Author Archives: Nancie Naive (Emilė Skolevičiūtė)

Suklastoti Sharon: interviu su superžvaigžde Nancie Naive

Nancie Naive šį interviu pristato kaip naujausią savo kūrinį apie kasdienybę, apie tai, kaip žvelgia į ją pro estetinį Sharon Tate filtrą, kurdama lengvą savo bei Tate gyvenimą, kurį įsivaizduoja sentimentalioje fotosesijoje.

Nancie kūryba yra prisodrinta įvairių žymių moterų įvaizdžių. Nancie yra menininkė ar aktorė? Kokia Nancie kūrybinė strategija ir kaip joje veikia Sharon Tate?

Nancie Naive: Kuriu žymių moterų įvaizdžius, žymių moterų įvaizdžiai kuria mane. Mano kūriniai šios femme fatale mimikrijos būdu susiburia į savotišką ciklą. „Draugystė“ pagal Marilyn Monroe, „Ilona“ pagal Iloną Staller-Ciccioliną, „Love Me Tender“ pagal undinėlę, „Ligh of My Life“ pagal Nabokovo „Lolitą“, Nancie Naive „Ambitious“ pagal save pačią ir „I Am Nancie“ pagal Nancie Naive. Tai labiau ne apropriacijų, o vizualių novelių rinkinys, aktorinių vaidmenų sąrašas. Mano kūryba yra savęs kūryba, perleidžiant save per kito suvokiamybę. Niekada negalėjau suprasti patarimo „būk savimi“, nes niekada nežinojau, kas esu. Savastį, kaip ir būtį, aš suvokiu kaip įvaizdį ir tuo pasinaudojusi esu tais, per kuriuos sugrįžtu į kažką, kas man primena save, – šiuo atveju pasitelkiu Sharon Tate įvaizdį, nešantį savo kontekstus, istorijas ir grožį. Kalbu apie Sharon per save, kuriu Sharon kaip save, bet ne save kaip Sharon. Pasidaro neaišku ir net nebesvarbu, kuri yra kuri, nes tai – įvaizdžių žaidimas, paviršius, įkrautas visais įvaizdžių diktuojamais kontekstais.

Gyvenimo būdas Armagedono akivaizdoje

 

Pasaulis išgyvena krizę, tačiau gyvenimas nesustoja. Kaip Nancie kūryboje rezonuoja pastarojo laiko aktualijos ir kaip Sharon atvaizdas veikia šioje situacijoje?

Nancie Naive: Žmogui sunku suvokti gyvenimą, nes gyvenimas yra begalinis. Žmogus yra įsipynęs kamuolyje minčių, kurias laido išorėn atliekamais veiksmais, – ta išorinė gyvenimo situacija yra laikoma gyvenimo būdu, o gyvenimo būdas yra sutapatinamas su pačiu gyvenimu, nors tai yra atvirkščios viena kitai plotmės. Man atrodo, labai įdomu, kaip gyvenimas suvokiamas kaip įpročių mišinys, tendencijų bei manierų struktūra. Atrodo, jog lygiagrečiai tvyro ir priešingas suvokimas, kad gyvenimas yra visiškas chaosas ir tas žmogaus priešinimasis ir noras pakinkyti tokias abstrakcijas yra absurdiškas, bet žmogų veikia nenumaldomas noras kažką suprasti, suvokti, todėl štrichuojame tą įsivaizdavimą veiksmais ir bandome sukurti šį bei tą panašaus į „kažką gražaus“. Šiandieninio forumo figūros gyvena gyvenimo būdo paveiksliuke, prisidengdamos veiksmais ir vietomis, makiažu bei įspūdingomis istorijomis, kurios jau tapo mūsų naujuoju folkloru. Tokios globaliai ekstremalios situacijos atskleidžia asmenybinį nuobodulį, pandemija ir karantinas mums sutrukdo falsifikuoti pasaulio istoriją savomis istorijomis instagrame. Surežisuotas gyvenimas yra senas triukas, kurį iš naujo bandome pritaikyti kiekvienas, nes gyvenimo be formos jau kurį laiką nėra – jei tai neužfiksuota, tai neegzistuoja – lyg meno kūrinys, lyg pasaka, tad galima sakyti, jog nuolat dokumentuodami savo veiksmus pradedame gyventi pasakų pasaulyje.

