Autorius mirė, gimė personažas. Violetos Bubelytės personalinė paroda „Monospektaklis kitaip“ „Prospekto“ galerijoje

2019 m. spalio 28 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Monika Valatkaitė


Apeinant prieštaringas nuomones, kad asmenukės yra arba savianalizės įrankis, arba paviršutiniškumo simbolis, pamėginkime sutarti, kad atvaizdo dokumentavimas bet kuriuo atveju veikia kaip šiuolaikinio dienoraščio forma. Selfiai apibūdina tiek įvykius ir gyvenimo būdą, tiek laikotarpio bruožus (aprangos, stiliaus detales) ar sociumo elgesio tendencijas. Gilesnius svarstymus, tarkime apie vertybes, nurodo asmenukių darymo intensyvumas su maistu, augintiniais ar močiutėmis. Tiesa, ir pats intensyvumas šį tą atskleidžia apie žmogaus psichologinės būklės svyravimus. Tačiau nuojauta kužda, kad ilgainiui dienoraštis iš selfių panašiai kaip ir rašytas ranka virsta pasakojimu su kuriuo jo autorius tapatinasi vis mažiau. Tirštėjant informacijai atmintyje primirštame tam tikrus įvykius. Net nustembame, kad buvome kažkokio momento dalimi, jaučiamės svetimi patys sau. Apie savęs fotografavimo daugiasluoksniškumą ir autoriaus virsmą personažu parodoje „Monospektaklis kitaip“ svarsto fotomenininkė Violeta Bubelytė.

Turbūt dauguma atpažįsta save situacijoje, kai fotografuodami patys save išdrąsėja, ima eksperimentuoti su pozomis ir veido mimikomis. Niekam nestovint anapus kameros keičiasi elgesys priešais objektyvą, nes užtikrinamas savotiškas saugumas, kadangi vienintelis kritikas esi pats sau. Svarstydami, kad galbūt vieną dieną pamėgsime nuotraukoje nepavykusį atvaizdą galime jį pasilikti tik sau arba nepuoselėdami tokių vilčių iškart jį sunaikinti. Tai nusako atvirą ir intymų santykį su savimi, kuris primena ranka rašyto dienoraščio tekstą, popieriuje priglaudžiant slaptas, kartais gėdingas ar įkyrias mintis, kurių nedrįstame garsiai paskelbti. Bubelytės fotografijose atvirą ir intymų santykį su savimi simbolizuoja fiksuojamas kūno nuogumas. Nurengtas, išstatytas žiūrovui toks koks yra, t. y. su savo trūkumais ir be didesnių postprodukcinių korekcijų, aktas yra priemonė nurodyti į atskleidžiamą paslaptį, kurią belieka įvardyti. Galiausiai, galvojant apie tai, kad dienoraščiai ilgainiui virsta viso gyvenimo kūriniais, šia pamatine intencija jie susisieja su menininkės tęstine autoportretų serija. Į tai dėmesį atkreipia ir meno istorikas Adam‘as Mazur‘as, parodą „Monospektaklis kitaip“ anotacijoje keliskart priskiriantis pačios Bubelytės viso gyvenimo kūriniui – autoaktų serijai, kurios ankstesni dalys, tai – „Su veidrodžiu“ (1982), „Autoportretas” (1983-1994) ir „Aktas“ (1981-2003).

Dienoraščiuose savianalizė atsiskleidžia tuomet, kai užrašydami galvos uždarame rate cirkuliuojančias mintis ar fotografuodami asmenukes pažvelgiame į save iš šalies. Įvairių santykių su savimi peripetijos Bubelytės fotografijose vizualizuojamos multiplikuojant to paties asmens atvaizdą. Viename kadre komponuodama tai du, tai tris, ar net dvylika siluetų menininkė atskleidžia skirtingus požiūrio taškus, kaip tas pats subjektas save supranta ir kaip dėl to keičiasi elgesys su savastimi. Iš to kyla ir dialogai su savimi, ir priešingai – nesutarimai. (Ne)pavykusių santykių su savimi būklę taikliai iliustruoja fotografija „Nepasakyti žodžiai“ (2019), kurioje regimas asmenybės dualumas. Iš vienos pusės nuotraukoje matome akių kontaktą, kuriuo nusakomas veikėjų užmegztas ryšys, bet iš kitos pusės grimasomis neslepiama, kad tie patys veikėjai tupi ant konflikto atbrailos, žvilgsniu kritikuodami vienas kito mintis. Tai nurodo, kad periodiškai patiriame santykių su savimi krize, tačiau niekur negalime nuo jų pabėgti ar pasislėpti. Gelbėdamiesi, kad iš vidaus nesusidraskytume į gabalus turime siekti kompromiso, dėl ko anksčiau ar vėliau tenka priversti save praregėti („Aš parodysiu tau, ko tu nebuvai dar regėjus“ (2019)).

