Author Archives: Katja Praznik

Straipsnio autorius:
Katja Praznik yra Niujorko universiteto Bafale menų vadybos programos docentė. Jos tyrimų sritis – darbo meno srityje problemos, susijusios su gerovės valstybių režimų nykimu. Ji yra knygos „Meninis darbas: nematomas darbas ir Jugoslavijos socializmo palikimas“ autorė.

Moterys, menas ir darbas: atstovavimo politikos ribos

I dalis. Kaip aš atvykau į „Moterų miestą

Prieš beveik dvidešimt metų, kai dar buvau lyginamosios literatūros studentė, dirbau administratore Slovėnijos spaudos agentūroje Liublianoje. Pagrindinės mano pareigos buvo tenkinti žurnalistų kavos užgaidas, retkarčiais atsiliepti telefonu ar palydėti svečią į redaktoriaus kabinetą. Didžiąją laiko dalį praleisdavau skaitydama sunkius romanų, įtrauktų į vieno ar kito kurso programą, tomus – rusiškąjį realizmą pramaišiui su postmodernistine metafikcija. Kai žurnalistai suprato, kad moku skaityti ir rašyti, tapau ne tik kavutės nešiotoja, bet ir savotiška atsargine reportere. Vieną dieną pritrūkęs laisvų žurnalistų meno ir kultūros skilties redaktorius paprašė manęs dalyvauti spaudos konferencijoje ir parašyti pranešimą apie naujai išleistą Simone de Beauvoir „Antrosios lyties“ slovėnišką vertimą. Šis renginys man tapo feminizmo teorijos krikštu bei pažintimi su „Moterų miestu“ („City of Women“) – tarptautiniu šiuolaikinio meno festivaliu Liublianoje, Slovėnijoje, prasidėjusiu kaip penkių dienų festivalis 1995 m., o 2019 m. atšventusiu 25 metų jubiliejų. Festivalis išaugo į renginį, trunkantį nuo dešimties iki penkiolikos dienų ir kasmet suburiantį nuo keturiasdešimties iki šešiasdešimties menininkių, teoretikių ir aktyvisčių. S. de Beauvoir vertimas atsidūrė simpoziumo „Moteriškosios dvasios fenomenologija“, surengto šeštaisiais festivalio metais, centre. Anuomet neblogai išmaniau, ką reiškia būti „antrąja lytimi“. Šiaip ar taip, studijavau vienoje iš patriarchališkiausių ir konservatyviausių Liublianos universiteto Menų fakulteto katedrų. Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje, kai ten mokiausi, nei feministinė, nei marksistinė teorija apskritai nebuvo įtrauktos į programą. Katedroje daugiausia profesoriavo vyrija, turėjusi įprotį svaidyti seksistines pastabas ir menkinti moteris. Tais retais atvejais, kai paskaitoje nuskambėdavo kažkas panašaus į feministinę kritiką, būdavo prisimenama knyga apie katalikišką mizoginiją, kurią parašė vokiečių teologė Uta Ranke-Heinemann. Sudalyvavus spaudos konferencijoje apie „Antrąją lytį“ ir sužinojus apie „Moterų miestą“, man atsivėrė akys – kaip, manau, ir daugeliui jaunų merginų, kurioms „Moterų miestas“ tapo būdu įsitraukti į feministinės kovos politiką ir platforma, kurioje jos galėjo diskutuoti apie ilgametę moterų priespaudą.

Per knygos pristatymą gavau spaudai skirtą nemokamą „Antrosios lyties“ egzempliorių ir kaipmat surijau pirmą tomą, ypač svarbiausius Beauvoir argumentacijos punktus apie socialinį lyties konstravimą. Jos analizė, kodėl aš esu suvokiama kaip „antroji lytis“, ir tai, kaip socialinės ir kultūrinės struktūros įtvirtina šias sąlygas, visam laikui pakeitė mano supratimą apie moterų priespaudą. Mano neformalus feministinis ugdymas tęsėsi: atradau vis naujų feministinių skaitinių ir pradėjau reguliariai ir aistringai dalyvauti „Moterų miesto“ organizuojamuose renginiuose bei projektuose. Festivalis ne tik supažindino mane su feminizmo teorija, bet ir pasiūlė platformą, kurioje galėjau pasinerti į feministinę politiką už teorijos ribų: jis parodė man įvairių būdų, kaip praktikuoti feministinę emancipaciją kasdieniame gyvenime.

Sykį nutariau sujungti feministinį požiūrį su magistro studijų materialistinės kultūros sociologijos studijomis ir paanalizuoti vis didėjantį kultūros darbuotojų išnaudojimą nevyriausybiniame kultūros sektoriuje, konkrečiau – nepriklausomą Slovėnijos meno sceną, kurioje randame ir „Moterų miesto“ festivalį. Žinoma, padariau išvadą, kad tai svarbi nematomo darbo sritis. Nematomo darbo fenomeną mačiau kaip meno paradoksą – endeminę būklę, kai menui kurti skiriamas darbas nėra nei matomas, nei apibrėžiamas kaip darbas, jau nekalbant apie adekvatų atlygį.

„Nemokamas, nematomas darbas“ – frazė, istoriškai siejama su moterų darbu, tiksliau, namų ūkio triūsu ir su motinyste susijusiomis pareigomis. Taip taip suprantama, kad frazei „nematomas darbas“ nereikia jokio paaiškinimo: ji iš karto primena apie lyčių atskirtį ir nelygiavertę moterų dalią. Savo darbe pasitelkiu šią retorinę etiketę, apmąstydama panašumus ir skirtumus tarp nematomo darbo, apibrėžiančio meno kūrybą, ir nemokamo darbo, atliekamo buities sferoje.(1) „Moterų miesto“ politinė ekonomika, be abejo, siūlo ne mažiau svarbų nematomo darbo atvejį. Atsižvelgiant į tai, kad „Moterų miesto“ politinė ekonomika ribojama ekonominės moterų priklausomybės iš vienos pusės ir nemokamo meninio triūso iš kitos, šioje esė bus nagrinėjami prieštaravimai, kylantys iš susidūrimo tarp lygių galimybių politikos ir kultūrinės politikos, reguliuojančios meninę kūrybą menkai finansuojamoje Slovėnijos nepriklausomo meno scenoje. Nors „Moterų miestas“ nevengė spręsti darbo sąlygų klausimų ir parėmė daugybę menininkių, susidūrusių su šia problema mene ir už jo ribų, „Moterų miestui“ būdingi tam tikri prieštaravimai („22-oji išlyga“): nors jis atlieka svarbų emancipacinį darbą, susijusį su moterų atstovavimu mene, jis negali išvengti ekonominės subordinacijos poveikio. Nematomo darbo koncepcija yra šio klausimo išeities taškas: ne tik todėl, kad ji neatskiriama nuo moterų nelygybės kapitalistiniame gamybos modelyje, bet ir todėl, kad ji apibrėžia visuotinę darbinio išnaudojimo formą mene. Ar festivalis, kurį inicijavo liberali vyriausybinė agentūra, siekdama integruoti moteris į meno kūrimą, daro įtaką moterų menininkių nematomo darbo genderizavimui, o gal jį reprodukuoja?