Instagramo ar feisbuko srautai mus muša visokio plauko pasakomis, istorijomis bei informacija, kuri nelabai reikalinga ir visai nesvarbi, tačiau svarbus yra asmeninis įsiprasminimo momentas, kai mūsų viešinama informacija veikia kaip įrodymas, dokumentas, jog egzistuojame. Dokumentalumas bei duomenys yra brangiausia valiuta, – mes prekiaujame savo gyvenimais ir pasakomis, savo laiku ir beprasmybe. Lyg akcijų biržą stebime mažus skaičiukus savo ekranuose, skaičiukus, reiškiančius kito sėkmę ar nelaimę. Pandemijos apsiaustyje kažkieno mirtis mus veikia lyg asmeninė pergalė prieš nesuvaldomą situaciją, nes medija veikia kaip asmeninio saugumo kompasas. Pandemijos nesame tiek įbauginti, kiek esame sujaudinti, nes visi postapokaliptiniai scenarijai pildosi truputį lengvesne forma, nei įsivaizdavome. Mes atliekame stebėtojo pareigą su absoliučiu pasitenkinimu, jog esame stebėtojai, – lyg kine, lyg mene. Tokiu būdu prisidedame prie abejingo mirties šokio – tokio lėto, nuobodaus, nereikalingo. Esame izoliuoti nuo savo mirties ir nuo savęs kaip socialinės funkcijos, ieškome būdų išbūti, tapti kitu, kitokiu visuomenės įrankiu ir stengiamės keisti savas istorijas, nes tapo sunkiau sumeluoti, jog esi. Gerokai lengviau yra buitinius veiksmus paversti būtimi, o tiksliau būties klastote. Vaizduotėje pradedame gyventi savo gyvenimus kaip laisvi ir nepriklausomi, nors akivaizu, jog esame neatsiejami nei vieni nuo kitų, nei nuo supančių aktualijų.

Klastingoje kasdienybėje namų jaukumas tampa kalėjimu. Mes tampame sukaustyti gyvenimo klastotėje, kurioje imu imituoti savo gyvenimą kaip Sharon kasdienybę. Sharon Tate gyvenimas yra įkalintas šiurpiuose atminties šešėliuose, kuriuos bandau nušviesti jos pačios idėja. Ji įgyja mano kūną ir vaikšto po mano namus, lenkdama laiką, laikus ir mirtį. Kyla klausimas: kaip suvokti mirtį ar gyvenimą baigiantis pasauliui, kai gėrio ir blogio sąvokos kovoja mūsų pasąmonėje bei mūsų sąmonėje? Kaip likti ištikimiems grožiui, kai viskas taip painu ir chaotiška? Lieka tik kristi į tikėjimą, visa tai patiriant pro estetinį rėmą – rakto skylutę, rožinius akinius, miglą ar pasaką.

Sharon Tate įvaizdis

Nancie Naive sekama pasaka yra kontroversiška. Ji kalba apie 7 dešimtmečio aktorę, modelį bei mados ikoną Sharon Tate, kurios vardas šiandien skamba kaip restauruotas Tarantino aidas filme „Vieną kartą Holivude“. Sharon Tate yra žymi savo žūtimi, užlieta Mansono žudynių šešėliu, ji yra žymi santuoka su režisieriumi R. Polanskiu ir paskiausiai – kerinčiu grožiu.

Nancie pasaka – Sharon Tate tragedija. Kaip tokia istorija bei tokia asmenybė įsiliejo į Nancie personą?

Nancie Naive: Sharon Tate pasitelkiu kaip įvaizdį, per kurį kalbu apie gyvenimą ir žvelgiu į gyvenimą. Ji yra grožio idėja, filtras, pro kurį žvelgiant viskas tampa aštru – tiek siaubas, tiek gyvenimo grožis. Tai kūrinys apie grožį ir gyvenimą, gyvenimo estetiką bei pasaulio tragediją.

Sharon Tate švyti neaprėpiamu švelnumu ir grožiu, seksualumu bei intelektu – ji spindi ryškiai ir lengvai. Sharon yra septintojo dešimtmečio ikona, skausmingai įkūnijanti laikmetį, paskendusį kruvinose laisvės paieškose. Ji buvo laisva amerikietė, gyvenanti gražiai ir neavinti batų, jos idealai buvo meilė, laisvė bei taika. Sharon Tate buvo ir yra šviesa, pro kino juostą lengvai besiliejanti troškimų ekrane.

Kas yra Sharon ir kas ji yra Nancie Naive?

Nancie Naive: Kartais ieškomus žodžius ištaria kiti, protingesni, žmonės, tad pacituosiu:

„It is only shallow people who do not judge by appearances. The true mystery of the world is the visible, not the invisible…“

– Oscaras Wildeʼas.

Sharon yra graži. Jos grožis – tai pati grožio sąvoka. Mane žavi jos išvaizda ir tai, ką ji atspindėjo – nuostabiai nepakeliamą gyvenimą. Mano suvokimu, lygiai kaip gyvenimas, grožis yra labai liūdnas, galbūt dėl to, jog liūdesys yra toks nepakenčiamai malonus, jis virpančiai tikslus kaip vandens paviršius.

Sharon juo vilnija ofelišku nuoširdumu bei drąsa ir maudosi tarp visiško naivumo bei aštraus sąmoningumo. Šių savybių bendratyje Sharon tampa labai savikritiška. Jos aštri savimonė ir atidumas, perdėtas sąmoningumas atliekant veiksmus, suvokiant savo asmenį ar išvaizdą veda į nerimo sutrikimus. Tai žurnalui „Look“ patvirtina Sharon Tate kalbėdama apie tai, kaip žmonės į ją žvelgia: „All they see is a sexy thing. People are very critical on me. It makes me tense. Even when I lay down, I’m tense. I’ve got an enormous imagination. I imagine all kinds of things. Like that I’m all washed up, I’m finished. I think sometimes that people don’t want me around. I don’t like being alone, though. When I’m alone, my imagination gets all creepy.“

Sharon nerimas įdomus tuo, jog jį jaučiame mes. Mes įsivaizduojame žinantys, ko ji bijojo, – lyg žiūrėdami filmą žinome, kokia bus pabaiga, bet pasimėgaudami žiūrime toliau. Tai mus išgelbsti nuo kraupios laisvės naštos, keliančios egzistencinį siaubą. Žinoma, nerimauti yra dėl ko, bet nerimo keliama baimė neigiamai veikia mūsų kasdienybę, leisdama mūsų sąmonę moraline spirale žemyn. Nerimas klaidžioja akyse ir gatvėse, užeina į mūsų namus: žiūrėdami „Panoramą“ žinome, kad sulauksime ne guodžiančių naujienų, o kriminalų, tragedijų ir pandemijos padarinių pasakų. Mes esame aktyvūs stebėtojai, dėl savo pasitenkinimo vykdantys žvilgsnio nusikaltimus. Imamės nesuvokiamų priemonių, kad išvengtume nerimo, ir žvilgsniais nusižengiame visiems moralės įstatymams, netenkame empatijos ir tampame žvilgsnio sadistais.

Kalbėti apie Sharon yra sunku dėl to paties nerimo įkrauto žvilgsnio, kurį sukuria įsitikinimas, jog ši tema yra etiškai kebli. Ji grasina suvokimui, jog gyvenimo estetika yra nepakinkoma mūsų atliekamais etiniais apsisprendimais ir kelia intelektualinės bejėgystės baimę. Bandau pakinkyti šį etinį klausimą išspręsdama pirmapradiška estetine įkrova – kalbėti apie Sharon Tate kaip apie gražią būtybę, barbę, sukurtą pagal Sharon personažą iš filmo „Don’t Make The Waves“.