Kūrinyje „Augintiniai“ (2018) hierarchinėmis padėtimis fotomenininkė nurodo, kad patys sau esame tiek šeimininkai, tiek vergai. Sąmoninga savikontrole prisitaikome prie sociumo normų ir situacijoms deramo elgesio, net jei visa esybe trokštame priešintis. Asmenybės susisluoksniavimas menininkės kūriniuose įžvelgiamas ir tuo būdu, kad kai kurios figūros ūkanoto vaizdo nuotraukose atrodo fantomiškos – jaučiamos vidumi, tačiau negalinčios egzistuoti išorėje. Ir kartais sunku nustatyti, kurią tų figūrų reprezentuojame, o kurią slepiame. Tai primena ne visada drąsiai ir viešai aptariamą sakralų egzistencinį santykį su siela, kuri suprantama kaip aukštesnės materijos tapatybė. Visgi, vertinama kaip neatsiejama žmogaus dalis, siela tėra numanoma, tačiau neįrodoma, net moksliniais tyrimais, kuriems pasitelkiamos pažangiausios technologijos. Siela neretai tampa savęs kaip asmenybės ar personažo, kurį įkūnijame savyje, paieškų simboliu. Nuo menininkės kūrybos neatskiriama savęs tyrimo tema, pasireiškianti tiek vidinio pasaulio santykių analize, tiek savęs identifikavimu. Pastarąją situaciją atliepia fotografija „Tu pasvertas ir rastas per lengvas“ (2019), kurios pavadinimas referuoja į krikščioniškosios ikonografijos nuorodą iš Danieliaus knygos apie sielos paieškas, nustatančios to kas esi vertę.

Nukrypimas į sakralumą šiame tekste svarbus tuo, kad parodoje apskritai vyrauja daug krikščioniškosios ikonografijos, atsiskleidžiančios kūrinių pavadinimuose ir šiuo būdu nurodančios į siekiamybę būti geru sau pačiam ir aplinka. Nors dar stipriau šiuo posūkiu norisi atkreipti dėmesį, jog Bubelytė eksponuodama autoaktus atima vujaristinį malonumą iš žiūrovo, kuris yra lepinamas seksualizuojamų vaizdų perteklius kiekviename žingsnyje. Šio laikmečio iššūkiai verčia moteris susitaikyti su akistata, kada pasakiusios, jog nenori būti objektyvizuojamos, jos turi visomis išgalėmis keisti visuomenėje įsišaknijusį įvaizdį tuo pat metu atlikdamos ir kitas pareigas. Apart to, kad parodoje regime aseksualiai pateikiamą nuoga kūną ar atvirą išpažinti apie laikui nepavaldžius pokyčius, iliustruojamus ir ankstesnių ciklų fotografės modelio, nesigėdijančio pripažinti, kad stangri ir elastinga oda ima bliukšti, naujų darbų serijoje išvystame ir specialiai deformuojamą atvaizdą. Skirtingos pozos ir rakursas kartu keičia subjekto pavidalą. Tai išryškėja fotografijoje „Prieš startą“ (2019), kur Bubelytė iš viršaus fiksuojamas figūras sumažina, suapvalina bei kitaip sukreivina, kurdama patologiškai neužaugą primenantį personažą. Šių, kiek feministinių idėjų sklaida, agituoja fotografijos subjektą iš esmės regėti kaip žmogų, netaikant jam lyties etiketės.

