Author Archives: Vaida Stepanovaitė ir Noah Brehmeris

Rūpinimasis ir tarpusavio pagalba queer ir nebaltaodžių klubų bendruomenėse

Skaitytojams siūlome dalį pokalbio su iniciatyvų „Oramics“ (Lenkija) ir „Community Bread“ (JAV) dalyviais ištrauką. Visą pokalbį anglų kalba netrukus bus galima rasti leidinyje Ultimate Leisure Workers’ Club READER (leidinio pristatymas įvyks vasario 19 d.). Pokalbis prasidėjo ULWC virtualioje asamblėjoje (2020 m. lapkričio 28–gruodžio 13 d.). Vaizdo įrašą ir daugiau informacijos apie ULWC ir asamblėją galima rasti čia.

Pandemija sudavė skaudų smūgį klubų bendruomenėms visame pasaulyje: menininkai ir prodiuseriai, barmenai ir klubų apsaugininkai neteko didelės dalies pajamų ir darbo. Pandemija dar labiau išryškino išnaudojimo, rasizmo ir patriarchijos laisvalaikio industrijoje problemas. Šios bendruomenės, dažnai dirbančios neformalų darbą, susiduria ir su labai konkrečiais sunkumais, mėgindamos gauti valstybės paramą sveikatos apsaugos, būsto ir finansinio saugumo srityse. Nors kai kurios šalys pasiūlė finansinę paramą ir naktinio gyvenimo sektoriui, dažniausiai pirmenybė buvo teikiama verslo, o ne darbuotojų poreikiams. Reaguodamos į tokią padėtį, kai kurios klubų bendruomenės išplėtojo savo pačių tarpusavio pagalbos priemones, skirtas tiems, kuriuos neproporcingai skaudžiai paveikė dabartinė situacija.

„Oramics“ (Lenkija) ir „Community Bread“ (JAV) dalijasi mintimis apie šias problemas ir pateikia praktines strategijas, kaip šiais laikais galima organizuoti politinę kovą klubų scenose ir už jų ribų. „Oramics“ – tai didžėjų moterų, nebinarinės tapatybės ir queer žmonių kolektyvas, aktyviai dalyvavęs pasipriešinime nelengvėjančiai LGBT+, moterų ir etninių mažumų priespaudai, kurią vykdo kraštutinių dešiniųjų judėjimas Lenkijoje. Niujorke veikianti globali išteklių platforma „Community Bread“ siekia sušvelninti queer ir nebaltaodžių klubų menininkų bei jų bendruomenių patiriamus ekonominius sunkumus.

****

Vaida Stepanovaitė ir Noah Brehmeris (ULWC): Kartu su ULWC mes tyrinėjame naktinio gyvenimo politiką: jo ekonomijas, šių skatinamas buvimo kartu ir atskirai formas, tiek emancipacinę, tiek toksišką šių garso fantazijos pasaulių prigimtį. ULWC asamblėją mes laikome kontekstu, kuriame įvairios grupės, kurios, kaip ir mes, domisi naktinio gyvenimo kuriamais potencialais, gali susirinkti dėl bendros kritinės refleksijos, strategijos ir sąmokslo. Be to, antrosios Žemę purtančios pandemijos bangos metu vykstanti asamblėja tikisi atsakyti į šio momento iškeltus klausimus – momento, kuris daugeliui aiškiai parodė, kad laikas atsisakyti sistemos, politinės ekonomijos, įtvirtinančios radikalias nelygybes mūsų prieigoje prie sveikatos apsaugos, būsto, laisvalaikio, džiaugsmo. Norime daugiau sužinoti, kokiais būdais galime spręsti nelygybės problemas ir kaip toliau palaikyti ryšius, rinktis draugėn. Su kokiomis konkrečiomis problemomis susidūrėte jūs kaip kolektyvai ir kas galėjo likti nepastebėta? Mes ULWC labai dažnai kalbame apie bendruomenę, o jūs dirbate su queer ir marginalizuotomis klubų bendruomenėmis tiek Lenkijoje, tiek visame pasaulyje. Kokius atsakymus šioje situacijoje siūlo į bendruomenę sutelkta klubų politika? Pavyzdžiui, neseniai fesivalyje „Unsound“ surengtoje diskusijoje „Zona be zonų: Lenkijos LGBT+ bendruomenė menuose ir aktyvizme“ vienas iš „Oramics“ narių iškėlė klausimą, ar išvis verta vartoti terminą „LGBT+ bendruomenė“ abstrakčiai, t. y. neatsižvelgiant į konkrečius socialinius, regioninius, istorinius kontekstus. Ką jūs laikote savo bendruomene Lenkijoje ir kokie jos ryšiai su elektronine šokių kultūra, klubais, reivais ir t. t.?

Kolektyvo „Oramics“ narių pristatymo vizualizacija

Paulina („Oramics“): Manau, kalbant apie LGBT+ bendruomenę ir, plačiau paėmus, marginalizuotas bendruomenes Lenkijos kontekstas labai skiriasi nuo to, kas vyksta JAV. Mes visi kilę iš skirtingos aplinkos ir turime skirtingą patirtį. Nežinau, kiek jūs susipažinę su politine padėtimi Lenkijoje, bet Vyriausybė ir mūsų prezidentas yra atvirai dešinieji. Tai, ką jis kalba apie LGBT+ bendruomenę, yra nepaprastai žalinga. Turime nacistinių grupuočių ir ypač konservatyvių bendruomenių, nes valdžioje esanti Vyriausybė jas atvirai remia.

Zosia („Oramics“): Manau, taip pat svarbu pakalbėti apie elektroninės muzikos Lenkijoje istoriją. Ji atėjo iš Berlyno ir jau tada buvo „išbalinta“. Dešimtajame dešimtmetyje tai buvo toks liaudiškas kaimo laisvalaikis ir tik gana neseniai, prieš dešimtmetį ar du, ji buvo glaudžiau susieta su didmiesčio kultūra ir kovomis. Aš įsitikinusi, kad nėra vienos queer bendruomenės ar vienos elektroninės muzikos bendruomenės. Tačiau dėl dabartinės politinės situacijos matome vis daugiau sąlyčio taškų – protestų kontekste – tarp queer bendruomenės ar žmonių, kurie neturi nieko bendro su elektronine muzika, ir elektroninės muzikos iniciatyvų, kurios dar prieš dvejus trejus metus nebuvo tokios atvirai politiškos. Dabar stebime feministinius protestus, kuriuos palaiko taksi vairuotojai, techno platformos dalyvauja LGBT protestuose prieš Vyriausybę, daugiau eilinių žmonių įsitraukia į protesto akcijas. Dėl šios labai aštrios situacijos Lenkijoje bendruomeninė politika tapo plačiu ir sudėtingu dinaminiu procesu, neapsiribojančiu klausimais apie queer ir elektroninę muziką.

Paulas („Community Bread“): Stebėjau „Unsound“ diskusiją – labai įdomu, kokios skirtingos yra jūsų [„Oramics“] aktyvizmo šaknys. Akivaizdu, kad jūsų Vyriausybė labai konservatyvi ir priešiška LGBTQI+. Kaip jūs su savo veiklomis laviruojate tokiose konservatyviose aplinkose?

Zosia: Tai tikrai sekina. Buvo situacijų, kai mūsų kolektyvo nariai, išdrįsę kalbėti, sulaukė labai piktų puolimų ir šmeižimo internete. Queer klubai istoriškai buvo svarbios prieglobsčio vietos, nors ten rengti vakarėliai gerokai skyrėsi nuo to, kas šiandien vyksta elektroninės muzikos klubuose. Pamenu prieš 15 metų Varšuvoje veikusius klubus, kuriuose galėjai lankytis, pasiglamžyti ir tai būdavo vakarėlis. Dabar klubai Lenkijoje visiškai kitokie. Mes – prodiuseriai ir didžėjai – turime laviruoti tarp komercinės klubų infrastruktūros, kuri turi savus prioritetus, ir šios nepaprastai gyvybingos aktyvistų kolektyvų ir prodiuserių scenos. Anksčiau tarp muzikos ir politikos būdavo skirtis. Tačiau atėjus naujai muzikų ir prodiuserių kartai akivaizdu, kad tai vienas ir tas pats, tad stebime, kaip vyksta derybos ir naujų ryšių kūrimas. Nėra savaime suprantama, kad queer bendruomenė būtinai pasirodys politiniame elektroninės muzikos renginyje, net jei pavadinsime jį saugiu vakaru, nes ryšiui užmegzti ir saugesnei atmosferai sukurti reikia laiko; neužtenka ant klubo sienos pakabinti vieno plakato. Manau, elektroninės muzikos diskurso radikalizacija pasklido beveik geometrine progresija. Jei kas nors prieš metus man būtų sakęs, kad lapkritį stovėsiu priešais Lenkijos ambasadą Vienoje su 50-metėmis poniutėmis ir kartu rėksime baisiausius lenkiškus keiksmažodžius – „valinkit lauk“, būčiau galvojusi, kad tikrai to nebus dar gerus dešimt metų. Jauni žmonės, jaunas šviežias kraujas, įsiliejęs į politikos ir klubų sceną, veikia nuožmiai. Jie sako „valinkit lauk iš čia“, „queer yra dabar – susitaikykite“. Prieš metus koks nors klubas įsidėdavo vaivorykštės nuotrauką feisbuke – ir neįsivaizduojate, kokia šūdų audra pasipildavo feisbuke. Neįtikėtina. Man labai patinka šūkauti keiksmažodžius viešumoje su pagyvenusiomis poniomis.

„Community Bread“ ir „Elephant“ kolektyvų organizuoto paramos vakarėlio transliacijos kadras, 2020

Paulas: Tai, ką jūs darote, yra tikrai įspūdinga. Galvoju apie žodį „bendruomenė“ – jis turi nemenką krūvį ir kiekvienam reiškia vis ką kita. Iš mano asmeninės pusės, tai, ką mes laikome bendruomene, yra gana savita queer pogrindinės muzikos bendruomenė Niujorke. Ieškome daugiau saugių erdvių marginalizuotiems žmonėms, nes kai nueini į kokį nors superklubą, kur groja balti hetero cis didžėjai, o tavo merginą nuolat grabalioja, atmosfera tikrai nekokia. Pogrindinės bendruomenės Niujorke reikia išties paieškoti. Kai mes ją radome, jausmas buvo kaip atsidūrus muzikos mylėtojų šeimoje, kuri turi panašias vertybes, susijusias su lygybe, galimybe suteikti daugiau erdvės marginalizuotiems balsams. Nes žmonės kartais pamiršta, kad technomuzika buvo juodaodžių protesto muzika Detroite ir net hausas buvo queer muzika iš Čikagos ir Niujorko sandėlių. Mes bandome suteikti platformą šiems balsams, kurie šiandien yra mūsų egzistuojančių bendruomenių dalis. Akivaizdu, tai visiškai kitokios patirtys nei tai, kas vyksta Lenkijoje.

Arthuras („Community Bread“): Svarbu pabrėžti, kad mūsų bendruomenė Niujorke telkiasi ne tik aplink pogrindinę reivo sceną – ji daug gilesnė. Galų gale šokių aikštelėje mes susijungiame, tačiau čia ateiname iš skirtingos aplinkos, visi užsiimame skirtingais dalykais, ypač kūrybinėje sferoje. Mes skirtingai suvokiame, kas yra bendruomenė, ypač Niujorke, kur visi suvažiuoja iš visur. Norime kalbėti ir apie tai, ką žmonės daro už šokių aikštelės ribų, – kalbame ne tik apie darbą, bet ir apie dalyvavimą vietos politikoje, vietos socialinėse veikloje. Čia norėčiau paliesti klausimą, kaip bendruomenė prisidėjo prie politinės ir socialinės dinamikos postūmių, kurie, manau, suvaidino esminį vaidmenį tiek priešpandeminėje, tiek pandemijos situacijoje. Šiemet judėjime „Black Lives Matter“ išvydome monumentalų sukilimą, giliai palietusį mūsų bendruomenę tokiu mastu, kuris gerokai peržengia vien šokių aikštelės ribas. Buvo neįtikėtina pamatyti šitiek žmonių, susirinkusių priverstinės izoliacijos metu, šitiek drąsos kovoti tokiu metu, kai susibūrimas reiškia daugybę papildomų pavojų.

„Oramics“ kolektyvo 3 – iojo gimtadienio multimedijos koliažai, kadras iš Avtomat x Aleksandra Ołdak x Lucía Vives koliažo, 2020

Paulina: Smagu, kad palietei klausimą apie buvimą judėjime, bendruomenėje pandemijos sąlygomis. Kai iš giedro dangaus prasidėjo pandemija, buvome visiškai atkirsti nuo fizinio ryšio, kuris įmanomas būnant kartu klube, kartu prakaituojant ir patiriant nepaprastai fizines emocijas. Nuo kovo mėnesio pasikeitė pačios bendruomenės reikšmė. Dabar daug kalbama apie vietines scenas ir vietinius menininkus, ypač daug to matau Lenkijoje. Prieš pandemiją daugiausia tiesiog kviesdavome menininkus iš Vakarų, iš Berlyno, Londono, Amsterdamo groti Lenkijoje ir mokėdavome milžiniškus honorarus. Lenkijos kontekste 700–800 eurų už vakarą yra daug – daugiau nei mėnesio minimali alga! Tada imi svarstyti, ar tikrai reikia importuoti tiek menininkų iš Vakarų šalių. Mes juk turime tiek gerų menininkų čia pat. Mūsų bendruomenėje, muzikos ir klubų scenoje tai buvo didžiulė diskusijų tema, bet ne tik. Kita svarbi tema – Lenkijos etninės mažumos. Sakyčiau, nesame tokia jau įvairi visuomenė, tačiau pastaruoju metu sulaukėme didelės imigracijos bangos iš Ukrainos ir Baltarusijos. Joje yra ir menininkų, tad galvojame, kaip galėtume jiems padėti, nes jie susiduria su nemažai problemų dėl vizų. Oponavimas lenkų fašistams ir dešiniesiems nacionalistams – vienas iš būdų parodyti solidarumą. Per nepriklausomybės dieną padėjome koordinuoti antifašistinį reivą opozicijos proteste.

Vaida ir Noah: Tai, ką jūs sakote, išties rezonuoja su nemaža dalimi dalykų, apie kuriuos galvojame. Lietuvos kairės dalis reivus ir klubus atmeta kaip tiesiog vartotojišką distrakciją nuo „tikros“ politinės kovos, tačiau, kaip matome, jie gali stipriai prisidėti kuriant judėjimus. Visgi visi, rodos, sutinkame, kad klubų politika turi žengti už šokių aikštelės ir toliau – naktinės industrijos, parduodančios pigų pabėgimą nuo pasaulio, ribų ir judėti link naktinės bendruomenės, besiburiančios tam, kad keistų pasaulį. Šia prasme politinis klubinimasis reiškia būrimąsi į socialinę jėgą, galinčią nušluoti neoliberalią tvarką, kuri mus supriešina, instrumentalizuoja ir išnaudoja. Ir kadangi klubų industrija, kaip ir bet kuri kita, yra pastatyta ant klasinių, rasinių ir lytinių nelygybių, pakeisti klubą reiškia pakeisti platesnę socialinę tvarką – ir atvirkščiai. Kalbant apie tai, neseniai savo organizuojamos vakarinės mokyklos „Keliai į autonomiją“ rėmuose turėjome labai konstruktyvų pokalbį su Lenkijos sindikalistų sąjunga „Darbininkų iniciatyva“ ir Londone veikiančiu kultūros darbuotojų tinklu „Art Workers Forum“. Klausimas, kurį sprendžia sąjungos, yra ne tik kaip pakeisti sąlygas menininkams, bet visam meno bei kultūros sektoriui: aptarnaujantiems darbuotojams, techniniam personalui, prie baro, durų dirbantiems darbuotojams ir t. t. Galų gale visai darbo klasei – įvairiai, globaliai ir nevienalytei.

Paulas: Labai įdomu. Sugriuvus tradicinėms Amerikos institucijoms ir klubų sistemoms, turime galimybę jas pergalvoti. Šiuo metu Niujorke klubų scenos nėra, bet ji atsiras. Tad turime progą įsivaizduoti teisingesnę ateitį ir industriją, kur queer ir nebaltaodžiai žmonės ne tik dirba klubuose, bet ir užima galios pozicijas. Ir kalbu ne tik apie simbolinius gestus, tokenizmą, bet apie lygių sąlygų kūrimą, kad queer ir nebaltaodžiai galėtų kuruoti programas ir priimti esminius sprendimus, spręsti, kas nutinka bendruomenėse, kurias kuriant jie prisidėjo. Kaip sakė Arthuras, pandemija Niujorke privertė mus sueiti draugėn – ir ne tik dėl hedonistinio šokio, reivo ar narkotikų, bet ir daugybės kitų dalykų.

„Community Bread“ ir „Elephant“ kolektyvų organizuoto paramos vakarėlio transliacijos kadras, 2020

Zosia: Man taip pat atrodo, kad pandemija ir jos sukelta krizė atvėrė daugiau vaizduotės ir sukūrė daug naujų ryšių, tačiau mačiau ir visiškai kitokią pusę: elektroninės muzikos scena tiesiog subliūško. Prieš pat pandemiją jaučiau, kad netrukus galime turėti bėdų, nes daugėjo prodiuserių ir didžėjų, žmonės norėjo kviestis žvaigždes iš Berlyno, patys reikalavo honorarų, didesnių, nei mano mama uždirba per mėnesį. Ir tai mus rimtai slėgė. Ir staiga užėjo pandemija, paaiškėjo, kad nemažai šioje industrijoje dirbančių žmonių daug ką darė nelegaliai, gaudavo pinigus vokelyje, nes net negali sau leisti vykdyti individualios veiklos ir laikytis visų tų legalių nesąmonių. Mes neturime profesinių sąjungų, o klubai, akivaizdu, tiesiog daro verslą. Iš pradžių nemažai klubų rengė už širdies griebiančias kampanijas, kad surinktų pinigų nuomai ir visam kitam, bet prasidėjus vasarai, kai skaičiai sumažėjo ir buvo galima rengti vakarėlius, ką jie padarė? Vėl bandė organizuoti milžinišką festivalį su tomis pačiomis Berlyno žvaigždėmis. Tiek ir liko iš tų kalbų kovą ir balandį, kad reikia stiprinti bendruomenę, solidarumą, įkurti sąjungą, galvoti apie Rytų Europos sceną, megzti ryšius su Lietuva, Ukraina ir visa kita. Visa tai išgaravo, vos klubams atsivėrė galimybė surengti milžinišką komercinį technomuzikos renginį. Tai buvo absurdas.

Be to, kai kalbame apie bendruomenę, negaliu negalvoti apie solidarumą – kas su kuo solidarizuojasi, kodėl ir kaip kuriami šie ryšiai. Kaip minėjo Paulina, Lenkijoje turime etninių mažumų ir pas mus vyko didžiulės demonstracijos, skirtos „Black Lives Matter“ palaikyti. Tačiau mes turime daugiau savų problemų, kurios labiau susijusios su ksenofobija ir diskriminacija pagal tai, iš kur žmonės kilę, kokius pasus turi, o tam sulaukti tarptautinio dėmesio labai sunku. Berlynas ne taip ir toli nuo Varšuvos, tačiau neišvydome tiek jau daug solidarumo su queer bendruomene ir moterimis, kurių teisių padėtis čia yra tiesiog barbariška. Už trijų šimtų kilometrų nuo Varšuvos yra Baltarusija, kur žmonės daugiau nei šimtą dienų protestuoja, kur juos žudo už dalyvavimą protestuose, ir mes darome viską, ką galime, kad atkreiptume į tai dėmesį. Ten taip pat yra technoscena, jei kam nors įdomu, tačiau nepaprastai sunku įveikti atotrūkį tarp Vakarų ir Rytų Europos. Nuo šių metų tai yra viena iš „Oramics“ veiklos krypčių, ji bus plėtojama ir ateityje. Kad ir kiek pandemija suvienijo bendruomenę, nepamirškime, kad bendruomenėse veikia galios dinamika, imperialistinė praeitis ir dabartis, – visa tai lemia, kaip praktiškai funkcionuoja solidarumas.

Iliustracija viršuje: Absoliutaus laisvalaikio darbuotojų klubo renginio vizualizacija, aut. Studio Cryo, 2020

Iš anglų kalbos vertė Justinas Šuliokas