Author Archives: Ignas Krunglevičius

Straipsnio autorius:
Ignas Krunglevičius (g. 1979 m. Kaune, Lietuva) šiuo metu gyvena ir dirba Osle. 2010 m. įgijo muzikos kompozicijos magistro laipsnį Norvegijos muzikos akademijoje. Nuo 2011 m. jis yra vienas iš menininkų parodų erdvės „Podium Oslo“ vadovų. Jo instaliacijose, videodarbuose ir skulptūrose dažnai derinamas garsas ir tekstas, kur jis tiria galios, ekonomikos, gamtos ir pasaulinės technologinės plėtros generuojamų egzistencinių tikrovių sąveikas.

Išorė, laikas ir gauja

„Taigi akivaizdu, kad tuo metu, kai žmonės gyvena be bendros valdžios, laikančios juos visus baimėje, jie yra tokioje padėtyje, kuri vadinama karu; ir dar tokiu karu, kuriame kiekvienas žmogus kariauja su kiekvienu kitu žmogumi. Esant tokiai padėčiai, nėra vietos darbštumui, nes darbo vaisiai nėra garantuoti; todėl nėra vietos žemdirbystei, jūrininkystei, jūrų prekybai, patogiems pastatams, nėra įrenginių daiktams kelti ar perkelti, kai reikia didelės jėgos, nėra žemės paviršiaus pažinimo, laiko skaičiavimo, menų, amatų, literatūros, visuomenės, o visų baisiausia – yra nuolatinė baimė ir prievartinės mirties pavojus. Žmogaus gyvenimas vienišas, skurdus, bjaurus, gyvuliškas ir trumpas.“

– „Leviatanas“ (1651 m.), Thomas Hobbesas

„Lacanui kalba yra tokia pat pavojinga dovana žmonijai, kaip ir arklys buvo Trojos gyventojams: ji siūlosi būti vartojama nemokamai, bet kai ją priimame, ji kolonizuoja mus.“

– Slavojus Žižekas, „Kaip skaityti Lacaną“

Išorė

Knygoje „Privalai pakeisti savo gyvenimą“ [1] Peteris Sloterdijkas rašo, kad mes įstrigome konstrukcijoje, realybės lauke, tame, kas sukuriama kultūriškai, biologiškai ir kalbiškai. Kultūrinių ir antropologinių žymių buitinės erdvės susiglaudusiuose burbuluose. Tačiau šių burbulų ribos – arba, kaip tai apibūdina Sloterdijkas, sferos – gali tęstis tik kažkokį ribotą atstumą, o kitoje pusėje turi kažkas būti.

Pasaulis po Apšvietos amžiaus didžiąja dalimi yra egzistencinė lyguma, mažai besidominti transcendencija. Religinis siekimas, žinoma, tęsiasi, tačiau yra ir tokių poreliginių, „pasaulietinių“ individų, kurie atmeta slegiantį šiuolaikinės kultūros, logikos ir estetinio realizmo požiūrį. Užtat jie stumia savo kūno ir dvasios ribas į tai, kas nežinoma „išorėje“, arba, kaip H. P. Lovecraftas kalbėdavo apie keistą fantastinę literatūrą, – tarsi raižytų tolimiausią visatos kraštą. Pasak Sloterdijko, šie mutantai šiandien yra menininkai ir poetai.

Šioje keturių mano kolegų straipsnių ir pasakojimų serijoje noriu sutelkti dėmesį į laiko ir išorės temą – galimybių erdvę, kurią kartais suteikia alternatyvių sąmonės būsenų patirtis ir visiški pamišimai ar kultūrinio išsekimo akimirkos.

Ragnhild Aamås pasineria į kosmosą už laiko ribų. Per burtus, portalus ir senuosius norvegiškus ritualus ji patenka į numirėlių pasaulį. Ayatgali Tuleubekas tiria kiek sudėtingus savo organizmo santykius su mažiausiais gamtos atstovais: bakterijomis, virusais, grybeliais ir pirmuoniais. Istvanas Viragas pristato kietą mokslinės fantastikos istoriją iš biotechnologijų ir šviesai jautrių žmogaus ir nežmogaus odos pigmentų tyrimų pasaulio. O Lesios Vasylchenko tekste tiriama valstybė ir jos įtaka prognozuojančių technologijų ateičiai.