II dalis. „Moterų miestas“ ir trejopos marginalizacijos tradicija

Nuo pat 1995 m. „Moterų miesto“ festivalis patyrė trejopą sisteminį marginalizavimą, o jį, visų pirma, nulėmė nelygi moterų padėtis mene, antra, kapitalistinė ekonomika ir, trečia, festivalio priklausymas nevyriausybinių organizacijų (NVO) kultūros sektoriui postsocialistinėje Slovėnijoje. Šio sektoriaus kultūros politika ir etosas istoriškai susiję su alternatyviuoju menu, atsiradusiu Jugoslavijos socializmo laikais, kai Slovėnija tebebuvo viena iš šešių Jugoslavijos SFR respublikų (1945–1991 m.). Šios praktikos nebuvo disidentinės meno praktikos, bet dalis socialistinės kultūros, tarnavusios kaip alternatyva vyraujančiai socialistinei buržuazinės kultūros versijai. Nors esė ribos man neleidžia išsamiau aprašyti visos istorijos, šiai diskusijai svarbu tai, kad alternatyviosios kultūros veikėjai ir infrastruktūra iširus Jugoslavijai pavirto nepriklausoma meno scena ir struktūriškai negavo valstybinio finansavimo nuo tada, kai Slovėnija 1991 m. tapo nepriklausoma nacionaline valstybe. Kitaip tariant, nepriklausomos meno scenos kilmė mažai turi bendro su prasme, kurią „privataus ne pelno sektoriaus“ sąvoka galėtų turėti skaitytojams, nesusipažinusiems su Jugoslavijos socializmo istorijos subtilybėmis. Kadangi visa nuosavybė Jugoslavijoje, įskaitant kultūros organizacijas, teisiškai buvo visuomeninė („družbena“), o ne valstybinė („državna“), privačios nuosavybės ar pilietinės visuomenės sąvokos iki tol nebuvo taikomos, tačiau pasidarė aktualios, kai šie subjektai buvo transformuoti, pereinant nuo socialistinės gerovės valstybės prie kapitalistinės nacionalinės valstybės. Po to, kai buvo sugriauta Jugoslavijos SFR, šie subjektai (vadinami asociacijomis) buvo klasifikuojami kaip privačios organizacijos, tarsi jie nebūtų kultūriškai bendri ir su jais nereikėtų atitinkamai elgtis.

Moterų priklausomybė kapitalistinėje santvarkoje yra darbo pasidalijimo pagal lytį padarinys: nemokami buities ar namų ruošos darbai palaiko ir prisideda prie kapitalo kaupimo ir valorizacijos. Darbo ir namų atskyrimas, atsiradęs kartu su industrializacija, buities ar namų ruošos darbus pavertė nematomu darbu. Kaip manifeste „Darbo užmokestis prieš namų ruošą“ („Wages Against Housework“) paaiškino marksistė feministė ​​Silvia Federici, šis darbas atsiduria už socialinės sutarties ribų, ekonomine prasme jis nesiskaito ir, svarbiausia, yra suvokiamas ne kaip darbas, o kaip natūralus moters pašaukimas.(2) Namų ruošos nematomumas turi panašumų su meninio darbo specifika. Lygiai taip pat kaip buities ar namų ruošos darbų socialinis konstravimas, apibrėžiant juos kaip veiklą, kuri būdinga moteriai ir yra moters siekiamybė, normalizuoja šio darbo nematomumą, meninio darbo kaip kūrybinio genijaus išskirtinių galių ar sugebėjimų rezultato suvokimas iš meno atima darbo sampratą. Nors namų ruoša yra menkinama, o meninis triūsas kultūriškai aukštinamas, jie abu yra nuvertinami ekonomine prasme. Kadangi meninis genijus rasiškai ir lytiškai stereotipizuojamas kaip būdingas baltiesiems ir vyrams, dauguma menininkų, ypač moterų, spalvotųjų ir ne europiečių kilmės, susiduria su sisteminėmis dvejopos priespaudos kliūtimis.

Antrasis „Moterų miesto“, kaip meno festivalio, skirto moterims menininkėms, marginalizavimas kyla iš nepripažįstamos meno ekonomikos, t. y. meno ir ekonominių interesų atsiejimo. Struktūrinė meno padėtis kapitalizme dažnai apibūdinama meno autonomijos terminu, kuris slepia socioekonominį meno kontekstą. Nors meno institucija užtikrina autonomiją turinio ir profesinių standartų lygmeniu, ji slepia ekonominius gamybos aspektus, kurie aiškiausiai matomi menininko darbo nematomume. Menas kaip institucija kartu su kitomis susijusiomis darbo formomis ideologiškai konstruojama kaip priešprieša dehumanizuojantiems darbo aspektams fabrikų sistemoje bei darbo ekonominėje sferoje viršenybei. Tai paverčia meninį triūsą nematomo darbo forma. Meninio darbo mistifikacija, t. y. istorinis prisirišimas prie minties, esą meninė praktika yra ne darbas, bet kūryba, kylanti iš meninio genijaus, yra pagrindinis meno paradoksas. Socioekonominio meno konteksto neigimas akivaizdžiausiai matomas reikalavime, kad menininkai ir kūrybiniai darbuotojai dirbtų nemokamai arba pusvelčiui. Šiame kontekste darbas taip pat dažniau apibrėžiamas ne kaip darbas, bet kaip pašaukimas, kylantis iš vidinio poreikio ar įgimto meninio talento. Menas kuriamas ne dėl pinigų ar tam, kad būtų užtikrinamas pragyvenimas; meninis darbas atliekamas kartojant mantrą „daryk, kas patinka, mylėk tai, ką darai“. Ši ideologija savo ruožtu slepia didžiąja dalimi nemokamą arba menkai mokamą menininkų darbą. Moterų socialinė priklausomybė sutampa su (moterų) menininkių ir kultūros prodiuserių priklausomybe – jų bendras vardiklis yra nevertinamo ir nemokamo darbo politika.

Marija Mojca Pungerčar, Singer. Instaliacija, festivalio „Moterų miestas“ dalis, 2003, foto: Nada Žgank

Trečiasis „Moterų miesto“ marginalizavimas susijęs su Slovėnijos kultūros sistemos specifika. Žvelgiant iš socioteisinės ir ekonominės perspektyvos, meninė produkcija Slovėnijoje skirstoma į viešąjį ir NVO meno sektorius. Viešąjį sektorių sudaro meno įstaigos, kurias įkūrė nacionalinės arba vietinės valdžios institucijos ir kurios paprastai išlaikomos valstybės lėšomis. NVO, arba privatųjį, meno sektorių sudaro laisvai samdomi meno darbuotojai ir organizacijos, kurie turi konkuruoti dėl viešųjų subsidijų, kad galėtų teikti viešąsias kultūros paslaugas. Šis skirstymas taip pat lemia kūrybos darbuotojų padalijimą į du tipus: tuos, kurie dirba su visa socialine apsauga, ir laisvai samdomus, kurie dirba savarankiškai ir turi minimalią arba neturi jokios socialinės ir ekonominės apsaugos. Pirmasis tipas vyrauja viešosiose meno įstaigose, antrasis būdingas nepriklausomai meno scenai. „Galiausiai baigiasi tuo, kad, bandydamos konkuruoti su viešosiomis įstaigomis, privačios įstaigos turi susitaikyti su didesniu vidinių žmogiškųjų išteklių išnaudojimu, kitaip tariant, atlikti tą patį darbą už mažiau pinigų ir dar kęsti socialinio nesaugumo riziką.“(3) Šio skirstymo, Slovėnijoje kilusio iš neoliberalios politikos, kuri po 1991 m. dekonstravo socialistinės gerovės mechanizmus, esmė ta, kad viešosios kultūros organizacijos yra privilegijuotos kultūros kaip viešojo gėrio gamintojos, o menininkai, dirbantys nepriklausomame kultūros sektoriuje, yra suvokiami kaip kultūros paslaugų, kurias valdo neoliberali verslumo logika ir konkurencijos dėsniai, teikėjai. Jie laikomi kultūros rinkos verslininkais ir negauna nei socialinės, nei darbuotojų teisių apsaugos.(4) Negana to, šiame sektoriuje dirbantys laisvai samdomi kultūros darbuotojai taip pat dažnai tampa pigia darbo jėga viešosioms meno institucijoms.

Slovėnijos kultūros politika aiškiai puoselėja gerai žinomą mitologiją, pagal kurią „meninė produkcija yra „neproduktyvi ir todėl neįtraukiama į ekonominės vertės kūrimą“.(5) Tačiau tai pasakytina tik apie kūrybinius darbuotojus, kuriančius kultūrinę produkciją viešosiose meno institucijose, kurių darbas yra saugomas darbo standartų, apimančių ir socialinę apsaugą. Tuo metu laisvai samdomi nevyriausybinio kultūros sektoriaus kūrybiniai darbuotojai, kuriems priklauso ir didžioji dalis „Moterų miesto“ kūrybinės komandos, yra traktuojami kaip kultūros paslaugų teikėjai ir turi konkuruoti kultūros rinkoje dviem lygmenimis: dėl pajamų ir dėl galimybės gauti skurdžiai subsidijuojamą socialinę apsaugą, paremtą meniniais pasiekimų nuopelnais.(6) Ekonominė moterų priklausomybė šiuo atveju sutampa su nevienodai finansuojamos laisvai samdomų kūrybinių darbuotojų padėties nepriklausomoje meno scenoje problema, kitaip tariant, iš esmės problemišku meninės gamybos ir kultūros politikos padalijimu Slovėnijoje. Ši nelygybė, prisidedanti prie kūrybinių darbuotojų klasifikacijos, yra pagrindinis hierarchiškai padalytų kultūros sistemų, kuriose meninė produkcija randasi visiškai nevienodomis ekonominėmis sąlygomis, klausimas. Kokia tada moterų integravimo į meninę produkciją funkcija, jei festivalis atsiduria nevyriausybiniame sektoriuje, kuris remiasi menkai mokamu arba apskritai nemokamu kultūriniu darbu ir nesaugiomis darbo sąlygomis?

III dalis. Nematomumo genderizavimas, arba išnaudojimo reprodukcija

„Moterų miesto“ istorija būdinga kontekstui, kuriame jis gimė, – kaip socialinės politikos, turėjusios paskatinti lyčių lygybę dešimtojo dešimtmečio pradžioje naujai užgimusioje Slovėnijos valstybėje, darinys. Festivalį inicijavo liberali vyriausybinė institucija, vadinama Moterų politikos biuru. Pagrindinė problema buvo ta, kad festivalis (kaip juridinis asmuo) priklausė menkai finansuojamam NVO sektoriui, o tai reiškė, kad „Moterų miestas“ buvo NVO organizacija. Moterų politikos biuras, finansiškai rėmęs festivalį pirmuosius porą metų, vėliau buvo panaikintas ir pakeistas Lygių galimybių tarnyba. Moterų integracijos mene idėja buvo laikoma svarbia, tačiau ekonominės sąlygos šiai veiklai nuo pat pradžių buvo nepastovios. Festivalis taip ir liko struktūriškai neprivilegijuotame NVO sektoriuje, kuriame nudirbama didžioji nematomo kultūrinio triūso dalis.

Šiandien festivalis gauna viešą finansavimą tiek iš nacionalinės vyriausybės, tiek iš miesto savivaldybės, tačiau šios lėšos yra skirtos festivalio renginiams, o šiuolaikinių menininkių kūrybinės produkcijos aspektas ir toliau lieka marginalizuotas, nepaisant „Moterų miesto“ pastangų pasiūlyti gamybos platformą naujiems šiuolaikinių menininkių kūriniams. Be to, „Moterų miestas“ ne tik rengia kasmetį meno festivalį, bet ir organizuoja seminarus, kvalifikacijos kėlimo kursus, simpoziumus, vadovauja Specialiajai šiuolaikinio meno ir feminizmo bibliotekai, meninės edukacijos programoms, gina lygias menininkių galimybes. Nors nacionalinis viešasis finansavimas „Moterų miestui“ nuo 1996 m. buvo menkas (40–60 proc. viso „Moterų miesto“ veiklos biudžeto), festivalio platumas, kokybė, tarptautinis populiarumas ir apdovanojimai bei nuolatinis festivalio metu ir jam pasibaigus organizuojamų renginių skaičiaus augimas – visa tai yra festivalio komandos ir kitų kūrybinių darbuotojų menkai mokamo arba nemokamo darbo rezultatas. Tai ypač akivaizdu, palyginti su viešojo kultūros sektoriaus darbuotojais. Taigi kultūros politika yra suinteresuota moterų atstovavimu, tačiau neskuba remti „Moterų miesto“ tikslų paskatinti moteris menininkes ir sukurti platformą, kuri paremtų menininkių emancipaciją, įskaitant sąžiningas ekonomines ir darbo sąlygas. Kultūros politikos požiūris į „Moterų miestą“ geriausiai apibūdinamas kaip demonstruojamo atvirumo ir paramos moterų lygybei genderizavimas. Jis remiasi nevienodomis hierarchinės kultūros politikos diktuojamomis produkcijos sąlygomis ir identiteto politika, kuri užgožia meninės produkcijos klasifikaciją.

Milijana Babic, Beieškant darbo. Akcija, festivalio „Moterų miestas“ dalis, 2012, foto: Mirna Kutleša

„Moterų miestas“ negali išvengti nematomo meninio triūso politikos, kuri savo ruožtu moterims užkrauna dvi ekonominės priespaudos formas. Visų pirma, ji sustiprina nevyriausybinių organizacijų ir laisvai samdomų darbuotojų nelygybę. Antra, esant tokiam ekonominės priespaudos lygiui, genderizuota priespauda neišvengiamai pasireiškia dar smarkiau. Kitaip tariant, išryškinant moterų atstovavimą mene, struktūrinė moterų menininkių priklausomybė susipina su išnaudojimu meno gamyboje. Nors „Moterų miestas“ stengiasi struktūriniu požiūriu neprivilegijuotame NVO sektoriuje užtikrinti moterims gamybos platformą, jis negali išvengti dvejopo kultūrinio ryšio. Ši problema iš tiesų būdinga ne tik „Moterų miestui“. Tai kultūrinė ir struktūrinė dvejopo nematomumo (kaip moterų ir kaip menininkių) problema, kuri akivaizdžiai susijusi su ekonomine priespauda vietiniu, nacionaliniu ir Europos lygmeniu, nepaisant minimalaus festivalio finansavimo. Šia prasme „Moterų miestas“, deja, puikiai iliustruoja problemą, su kuria susiduriame, kai tapatybės politika veda prie tolesnės klasinės ir ekonominės priespaudos. Galima pamanyti, kad ekonominės priespaudos patirtis padės suvokti nelygybę kaip meno gamybos problemos esmę, tačiau klasinės politikos pavaldumas lyčių politikai lieka neišspręstas, nors festivalio kūrimo lygmeniu ir buvo pasiektas nedidelis progresas. Nepaisant geriausių ketinimų ir vidinių darbo sąlygų patobulinimų (t. y. moterys menininkės gauna atlyginimą, vykdomoji komanda dirba prie įvairių projektų), ir toliau nesąmoningai pastiprinama konkurencinga neoliberali logika, pagrįsta hiperprodukcija, savęs išnaudojimu ir nesaugiomis įdarbinimo formomis. Vėlgi tai vis platesni struktūriniai klausimai, turintys įtakos NVO gamybai, ir vienas festivalis jų išspręsti nepajėgs, kad ir kaip stengtųsi.

