Author Archives: Nicholas Matranga

Konstruoti Niujorką. Paroda Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje

Konstruoti Niujorką

2019 08 02 — 2019 09 22

Parodos menininkai: Wei-Li Yeh, John Divola, Ulrich Wüst, Barbara Kasten, Marijonas Baranauskas, Romualdas Rakauskas, Itsuko Hasegawa. Kuratorė Gerda Paliušytė.

Amsterdame nuomodamasis butą esi pats atsakingas už būsto remontą ir priežiūrą. Ne stebuklas ir pačiam įsirengti grindis. Tokio remonto išlaidos vėliau gali būti perduotos paskesniems nuomininkams. Mane, kaip pratusį prie radikaliai kitokių nuomininkų ir nuomotojų santykių, ši Olandijos sistema visada šiek tiek trikdė, dažnai priversdama susimąstyti, ar ne mieliau gyvenčiau skurdžiai, nei prisidėčiau prie kažkieno kito asmeninės nuosavybės išlaikymo. Tokia socialinė sistema, manyčiau, sistemingai kūrėsi keičiantis kartoms, ir natūralu, kad skvotinimo kultūra ilgainiui turėjo tapti ryškiu bei gyvybiškai svarbiu tokių sutarčių aspektu.

Praėjusį rugpjūtį grįžau į Vilnių po trejų metų pertraukos ir jis maloniai man priminė, kokie yra šio miesto butų ypatumai – ar bent tokių, kokie pažįstami man. Vamzdžiai, kyšantys iš lubų be kitos aiškios pamatinės logikos, kaip tik praktinė nauda, rudi dažai ant plačių medinių grindų, regis, teka iš po žemės tarsi nafta po Vakarų Teksaso dangumi, o oru nuolatos laksto nepagaunamas skersvėjis, dėl kurio visi butai tampa ypatingai šalti.

Nuotraukose paprastai pateikiamas grafiškas ir negailestingas vaizdas to, kas buvo anksčiau, ir kas dabar mums siūloma tik kaip fotografo akies pėdsakas. Nuolatinis pasitikėjimas struktūromis ir tinklais pamažu pradeda įgauti formą ir įkūnyti nuotraukoje užfiksuotą dvasią. Fotografijų paroda ima panašėti į liniją širdies monitoriuje – slūgstančią, tekančią ir perimančią šio gyvybiškai svarbaus organo – žmogaus šerdies – formą. Parodoje „Konstruoti Niujorką“ kaip tokia šerdis pasitelkiamos erdvės ir architektūros elementai, taip siekiant ištirti socialinius, ekonominius ir politinius kontūrus, galinčius perrašyti fizinę struktūrą ir pagražinti visą laviną padarinių, kuriuos ši struktūra lemia jos gyventojui.

Kalifornijos fotografo Johno Divolos serija „Zuma“ mane persekioja jau daugelį metų. Pirmąkart su ja susidūriau būdamas dar jaunuolis, Šiuolaikinio meno muziejuje San Diege, įsikūrusiame ant uolos krašto tiesiai virš Ramiojo vandenyno, savo estetine išvaizda primenančio patį muziejų. Tokioje aplinkoje nuotraukų ciklas tada siūlė šiurpoką vandenyno santykio su nuosavybės spekuliacijomis vaizdą – Woody Guthrie‘io Didžiosios depresijos klasiką „Do Re Mi“:

Jei negaudot do-re-mi, vaikinai,

Jei negaudot do-re-mi,

Tada geriau grįžkit į gražųjį Teksasą,

Oklahomą, Džordžiją, Kanzasą, Tenesį.

Kalifornija – tai Edeno sodas,

Rojus gyvent ar bent pamatyt.

Bet norit tikėkit, norit – ne,

Nepasirodys jisai jums toks karštas,

Jei negaudot do-re-mi.

Guthrie‘io daina – tarsi himnas, kuris ne tik pranašauja amerikietiškosios svajonės pabaigą, bet ir išstumia ją iš mūsų kolektyvinės sąmonės, sudarydamas neabejotinai tikrovišką JAV, o ypač Kalifornijos, įspūdį. Eldorado ištrynimas.