Sue Cameron, buvusi paskalų žurnalistė, žurnale „Hollywood Reporter“ prisimena Sharon Tate: „It was the middle of summer and Sharon wore a full length mink coat. I’ll never forget that. She was into the celebrity stuff. She was beautiful. It was real. When you looked into her face she had these luminous eyes that looked right at you.“

Jos seksualumas skleidžiasi ne tik išorėje, bet ir dermėje tarp tuo pat metu labai trapios bei karingai stiprios moters. Jos atvaizduose portretinis siužetas plečiasi kaip kovotojos už laisvę ir meilę, karingos princesės vaidmuo. Jos švelnumas ją padaro tvirčiausia figūra kadre. Pati jos asmenybė įvardijama kaip nepaprastai jautri ir geraširdiška ir, nors jos interviu nėra daug, juose Sharon lengvumas ir natūra švelniai banguoja rafinuotomis įžvalgomis bei vaikišku nekaltumu.

Klastoti Sharon

Kaip šiame straipsnyje ar fotografijose veikia Sharon? Jos įvaizdis yra dekoratyvinis elementas ar būties rodiklis? Kokioje plotmėje Nancie Naive eksploatuoja Sharon Tate ir kaip stengiasi tai įgyvendinti?

Nancie Naive: „Oh, that’s silly! I’m not an anything… I’m just me. If I am sexy, it’s just something I do naturally, like picking up a knife and fork to eat. I think people who try to be sexy are the most unsexy people in the world.“ Tai Sharon Tate atsakymas į tai, jog buvo pavadinta Holivudo „New Sex Goddess“. Žurnalas „Modern Screen“, 1968 m. gegužė.

Aš netampu Sharon, aš imituoju jos įvaizdį kaip būdą pamatyti gyvenimą.

Norint sukurti Sharon įvaizdį nepavyksta pozuoti, nes Sharon niekada to nedarė. Tad išeina, jog atkuriant tik jos įvaizdį, net ne ją pačią, man tenka ieškoti savęs, aš tampu savimi per Sharon, užsidėjusi jos kaukę. Sunkiausia ir įdomiausia kuriant fotografijas yra tapti „savimi“. Sakau „tapti“, nes man būti savimi yra toks keistas, nepažinus jausmas, kurį patiriu tik skaitydama, ir galbūt dėl to paties dabar galiu suvokti, kodėl kai kurie žmonės mano, jog esu „netikra“, – nes taip ir yra, – aš esu savęs imitacija, o tai labai susiję su nerimu bei socialiniu jauduliu, kuris konstruoja mūsų išraišką – tiek buitinę, tiek estetinę. Nerimas buvo būdingas ir Sharon: jai be galo trūko pasitikėjimo savimi, tačiau jos kuriamas natūralumas sukuria visiškai priešingą įvaizdį. Aš savo kūryboje bandau sukurti tą patį nerimastingą nuoširdumą, tik labiau dirbtiną, susimuliuotą jo versiją. Dėl šių ypatybių kurti Sharon yra iššūkis, kuris pradeda veikti kaip surežisuota terapija, demaskuojantis ritualas. Pradedu aukoti savo atspindžius bei įvaizdžius, imu juos prarasti.

Septintasis dešimtmetis

Kalbant apie ritualus, Nancie Naive kuriami įvaizdžiai pradeda veikti kaip ritualinės kaukės. Ritualiniai tikėjimai, pagonizmas ir įvairios sektos kūrėsi 7 dešimtmetyje Amerikoje drauge su klestinčiu reklamos verslu ir Vietnamo karo sukeltu counter movement.  Kaip įvaizdis susipina su reklama ir neopagoniškais ritualais? Kaip pinasi politika, tikėjimas ir mada? Ar Nancie šie klausimai yra aktualūs?

