Author Archives: Magdalena Slavinska

Straipsnio autorius:
Magdalena Slavinska yra baigusi semiotikos magistrą, šiuo metu studijuoja skaitmeninę tekstologiją doktorantūroje LLTI.

Apie Kęstučio Grigaliūno parodos „Iškabink akį tam, kas atsimena praeitį“ skaitymą

Kęstučio Grigaliūno parodos pavadinimas „Iškabink akį tam, kas atsimena praeitį… ir abi akis tam, kuris ją pamiršta“ gali nuskambėti grėsmingai ir tardančiai tam, kuris nori žiūrėti. Atsitiktinis žiūrovas gausybės nematytų veidų akivaizdoje priverčiamas susivokti, kaip trūksta „atminties“, kuri galėtų pasiūlyti, ko ir kaip ieškoti. Visgi žvilgsnis į parodą kaip į menininko sukonstruotą archyvą ir kūrimo proceso etapą pasiūlo ne vieną kelią patirti, kaip parodos erdvėje nuo siluetų iki tekstūrų ir atgal ryškėja portretai ir atsiranda tam tikras žinojimas ir atsiminimas. Parodoje eksponuojama 419 sovietų represuotų ir sušaudytų asmenų atvaizdų. Visa paroda susideda iš rinkinio portretų, atliktų šilkografijos technika, ir kartu pateikiamų kelių (beveik sutampančių) sąrašų su papildoma informacija apie kiekvieną iš objektų. Viso to išdėstymas nedidelėje, bet atviroje Pamėnkalnio galerijos erdvėje sukuria vienetinę „Mirties dienoraščių“ medžiagos skaitymo situaciją.

Pagrindinis dėmesio objektas – žiūrovui išstatomi nuteistųjų portretai ant sienų – parodos erdvėje įrėminti tarp tekstinių sąrašų. Lankytojui siūloma pirmiausia pavartyti ir pasinaudoti publikuotu dailininko albumu (Mes iš pirmo vežimo (Mirties dienoraščiai, II knyga), 2012) bei gausiai pribraukytu genocido aukų vardyno egzemplioriumi (Lietuvos gyventojų genocidas, t. 1, 1999). Santykyje su albumu pribraukytas vardynas atrodo kaip dailininko rankraštis, numanoma, ankstesnis už albumą. Tačiau rodomas šioje parodoje jis įgyja ir vis dar galimo papildyti juodraščio įspūdį, kur papildyti reikštų ne tik prirašyti, bet ir apvedžioti ar perbraukti. Trečiasis sąrašas ant sienos iš pirmo žvilgsnio pasirodo kaip parodoje eksponuojamų portretų katalogas. Visgi pasitaikančios rinkimo klaidos verčia žiūrėti į jį kaip į parankinį tekstą, pasitarnausiantį lankytojui kaip transkripcija, jeigu, pavyzdžiui, pritrūktų tikrumo dėl vardų ar pavadinimų perskaitymo gilinantis į biogramas po portretais rašytas dailininko ranka. Tad sąrašas siūlomas ne tam, kad atitiktų visą turinį, bet kad priartintų prie ko kito, kas yra tik tarp portretų. Perkošęs dalį eksponuojamos medžiagos lankytojas ant sienų ras mažų mažiausiai vienu asmeniu daugiau, nei jų yra išspausdintame kataloge, kuriame yra tik sušaudytieji. Tai leidžia abi duomenų visumas interpretuoti kaip skirtingus darbo su medžiaga proceso etapus.

Į parodą galima patekti pro pagrindines galerijos duris arba užeiti iš kavinės. Vieni ateina galbūt su išankstiniu lūkesčiu, kiti užklysta visiškai atsitiktinai, pro stiklinę sieną pastebėję judėjimą galerijoje. Lankytojas, perskaitęs pavadinimą bei anotaciją ir nusprendęs žiūrėti, tuoj pat pastebi, kad portretai yra iškabinti vertikaliais stulpeliais iš apačios į viršų, ir kai kurie jau sunkiai matomi iš apačios. Tad tradicinei skaitymo krypčiai (horizontaliai iš kairės į dešinę ir iš viršaus į apačią) ši medžiaga nepaklūsta, bet subyra į paskirus elementus, ir verčia ieškoti kitokio peržiūros linijiškumo. Portretų vertikalės ant kolonų taip pat išdėstytos su pertrūkiais – stulpelis baigiasi ant vienos, ir jis tęsiasi ne ant gretimos, bet ant priešingos kolonos sienos arba peršoka visai kitur. Tad paroda siūlo lankytojui žiūrėti nuolat atsitraukiant – asmens iš portreto ieškoti knygose, zigzaginio judėjimo per galeriją metu galvoje nešantis ieškomojo pavardę ir nepamirštant jo atvaizdo vietos parodos erdvėje. Tokiam skaitymui su būtinybe įsiminti ir atsitraukti nedidelė Pamėnkalnio galerijos erdvė su kolonomis pasirodo ypač tinkama dėl nuolatinės kaitos tarp to, kas ir kiek matoma ir nematoma, priklausomai nuo žiūros taško.

Suimtųjų atvaizdus stebint iš arti, vienur grakščiai užrišta skara pabrėžia policijos pareigūno ar mokytojo veidą, kitur – mokslininką ar visuomenės veikėją įrėmina šukuosena ir barzda, bet jau kitame atvaizde matomas vien kalėjimo tipas, nuasmenintas nuo bet kokių gyvenimo laisvėje bruožų. Ant stalo padėtame albume galima rasti daugiau skirtingų vieno kalinio atvaizdų, iš kurių netrunka įsitikinti, kad radikalus skirtumas tarp gyvenimo ir kalėjimo (šiuo atveju jis reiškia mirtį), jei galėtume taip suskirstyti parodos portretus, yra atsitiktinis ir byloja ne apie tai, kas kaip buvo, o kiek ir ko išliko. Tačiau vien to, jog kažkas išlieka ir gali būti rodoma, dar neužtenka, kad tai būtų suvokta ir įsiminta. Šia prasme pavadinime minimos abi akys, kurios „iškabinamos“ tam, kuris pamiršta, galimos traktuoti kaip portretas parodos erdvėje pakabinamas archyvo kontekste, ir dėl to galintis palikti atmintyje minties judesio įspaudą.

Kęstučio Grigaliūno paroda „Iškabink akį tam, kas atsimena praeitį“ Pamėnkalnio galerijoje