„Joad“ kleras, Vakarų Amerika riedantis link Kalifornijos. Iš filmo „Rūstybės vynuogės“ (rež. John Ford, 1940)

Neseniai Jungtinių Valstijų Aukščiausiasis Teismas atsisakė nagrinėti bylą dėl visuomenės prieigos prie Kalifornijos paplūdimių, taip patvirtindamas ankstesnį žemesnės instancijos teismo sprendimą, kuriuo tokia prieiga suteikta pagal 1976 m. Kalifornijos pakrančių įstatymą[1]. Kalifornija dažnai giriama kaip stipri liberalizmo gynėja, tačiau dar visai neseniai keli hardcore pankroko koncertai valstijos Pietuose – visai netoli nuo ten, kur eksponuota Johno Divolos serija – buvo negailestingai nusiaubti skinhedų ir neonacių grupuočių. Ši povandeninė srovė vis dar gyva ir aktyvi, galiu jus patikinti.

Būtent čia pradėjau galvoti apie „Konstruoti Niujorką“ – nuolat kintantį realybės ir įsivaizduojamybės vaizdą. Viltis ir įgyvendinimas.

Ironiškai netrukus susidūriau su Barbaros Kasten darbais parodoje, kurioje taip pat buvo eksponuojami Divolos darbai. Iš smėlio virsdami dulkėmis, parodoje eksponuoti menininkės darbai buvo sukurti jos studijoje. Įrėminta kosmopolitinės atmosferos, savivaldybė čia tampa reglamentuota ir metabolizuojama medžiaga, krypstančia link šiurpoko paveikslo. Miestas kaip formos keitiklis.

2017 m. nukeliavau į Teksasą, Hiustoną. Netrukus buvau izoliuotas nepažįstamo priemiesčio burbule, į kurį artėjo audra – uraganas „Harvey“. Prieš audrai sugriaunant mano planus aplankyti Hiustono universiteto specialiųjų kolekcijų DJ Screw archyvą [2], buvau priimtas į ketvirtą pagal dydį JAV miestą, tarp kurio daugybės žavesių bei lobių slypi išskirtinai nenuosekli struktūra. Šiam miestui trūksta zonavimo tarybos, kuri skatintų ir reguliuotų komercinių ir gyvenamųjų pastatų statybą. Šis struktūros trūkumas keičia lūkesčius.

Legendinis Hiustono DJ Screws su savo „Chopped and screwed‘ (angl. „kapota ir sukama“) technika laikomas pagrindiniu šio stiliaus novatoriumi.

Dabar norėčiau pakalbėti apie lūkesčius. Mūsų greitam vartojimui paruoštoje aplinkoje esama procedūrų, protokolų, pilietinių nuomonių ir mechanizmų, kuriais vadovaujantis susiformuoja mūsų supratimas, kaip turi veikti miestai, miesteliai, mikrorajonai ir atskiri kvartalai. Planavimas – būtinas. Gerai suteptas.

Ulricho Wüsto darbai šioje parodoje savo tematika ir pateikimo būdu „griežti“ bei asketiški. Rytų Vokietijos gatvių peizažai, be žmonių ir pulsuojantys atmosfera, kurią linkčiau vadinti „zombių apokalipse“. Tyla – dorybė, žiūrovą visapusiškai įsiurbiant į nuotrauką, šiam joje atrandant savo vietą, pamažu užimant jos erdvę, panašiai, kaip Coney salos pastato fasade išvydus besišypsantį savo paties atvaizdą ant raumeningo paplūdimio lankytojo kūno. Photoshop‘o pirmtakas.

Tylą pertraukia dūzgimas, o vaizdą transformuoja visuomeninės sąlygos. Įsivaizduokite Naująjį Delį, kur smogas pradangina fotografuojamųjų veido raukšleles, drabužių judesius ir asmenybes – kaip nuotraukose, lapkričio pradžioje publikuotuose „The Guardian“[3]. Artėjanti aplinkos katastrofa – ne tik suderinama elgsena, bet ir jėga pasiglemžti mūsų pačių poelgius; apimanti kylantį vandenį, mus užtemdantį orą, ir galiausiai – MUS[4].

Smoge paskendęs Naujasis Delis, 2019 m. lapkričio 4 d. (AFP/Jewel Samad)

Fotografijų ciklas, dokumentuojantis Fujisawa Shonandai kultūros centrą. Architektės Itsuko Hasegawos vizija. Centras, pasiruošęs pokyčiams. Ankstyvuosiuose Hasegawos projektuotuose pastatuose taip pat galima pajusti erdvę, vis dar paskendusią nežinioje, bet pasirengusią savo būsimam tikslui.