Sąmoningai stengiantis menininkės atvaizdo nuotraukose nevadinti autorės vardu, priartėjama prie Bubelytę neraminančios situacijos, kad žiūrovai matydami asmens atvaizdą jį supranta tiesiogiai. Kitaip tariant, žinodami, kad autorė fotografuoja save jie liaujasi manyti, kad menininkė įkūnija kitus personažus. Tai primena aktorius, supanašėjančius, o gerbėjų akyse net suvienodėjančius su savo kuriamais veikėjais, su kuriais tenka dalinti kūnu ir balsu. Nors savo kailiu galime pajusti kaip atgręžę į save objektyvą ir suvokdami, kad įamžinsime savo atvaizdą, kone instinktyviai pasikeičiame. Pozuodami ieškome geriausio savi-reprezentacijos kampo ir išsiduodame atsiskiriantys nuo buvimo savimi bei pradedantys apsimetinėti kitu, ko nebūtina iškart sieti su kažkuo blogu dėl žodžio konotacijos. Tai veikiau reiškia, kad daugindama atvaizdus ir juos grupuodama viename kadre menininkė atskleidžia skirtingus (savo) personažus ir tuo pačiu – žmogaus ar asmenybės daugialypumą, kuris skirtingai atsiskleidžia prisitaikydamas prie situacijos. Tik pirma atvaizdai atrodo kaip kartojamas vienas ir tas pats asmuo, bet vėliau, akylai tyrinėjant atvaizdo santykį su kitu, išryškėja skirtumai ir atskiras figūras pradedame identifikuoti kaip skirtingus veikėjus.

Galų gale Bubelytės parodos pavadinimas sufleruoja, kad ekspozicijoje pateikiamas dramaturgiškas kūrinys ir požiūris iš kitos perspektyvos. Tai verčia mąstyti apie tai, kad dienoraščiuose, rašytuose ranka ar susidedančiuose iš asmenukių, yra sutelkiamas daugiasluoksnis informacijos bagažas, kuris pasitarnauja kaip instrumentų rinkinys režisieriui ir/ar dramaturgui kurti istorijas. Dar teksto pradžioje minėta, kad net be specialių pastangų mūsų pasakojimai atsiskiria nuo jų autorių. Tad dienoraščiai be didelio vargo suformuoja ir personažus, ir produkto dizainą, ir net šiokį tokį siužetas, išsamesnei plėtotei paliekamą estafetę perimantiems istorijų kūrėjams. Šiuolaikinė dienoraščio forma, kurią sudaro asmenukės, ilgainiui pradeda priminti asmenų teatrą. Priklausomai nuo konteksto atvaizdas pasitarnauja tiek kaip rekvizitas reklamuojamam produktui, tiek scenarijui, kuriame lieka pagrindiniu personažu, taigi bet kuriuo atveju patiria transformaciją ir atsiskiria nuo autoriaus.

Violeta Bubelytė, Apraudojimas 2, 2018

Violetos Bubelytės personalinė paroda Monospektaklis kitaip Prospekto galerijoje, 2019

Violetos Bubelytės personalinė paroda Monospektaklis kitaip Prospekto galerijoje, 2019

Violetos Bubelytės personalinė paroda Monospektaklis kitaip Prospekto galerijoje, 2019

Violetos Bubelytės personalinė paroda Monospektaklis kitaip Prospekto galerijoje, 2019

Violeta Bubelytė, Apdainavimas 1, 2018

Violetos Bubelytės personalinė paroda Monospektaklis kitaip Prospekto galerijoje, 2019

Violetos Bubelytės personalinė paroda Monospektaklis kitaip Prospekto galerijoje, 2019

Violetos Bubelytės personalinė paroda Monospektaklis kitaip Prospekto galerijoje, 2019

Violetos Bubelytės personalinė paroda Monospektaklis kitaip Prospekto galerijoje, 2019

Violetos Bubelytės personalinė paroda Monospektaklis kitaip Prospekto galerijoje, 2019

Violeta Bubelytė, Kelionė, 2016

Lietuvos fotomenininkų sąjungos nuotraukos

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *