Author Archives: Monika Višnevska

Straipsnio autorius:
Monika Višnevska – VDU psichologijos studentė, buvusi „Jaunimo linijos“ savanorė, aktyvi kairiųjų judėjimų narė (studentų judėjimas „Šauksmas“, "Gegužės 1-osios profesinė sąjunga). Domisi tarpdisciplinine psichikos sveikatos samprata ir psichosocialinėmis teorijomis.

Nemiga kaip stresuojančios visuomenės simptomas

„Nemigos salonas“ – iš nerimo karantino metu gimęs Kauno menininkų namų skaityklos renginių ciklas. Juo siekta išplėsti nemigos kontekstą ir nagrinėti įvairius su miego sutrikimais susijusius reiškinius. Nerimas, kaip su nemiga glaudžiai susijęs reiškinys, renginių cikle užima svarbią vietą. Į nemigą ir nerimą buvo bandoma pažvelgti kaip į psichosocialinius reiškinius, neatsiejamus nuo visuomeninių procesų. Kelti klausimai: „Kiek šiandien nemiga siejama su kūrybiniais procesais, o kiek su nerimu, nesaugumu, košmarais, išsekimu ar bendru nuoboduliu?“ ir „kiek paros laiko priklauso mums ir kaip galime kuo daugiau laiko susigrąžinti sau?“. Dėl plačios nemigos ir jos konteksto aprėpties, renginiuose kalbėta tiek apie naktinį miesto gyvenimą, naktinę kultūrą, tiek apie psichikos sutrikimus ir jų sąsają su socialiniais procesais, taip pat bendruomenes, meną ir įtraukties problematiką. Visi šie reiškiniai vienaip ar kitaip susiję su psichologine gerove, nerimu ir nemiga. 

Šiame tekste aptarsime nemigos problemą psichosocialiniu požiūriu ir svarstysime apie galimus tvaresnius nemigos problemos sprendimo būdus nei medikalizavimas. Tekstu siekiama susieti paskutiniuose trijuose „Nemigos salono“ renginiuose nagrinėtas temas: psichikos sveikatą, bendruomenę ir meną kaip galimas paramos formas.

„Nemigos salono“ renginio „Ko nori Psichė?“ vizualizacija, aut. Inga Navickaitė – Drąsutė. 2020 spalis

Kas yra patyręs nemigą, paliudys, kad tai – daugiau nei kūno disfunkcija. Sunkumai užmigti, prabudinėjimai naktį ar pabudimas per anksti ilgainiui gali tiesiogine to žodžio prasme iškankinti. Nemigos patyrimas primena nesibaigiantį košmarą: naktinis laikas ištįsta, nerimastingo kūno pojūčiai paaštrėja, mintys apie prarastą miegą ir numatomą nuovargį rytojaus dieną kelia stresą ir dar labiau trukdo užmigti. Apima jausmas, tarsi naktinis poilsio metas tau nebepriklauso. Patiriantys chronišką nemigą stokoja energijos dieną, sunkiau atlieka kasdienes veiklas, daro daugiau klaidų, yra dirglesni ir patiria daugiau socialinių ir emocinių sunkumų. Ilgainiui chroniška nemiga gali pakeisti gyvenimo ritmą ir versti pasijusti „normalios visuomenės“ outsideriu.

Epidemiologiniai tyrimai rodo, kad miego sutrikimus patiria nuo 15 iki 40 proc. populiacijos. Chroniška nemiga šiuolaikinėse visuomenėse taip paplitusi, kad tai jau vadinama visuomenės sveikatos krize [1]. Be to, ne vienas tyrimas rodo nemigos simptomų per pastarąjį dešimtmetį OECD šalyse padidėjimą [2], [3]. Žinoma, dažniausiai ši problema visuomenės krize laikoma būtent dėl jos ekonominės žalos: darbo pravaikštų ir mažesnio darbingumo, nemigos problemų lemiamos sveikatos sistemos apkrovos, taip pat dėl nuovargio kylančių nelaimingų atsitikimų. Tenka liūdnai pripažinti, kad psichologinės problemos atpažįstamos tik tada, kai individų patiriama kančia kliudo jų produktyvumui, o tai ima trukdyti visuomenei našiai funkcionuoti. Galbūt nemigą reikėtų traktuoti kaip kūno ir psichikos protesto formą prieš visuotinį produktyvumo imperatyvą?

Nors nemiga pasireiškia labai kūniškai, nemigos priežastys toli gražu nėra vien fiziologinės. Visų pirma, nemiga laikoma ilgalaikio streso padariniu, o streso kilmė dažniausiai yra psichosocialinė. Psichosocialinį stresą kelia finansinis nesaugumas, problemos darbe, persidirbimas, šeimoje kylantys konfliktai, sveikatos problemos, staigūs aplinkybių pokyčiai, socialinės paramos stoka ir kt. Reikia pabrėžti didelį darbinės srities poveikį nemigai – anot vieno tyrimo, prastos darbo sąlygos padidina nemigos riziką daugiau nei dukart [9]. Nemiga reikšmingai susijusi su žemesniu socioekonominiu statusu, dideliu darbo krūviu, namų ruošos apkrova, konfliktais šeimoje, vyresniu amžiumi ir psichikos sutrikimais. Šie psichosocialiniai veiksniai paaiškina net du trečdalius nemigos pasireiškimo atvejų [4]. Taip pat nemigos riziką didina vienatvė, žemas išsilavinimas, bedarbystė ir negalios turėjimas [5]. Be to, tarp moterų miego sutrikimai paplitę labiau.

„Nemigos salono“ virtualaus renginio „Bendruomeniškumas“ dokumentacija, diskusijos dalyvės Vika Matūzaitė ir Martyna Šulskutė, moderatorė Agnė Bagdžiūnaitė. 2020 lapkritis

 

Nemigos problemų paūmėjimą pastarąjį dešimtmetį tyrėjai aiškina tokiomis priežastimis: nestandartinių darbo valandų paplitimu, pamaininiu / naktiniu darbu, dažnai patiriamu stresu darbe ir elektroninių prietaisų naudojimu [3]. Prie šio sąrašo vertėtų pridėti pandemijos metu visą pasaulį ištikusį nežinomybės jausmą, socialinę izoliaciją, nerimą dėl sveikatos ir daugelį visuomenės grupių apėmusį socioekonominį nesaugumą – visa tai, žinoma, kelia stresą ir didina nemigos riziką [9].

Taigi, nemiga nėra atskira nuo konteksto izoliuota problema ar paprasčiausiai dar vienas individualus sutrikimas. Kaip minėta, dažniau nemigą patiria žemesnio socioekonominio statuso asmenys, turintys mažesnį finansinį saugumą, dirbantys prastomis darbo sąlygomis ir stokojantys socialinės paramos – tad nerimą galima laikyti socialinio streso simptomu. Dažniau moterų patiriama nemiga siejama su „antrąja pamaina“ namuose – po darbo dienos dar užkraunamais buities ir vaikų priežiūros darbais. Pastarieji ne tik atima daug laiko, bet ir reikalauja emocinių resursų, tad nenuostabu, kad persidirbusioms ir pervargusioms nepavyksta kokybiškai pasiilsėti naktį [7].

Nepaisant visko, dėl nemigos, kaip ir kitų psichologinių sunkumų, įprastai atsakomybė perkeliama vien ant individo pečių. Dažniausiai linksniuojamas nusidėjimas – prasti miego įpročiai: netinkamas miego laikas ir veikla prieš miegą, fizinis aktyvumas, kambario temperatūra ir pan. Populiariausias miego problemų „gydymo“ būdas – medikamentai (hipnotikai, benzodiazepinai, antidepresantai), taip pat, kam pasiseka, taikoma kognityvinė – elgesio terapija (CBT). Medikalizuotas kovos su nemiga būdas veiksmingas trumpuoju laikotarpiu, bet iš esmės problemos nesprendžia (o dar ir neigiamai veikia sveikatą). Tai prilygintina pleistro ant nuolat pūliuojančios žaizdos klijavimui, taip ir nesivarginant nustatyti pastarosios priežasties.

Vis dėlto, ar įmanoma alternatyva individualizuotam medicininiam požiūriui į nemigą? Psichosocialinė perspektyva leidžia šią problemą ir jos sprendimus apibrėžti plačiau. Tyrimų metaanalizė rodo, kad egzistuoja reikšmingas ryšys taip socialinės paramos ir miego problemų [10]. Tai teikia pagrindo kalbėti apie bendruomenes ir jų dėka teikiamų socialinių ryšių stiprinimą kaip vieną iš nemigos prevencijos ir pagalbos būdų. Reikšmingas teigiamas socialinės paramos poveikis psichinei ir fizinei sveikatai jau seniai žinomas. Priklausymo bendruomenei jausmas, susietumas su kitais ir užtikrintumas, kad esant reikalui sulauksi reikiamos pagalbos suteikia saugumo pojūtį ir mažina psichosocialinį stresą, kas ir yra pagrindinis nemigos sukėlėjas. Be to, bendruomenėse galima užsiimti įvairia menine veikla ir atvirkščiai – meninė veikla steigia naujas bendruomenes. Kultūros centruose ir rajoninėse bibliotekose įvairūs meno kolektyvai renkasi dainuoti, vaidinti, tapyti ir pan. – saviraiškai erdvę suteikianti bendruomenė gali veikti terapiškai, suteikti reikiamos paramos. Be abejo, negalima pamiršti vieno pagrindinių nemigos veiksnių – prastų darbo sąlygų. Stresas darbe, per dideli krūviai ir nestabilios darbo valandos yra priežastys, dėl kurių milijonai žmonių visame pasaulyje nepatiria kokybiško nakties poilsio. Taigi, būrimasis į bendruomenes ir žalingų darbo sąlygų keitimas geresnėmis gali būti efektyvūs, be to, kur kas tvaresni nemigos įveikos būdai. Bendruomenės ne tik teikia emocinį saugumą ir erdvę saviraiškai, bet ir yra vieta, kur galima megzti solidarumo ryšius ir organizuotis kartu dėl geresnių gyvenimo sąlygų.

Individualūs veiksniai negali pilnai paaiškinti nemigos problemos visuomenėje. Per mažai kalbama apie socioekonominį nesaugumą, bendruomeninių ryšių trūkinėjimą, mažą kultūros prieinamumą, prastas darbo sąlygas ir lanksčias darbo valandas kaip miego problemų sukėlėjus [7]. Kauno menininkų namų skaityklos renginių ciklas „Nemigos salonas“ siekė atkreipti dėmesį į ryšį tarp psichinės sveikatos ir sociokultūrinių resursų prieinamumo. Paskutinių trijų renginių metu iškeltos mintys apie sisteminį požiūrį į psichikos sutrikimus visuomenėje, bendruomeniškumo, kultūros prieinamumo reikšmę išlieka svarbios tiek norint suprasti nerimo, nemigos ir kitų visuomenėje paplitusių psichologinių sunkumų kilmę, tiek įtvirtinti kultūros kaip bendruomeniškumo funkcijos prasmę.

Šaltiniai
[1] Kraus, S. S., & Rabin, L. A. (2012). Sleep America: managing the crisis of adult chronic insomnia and associated conditions. Journal of affective disorders, 138(3), 192–212.

[2] Calem, M., Bisla, J., Begum, A., Dewey, M., Bebbington, P. E., Brugha, T., … & Stewart, R. (2012). Increased Prevalence of Insomnia and Changes in Hypnotics Use in England over 15 Years: Analysis of the 1993, 2000, and 2007. National Psychiatric Morbidity Surveys, Sleep, 35(3), 377–384.

[3] Pallesen, S., Sivertsen, B., Nordhus, I. H., & Bjorvatn, B. (2014). A 10-year trend of insomnia prevalence in the adult Norwegian population. Sleep Medicine, 15(2), 173-179. [4] Käppler, C., & Hohagen, F. (2003). Psychosocial aspects of insomnia. European Archives of Psychiatry and Clinical Neurosciences, 253, 49–52.

[5] Lallukka, T., Sares-Jäske, L., Kronholm, E., Sääksjärvi, K., Lundqvist, A., Partonen, T., Rahkonen, O., & Knekt, P. (2012). Sociodemographic and socioeconomic differences in sleep duration and insomnia-related symptoms in Finnish adults. BMC public health, 12, 565.

[6] Dollander, M. (2002). Etiology of adult insomnia. L’Encephale, 28(6), 493–502.

[7] Henry, D., McClellen, D., Rosenthal, L., Dedrick, D., & Gosdin, M. (2008). Is sleep really for sissies? Understanding the role of work in insomnia in the US. Social Science & Medicine, 66(3), 715-726.

[8] Linton, S. (2004). Does work stress predict insomnia? A prospective study. British Journal of Health Psychology, 9(2), 127-136.

[9] Morin, C. M., & Carrier, J. (2020). The acute effects of the COVID-19 pandemic on insomnia and psychological symptoms. Sleep medicine.

[10] Kent de Grey, R. G., Uchino, B. N., Trettevik, R., Cronan, S., & Hogan, J. N. (2018). Social support and sleep: A meta-analysis. Health Psychology, 37(8), 787–798.

Iliustracija viršuje: „Nemigos salono“ renginio „Ne(meno)terapija“ dirbtuvių, vestų Skaidrės Butnoriutės, dokumentacija. Fotogr. Vytauto Paplausko