Lyčių atstovavimo akcentavimas rizikuoja tęsti probleminę klasinę politiką, kuri savo ruožtu ironiškai leidžia lyčių priespaudai grįžti pro užpakalines duris ekonominiu lygmeniu. Tai tik įrodo, kad lyčių priespaudos klausimo neįmanoma spręsti vienpusiškai. Jei nebus sprendžiamas galios ašių susikirtimo (nematomo triūso mene ir ekonominės moterų priespaudos) klausimas, viena iš pasipriešinimo formų (kad moterys menininkės taptų matomesnės) rizikuoja paskatinti kitą priespaudos formą (nemokamą ar beveik nemokamą menininkių darbą).(7) Nors mes pagaliau galime matyti moterų menininkių kūrybą, jų, kaip ir daugumos menininkų, triūsas išlieka nemokamas arba beveik nemokamas – galbūt labiau nei vyrų, kurie rečiau nukenčia nuo dvejopos priespaudos formos, pagrįstos klase ir lytimi. Kitaip tariant, moterų meno propagavimo politika ir praktika yra veikiama socioekonominės nelygybės, būdingos NVO sektoriui ir laisvai samdomiems meno kūrėjams. Vis dėlto tikėtina, kad „Moterų miestas“ imsis spręsti šią problemą greičiau nei kitos organizacijos, mažiau įpratusios prie priespaudos. Feministinės emancipacijos ir ekonominės nelygybės klausimai skatina atvirą diskusiją ir nuolatinį budrumą. Jie reikalauja tam tikro savirefleksyvaus darbo siekiant neteisybės atlyginimo, kurį tokios socialiniam teisingumui neabejingos organizacijos kaip „Moterų miestas“ yra linkusios spręsti, užuot numojusios ranka į prieštaravimus.

1 Žr., pvz., Praznik, „Paradoks neplačanega umetniškega dela: avtonomija umetnosti, avantgarda in kulturna politika na prehodu v postsocializem“ (Ljubljana: Sophia, 2016); Praznik, „Artists as Workers“, Social Text 38, 144 (2020); Praznik, „Art Work: Invisible Labor and the Legacy of Yugoslav Socialism“ (Toronto: University of Toronto Press).

2 Silvia Federici, „Wages Against Housework“ (Bristol: Falling Wall Press, 1975).

3 Maja Breznik, „Cultural Revisionism: Culture Between Neoliberalism and Social Responsibility“ (Ljubljana: Mirovni inštitut, 2004), 67.

4 Žr. Praznik, „Autonomy or Disavowal of Socioeconomic Context: The Case of Law for Independent Cultural Workers in Slovenia“. Historical Materialism 26, 1 (2018): 103–135.

5 Breznik, „Cultural Revisionism“, 50.

6 Tai pasakytina apie savarankiškai dirbančius kultūros srities darbuotojus, tam tikrą kūrybinių darbuotojų kategoriją, kuri gali užsiregistruoti Kultūros ministerijoje ir, jei jų pajamos yra gana mažos, gauti teisę į subsidijuojamą socialinę apsaugą. Žr. Praznik, „Independence or Competition: Art Workers in Slovenia“. Serhan Ada (ed.), KPY Cultural Policy Yearbook 2016: Independent Republic of Culture (Istanbul: Bilgi University Press, 2017), 19–27.

7 Pvz., žr. Carine M. Mardorossian, „Framing the Rape Vicitim: Gender and Agency Reconsidered“ (New Brunswick: Rutgers University Press, 2014) apie tai, kaip lytinė ir rasinė priespauda tarpusavyje sąveikauja taip, kad galios veiksmai tampa kontekstiniai ir atsitiktiniai, bet dėl to ne mažiau virulentiški.

Pirmą kartą tekstas publikuotas festivalio „Moterų miestas“ publikacijoje su nuoroda į http://cityofwomen.org/sites/default/files/City_of_Women_Reflecting_2019-2020-e-izdaja.pdf

Iš anglų kalbos vertė Emilija Ferdmanaitė