paroda nėra vienas iš kolonistinio žvilgsnio į Kitą pavyzdžių (juo labiau ar toks nėra šis tekstas, kurį rašo baltaodė vakarietė apie baltaodę vakarietę, rodančią kūrybą, įkvėptą Kito kultūros)? Nors iš pirmo žvilgsnio toks įspūdis gali susidaryti, arabiškai už mašrabėjos apie laukimą rauda ne Kreivytė, o Aleksandrijos menininkė Heba Helal. Vietoj įprasto kalbėjimo už Kitą tradiciškai dominuojančios kultūrinės santvarkos aplinkoje lietuvė siūlo paklausyti egiptietės, kuri parodoje nėra matoma, tačiau garso takelis, sklindantis iš už mašrabėjos, gerai girdimas dar iš gatvės. O jau kurį laiką pastebimas Kreivytės susidomėjimas balkonais kaip architektūros elementu ir politiniu įrankiu, taip pat pačios dar bent prieš penkmetį parašytas eilėraštis mezga dialogą, ieškantį tam tikrų bendrumų kalbant apie moteris, lig šiol visame pasaulyje išgyvenančias liminalią laukimo būseną, nepaprastai įvairią, tačiau visoms tapačią.

Nors šioks toks turistinis prieskonis lankantis parodoje yra akivaizdus, meninis projektas niekaip neegzotizuoja nei Kairo, nei Aleksandrijos, nei ten gyvenančių moterų, o greičiausiai net priešingai – pabrėžia poreikį įvesti galios santykiais negrindžiamą dialogą tarp skirtingų kultūrų, suvokiant kolonistinio požiūrio pasekmes, besireiškiančias ir dabarties tarpkultūriniuose santykiuose. Eksponuojamos Kreivytės Egipte įsigytos knygos ne tik kviečia demistifikuoti nepažįstamą ir dažnai stereotipizuojamą islamiškų šalių kultūrą, bet ir nurodo į legendinę Aleksandrijos biblioteką, kurią, remiantis skirtingomis versijomis, sudegino kas tik nori – ir romėnai, ir krikščionys, ir musulmonai. Tikriausiai šiame kontekste nėra didelio skirtumo, kas tuo metu buvo „kolonistai“, – užkariavimas visuomet pasireiškia vietinių kultūros židinių naikinimu.

Galiausiai poetinio tilto viduryje tarp dviejų kultūrų išnyra graikų poetas Konstantinas Kavafis. Kreivytė pristato vaizdo instaliaciją[7], kurioje žiūrovas gali drauge aplankyti Kavafio kapą, pasigrožėti baltu turėklų ornamentu bei šokančiu jų šešėliu pasipuošusiu nekropoliu ir pasisvečiuoti poeto bute. Kaip pasakojo Kreivytė, vienintelis daugiabučiame name esantis balkonas priklausė Kavafio butui, ten ir buvo surengta antroji projekto dalis, kurioje graikiškai, angliškai, arabiškai, itališkai, ispaniškai ir vokiškai buvo skaitomi poeto eilėraščiai, pakabinta ir balkono vėliava.

Kavafis taip pat buvo Kitas – homoseksualus graikas arabų mieste. Poetas puikiai išmanė istoriją, gerai pažinojo tiek vakarietiškąją, tiek islamiškąją kultūras, mat jaunystę praleido Didžiojoje Britanijoje. Taip pat Kavafis asmeniškai patyrė kolonizacijos siaubą: kai 1882 m. Jungtinė Karalystė įsiveržė į Egiptą, buvo subombarduoti namai, kuriuose gyveno jo šeima. Jis taip pat mąstė apie laukimo būseną, tai įamžino viename savo žymiausių kūrinių „Belaukiant Barbarų“[8]. Nors parašytas prieš daugiau nei 120 metų, šis kūrinys veikiausiai visada išliks aktualus, o ypač šiame tūkstantmetyje, kuriame globaliu mastu atsivėrė sienos tarp kultūrų ir gimė grėsminga „karo prieš terorizmą“ retorika. Nors žodis „barbaras“ iš esmės nurodo svetimšalį, nešnekantį tavo kalba, neišvengiamos ir kultūros trūkumo, neišprusimo konotacijos. Tačiau barbarai savęs tokiais nelaiko, greičiau priešingai – tiki atnešantys aukštesnę kultūrą, gelbėjantys tariamai pavaldžius, nesusipratusius Kitus. O jie vis laukia laisvės.

[1] Coolturistės, „The Flying Balcony“, 2018, performanso fotodokumentacija, in: [interaktyvus], [žiūrėta 2020 07 16], https://coolturistes.weebly.com/the-flying-balcony-2018.html

[2] Coolturistės, „Moterys Mėnulyje“, trijų dalių vaizdo instaliacija, 2019, in: [interaktyvus], [žiūrėta 2020 07 16], https://www.youtube.com/watch?v=2Rc15Gpqhyo&t=1s

[3] Rūta Mikšionienė, „Laima Kreivytė Egipto atmosferą perkėlė į Vilnių – moters būtį paslėpė mašrabėja“, 2020 07 02, in: Lrytas [interaktyvus], [žiūrėta 2020 07 16], https://www.lrytas.lt/kultura/daile/2020/07/02/news/laima-kreivyte-egipto-atmosfera-perkele-i-vilniu-moters-buti-paslepe-masrabeja-15475142/

[4] Laima Kreivytė, „Laukiu“, in: Literatūra ir menas, nr. 3528 / 27, 2015 07 03, [interaktyvus], [žiūrėta 2020 07 16], https://literaturairmenas.lt/vienas-eilerastis/laima-kreivyte-laukiu

[5] Faith Wilding, „Waiting“, 1972, performanso ištrauka, in: [interaktyvus], [žiūrėta 2020 07 16], https://www.youtube.com/watch?v=rM_Km5tgBZk

[6] Tyrimo išvados, in: [interaktyvus], [žiūrėta 2020 07 16], http://poll2017.trust.org/city/?id=cairo

[7] Coolturistės, „To Call Up The Shades“, 2018, in: [interaktyvus], [žiūrėta 2020.07.16], https://vimeo.com/315410133

[8] Konstantinas Kavafis, „Belaukiant Barbarų“, in: „Konstantinas Kavafis. Poezijos Vertimai“, vertė Lanis Breilis, Šiaurės Atėnai, 2017.10.06, [interaktyvus], [žiūrėta 2020.07.16], http://www.satenai.lt/2017/10/06/poezijos-vertimai-47/

Laimos Kreivytės paroda „Laukiu Waiting أنتظر“ „Artifex“ galerijoje, 2020. Nuotraukos: Aurelija Maknytė