Visų tų momentų dinamika suteikia galimybę atsiverti tam, kas nėra Sloterdijko burbulų dalis, arba tam, ką Philipas K. Dickas vadina „sutrikimais realybės lauke“.

Susidūrimas

Ne taip seniai sapnavau tokį sapną: keliavau po didingas Norvegijos stepes, apsuptas granito kalnų, – didžiulę, gražią ir šiek tiek bauginančią vietą. Pamažu judinau savo, žmogaus, biomasę link žemėlapyje pasirinktos vietos, diena buvo šviesi ir labai karšta.

Po ilgo pasivaikščiojimo nakvoti sustojau šalia nedidelio, blyškaus, samanoto akmens. Užkūriau ugnį ir pastačiau virti vandens puodą. Atsisėdau, paruošiau maišelį sausų makaronų ir pažvelgiau į giedrą dangų. Laikas slinko taip lėtai. Kai tarp žvaigždžių bandžiau ieškoti mirusių palydovų pėdsakų, rankas lengvai palietė nestiprus šiltas vėjelis. Pažvelgiau žemyn ir priešais mane pasirodė vilkė. Didelė ir keista. Jos nuožmus pilkas kailis spindėjo kaip nepakartojami ryškūs blizgučiai, atspindintys vakarinį besileidžiančios saulės švytėjimą. Jos, mėsėdės, burna atsivėrė ir ji pamažu tarė: „Tik gauja išgyvens.“

Žiūrėjau į šį padarą, šį organizmą, šį juntantį dalyką ir negalėjau pajudėti. Be abejo, bijojau. Bet supratau, ką ji man bando pasakyti. Manau, kad supratau. Jos gilios įžvalgos apie mano permatomą savąjį aš siekė mane nuraminti. Ji liepia man atsipalaiduoti ir priimti tai. Ši laukinė nežmogiška pašalietė reikalauja gerbti jos teritoriją.

Aš pabudau.

„Tik gauja išgyvens“ – primena rašytojo ir nepriklausomo vadybos konsultanto Venkatesho Rao suformuluotą mintį [2] jo ilgo formato tinklaraštyje „Ribbonfarm“:

Pasaulį patiriame ir orientuojamės jame gaujomis. Šeimos kartu važinėja automobiliais. Būriai bendradarbių kartu važinėja liftais. Poros į filmus eina kartu su kitomis poromis.

Gauja yra vienetas, veiklos koordinavimo ir kasdienių žmogaus gyvenimo problemų sprendimo vienetas. Gaujų elgsena visada susijusi su tam tikromis technologijomis ir gali apimti nežmoginius dalyvius, pavyzdžiui, šunis ir kates, tačiau ji visų pirma yra žmogiška. Gauja yra mažas sociofizinis robotas. Laikinas biologinis susibūrimas, įdvasintas tyliu susitarimu, kaip gyventi aplinkoje, ir suformuotas bendro neapsisaugojimo nuo materialumo suvaržymų.

Gauja yra ta vieta, kur bendruomeniškumo guma susitinka su materialumo kelio danga. Gaujos patirtis stipriai formuoja ir yra formuojama sukurtos aplinkos. Ir atvirkščiai –kiekvieną sukurtą aplinką formuoja tikra ar teorizuota gaujos patirtis.

Sprendžiant iš realybės, kurią mums skelbia įvairios žiniasklaidos priemonės, negalime nejausti begalinio pesimizmo. Politinių ir ekonominių katastrofų derinys ir baimė dėl klimato katastrofos iš tiesų atrodo kaip užpuolimas, ataka. O kai mus hiperindividualizuoja ir atomizuoja internetas ir neoliberali politinė santvarka, kai viskas pradeda byrėti, pradedame burtis į mažus vienetus, gaujas.

Pasak Rao, jei pasitvirtintų Hobbeso distopija, kurioje žmogus žmogui yra priešas, visuomenė skiltų į mažas grupes. O kas, jei iš šios distopijos pašalinsime karo ir mirties dramą, ignoruosime istorijos mokslą ir sutelksime dėmesį į kolektyvą? (Galų gale mes negyvename Hobbeso „Leviatane“.) Įvairios grupės, gaujos ir bendruomenės formuojasi nuolatos, ir nebūtinai dėl ar nepaisant kokio nors grėsmingo pavojaus.

Taigi, praėjus kelioms dienoms po sapnuoto susitikimo su vilke, pakeliui į studiją ėmiau suvokti, kad įdomiausias dalykas, kurį būtų galima padaryti, – tai iš individualios praktikos pereiti į menininkų kolektyvą.

Jau kelerius metus kartu su Ayatgali Tuleubeku ir Ragnhild Aamås vadovauju projektų erdvei „Podium“ Osle. Jau seniai diskutuojame tema, kaip menininkų valdomos projektų erdvės galėtų vystytis toliau. Kaip ir daugelis kitų panašių veiklų, „Podium“ yra nepakankamai finansuojama ir dažniausiai varoma entuziazmu, o ne finansine paskata. Ir dažnai savęs klausiame: ar pasiduodame rinkos spaudimui ir virstame komercine įmone, pvz., komercine galerija? Ar tęsiame, kol, kaip ir daugelis kitų panašių projektų, nuvargsime? O gal mes kuriame kažką, kas mums, menininkams, būtų naudinga kūrybiškai? Atrodo, kad menininkų kolektyvo sąvoka mums atrodo kur kas patrauklesnė.

Pakvietėme prisidėti dar du menininkus – Istvaną Viragą ir Lesią Vasilchenko – ir iš karto pradėjome kas dvi savaites organizuoti pasitarimus, kuriuose kalbame apie tai, kokiomis idėjomis dalijamės ir kokius projektus būtų įdomu įgyvendinti kartu. Galbūt opera ar / ir filmas, besigilinantys į ateities sampratas? Knyga apie susvetimėjimą arba vakarienė? Spektaklis ir technoalbumas ar eilėraštis, nepaliekantis didelio anglies dvideginio pėdsako? Arba nė vienas iš paminėtų dalykų. Mintys, kylančios iš tekančios patirties dirbant kolektyvine forma, yra laipsniško virsmo į konceptualų grįžtamojo ryšio ciklą procesas, idėjas generuojantis variklis. Tokio grįžtamojo ryšio ciklo rezultatai gali būti visiškai nenuspėjami, o tai, menininkų kolektyvo požiūriu, labai pageidautina.

Susidūrimas 2

Kasdieniuose pasivaikščiojimuose vis grįžtu mintimis prie savo sapno, kurį, kaip dabar atrodo, sapnavau prieš amžinybę. Eidamas per akmenuotą savo apylinkių kraštovaizdį bandau įsivaizduoti pokalbius su šiuo stebuklingu vilkės padaru, kad ir kaip nepatogu tai būtų. Bet vos tik įsivaizduoju vilkę, mane apima nemalonus jausmas, kylantis iš nepasitikėjimo bet kuo, kas bent iš tolo primena „Naujosios eros“ estetiką. Todėl įsivaizduoju ne bjaurią vilkę, o jos vietoje išnyrantį Velnią. Tą klasikinį lietuvių folkloro sukčių, apie kurį Valentinas Klimašauskas prieš kurį laiką  rašė: „Ikikrikščioniška chtoninio velnio versija buvo dievybė – priešingybė dangaus dievams, būtybė, prižiūrinti mirusiuosius ir gyvūnus tuo metu, kai pomirtinis gyvenimas buvo įsivaizduojamas kaip pieva, o mirusieji tapdavo gyvūnais. Velnias buvo susijęs su ežerais, pelkėmis, klampynėmis, balomis ir apskritai vandeniu, dirbama žeme, miškais, miško gyvūnais, kunigais, muzikantais, ir visa tai vaidino svarbų vaidmenį erotinėje vaizduotėje ir pan.“  [3] Šis Velnias, suviliojęs mus pamišusiam anarchistiniam veiksmui, veda į paralelinį laikmetį iš nuobodžių, liguistų ir pesimistinių šiandienos lygumų.

[1] Sloterdijk, Peter (2013). You Must Change Your Life. Malden, MA: Polity Press. ISBN 978-0-7456-4921-4. “You Must Change your Life.”

[2] https://www.ribbonfarm.com/2018/10/11/pack-experience/#more-6414

[3] http://echogonewrong.com/peasant-tricked-devil-notes-new-cosmogonies/

Iš anglų kalbos vertė Kristina Kudriašova.