Architektūra, prisiderinusi prie klajoklių. Arba klajoklis, pasirengęs nusėsti. Arba architektūra, turinti geologinį savęs pačios pojūtį.

Po parodą nepriekaištingai išsibarstę plyti Wei-Li Yeh darbai iš serijos Three Places, for Marguerite Duras (angl. „Trys vietos, skirta Marguerite Duras“), menantys animacinę knygutę. Pertvarkytas interjeras inscenizuotas kaip apleidimo ir vienatvės vieta; užimantis erdvę meditacijai, ir sykiu svyruojantis tarp spontaniškų mikrogestų.

Visa tai primena praeitį ir medžiagas, kurias mums paliko praeitis. Asbestas, įvyniojantis mus į savo nuodingą kokoną, kuriam nebegalioja statybos teisė. Priminimas, kad praeito amžiaus poslinkis pirmyn atnešė mums nepažįstamų žudikų. Neseniai išgirdau apie tokius šeimos ir draugų sambūrius, kurie namų rekonstravimo versle vadinami „asbesto vakarėliais“. Mintis tokia, kad remontuodamiesi namus galite sutaupyti išvengdami vyriausybinių statybos taisyklių. Savininkas priperka alaus ir dešrelių ir sukviečia savo draugus bei šeimos narius padėti jam nugriauti ir pašalinti asbestu užpildytas sienas. Įprastai ši procedūra suvalgytų daug laiko ir pinigų, visų pirma dėl vyriausybės įtvirtintų su pavojingomis ir nuodingomis medžiagomis susijusių nuostatų.

Mane tai priverčia susimąstyti, kokias kitas socialines ir kūrybines naujoves mums atnešė praeitis.

Ant galerijos langų atbrailos guli sovietmečio propagandos palikimas – nuotraukų albumas pavadinimu „Sovietų Lietuva“. Jame – Marijono Baranausko ir Romualdo Rakausko fotografijų rinkinys. Trijose nuotraukose – komunaliniai butai, vienoje – restoranas Palangoje – viename iš seniausių šalies pajūrio kurortų. Visus keturis vaizdus dengia arba tamsa, arba priešakyje esantis objektas, užgožiantis dalį nuotraukos subjekto. Visais atvejais subjektą išstumia tai, kas jį užstoja, taip sukeliant įtarimų dėl jo reikšmės svarbos. Kūrybinis posūkis, nutildantis nuotrauką ir jos naudingumą valstybei.

Neseniai valstybė įsikišo į vairuotojų pilietines laisves. Siekdama stebėti jų elgesį greitkeliuose ir sankryžose ji naudojo nuotraukas. Ne CCTV, o neapmokama valdžios institucija, skirianti baudas. Nors Kalifornijoje šis metodas nebenaudojamas, jaučiu savo paties elgesio pokyčius.

Nepriklausomo kino režisieriaus Toddo Hayneso 1995 m. filme „Saugi“ vaizduojama aukštesniosios vidurinės klasės moteris (vaidina aktorė Julianne Moore), kurią pasiglemžia liga, žinoma kaip daugialypis cheminis jautrumas (angl. Multiple Chemical Sensitivity). Šis šiuolaikinių cheminių medžiagų sukeliamas sutrikimas ima pulti visus žmogaus organus. Julianne Moore įkūnijamas personažas pamažu pasijunta vis labiau atskirtas nuo visuomenės, kol atranda alternatyvą Naujojo Amžiaus gydyme ir prieglobstį gydymo centre Kalifornijos dykumoje.

„Konstruoti Niujorką“ mums užmina mįslę – kur gi mus atvedė architektūra ir valstybė?

Kadras iš filmo „Saugi“ (rež. Todd Haynes, 1995)

[1] https://www.nytimes.com/2018/10/01/technology/california-beach-access-khosla.html

[2] https://digital.lib.uh.edu/collection/djscrew

[3] https://www.theguardian.com/commentisfree/2019/nov/08/delhi-india-toxic-politicians-held-account-pollution

[4] https://www.rogerebert.com/reviews/us-2019

Išsamus fotoreportažas iš parodos „Konstruoti Niujorką“ čia.

Iš anglų kalbos vertė Alexandra Bondarev