Nancie Naive: Man aktualu tik tai, kas asmeniška. O politika, mano suvokimu, yra labai asmeniška. Neišmanau jos kaip mokslo, tačiau bandau reflektuoti savo nesusivokimą ir į jį žiūrėti atsargiai, kartais iš jo ir pasijuokti. Mano įvaizdžio politika yra vizualinė politika, santykių bei jausmų politika, nes tai yra mano interesų laukai. Tikriausiai čia ir pradeda pintis tikėjimas grožiu kaip mano asmeninė estetinė bažnyčia, kurioje mada veikia kaip socialinis bei politinis reiškinys. Manau, ji yra pagrindinė jungiamoji dalis, tik derėtų pabrėžti, jog į madą aš žvelgiu atsitraukusi, kaip į reiškinį, nes madų nemoku diktuoti ir jų nesivaikau, – man įdomiau stebėti jų bangas, ciklus ir ciklonus, apie jas kalbėti truputį atsiliekant. Esu orų mergaitė, prognozuojanti praėjusios savaitės orus.

Septintasis dešimtmetis yra prisimenamas kaip nuostabios mados bei stiliaus laikas, kaip šių dienų klasika bei klasė, kaip tobulas propagandos paveikslėlis. Nors politiškai tai buvo labai nestabilus ir permainingas laikas tiek pasaulyje, tiek Amerikoje. Kalbant apie Ameriką, ją drebino counter movement – opozicinis judėjimas, kurį sudarė hipių kultūra, studentų protestai ir kova už pilietines teises. Tai buvo jaunų žmonių laikas, atsiradęs iš kartų skirtumo. Jų tėvai po Didžiosios depresijos dirbo, kad nebadautų, o vaikai tai suvokė kaip tuščią materialinių gėrybių siekį. Jaunimas leidosi į naujas dvasingumo paieškas – Rytų religijas, neopagoniškus tikėjimus bei įvairaus plauko sektas. Apskritai 7 dešimtmetis pakeitė visą Ameriką ir didelę dalį pasaulio. Sharon Tate yra to laiko personifikacija – jauna, gaivališka, siekianti laisvės ir gražesnės ateities, kurioje yra daugiau meilės ir mažiau baimės. Jos tragiška mirtis simboliškai užbaigė šį troškimų laiką, atėmė jaunas svajones bei ateities viltis ir atnešė dar daugiau nežinios ir nerimo. Sharon istorija tapo politiniu įrankiu kalbėti apie to laiko sumaištį, manipuliuojant žmonių jausmais. Istorija, kuri veikia kaip scenarijus, išpildytas politiniame spektaklyje.

Galbūt todėl mane taip domina Sharon Tate – kaip politizuoto gyvenimo pavyzdys. Kalbant atvirai, dėl to man labai apmaudu, nes žvelgiant į jos atvaizdus filmuose bei fotografijose ji mane apžavi gerokai stipriau nei noras šiurpti ar politikuoti ir pasitelkiant vaizduotę spekuliuoti apie jos gyvenimo pabaigą.

Ji yra žmogiško grožio etalonas, bet atimti iš jos šį grožį užverčiant gausa nepakeliamų kontekstų yra graudi žmogiškos istorijos pareiga. Ji tapo instrumentu kalbėti apie šiurpą ir siaubą pasaulyje ir tik todėl, jog jos švelnus nekaltas stilius mus priverčia tai suvokti per kontrastą. Tai avinėlio aukojimas. Dievas aukoja savo dukrą ir mes ją aukojame Dievui. Tai yra beprasmiška kova su sąmonės sąvokomis – privalome turėti herojus, o herojai privalo pasiaukoti. Tai mūsų bendra religinė ideologija – tokiu būdu visuomenėje sukuriami moraliniai saugikliai kaip dar vienas sistemos ir masės valdymo būdas.

Kaip Nancie žvelgia į religiją ir kaip Sharon figūruoja šioje temoje?

Nancie Naive: „She’s today’s kind of girl, bursting with youth, vitality and hope for the future.“ Taip Sharon Tate apibūdinama trumpame reklaminiame filme apie ją ir jos pirmąjį filmą „Eye of the Devil“ (1967 m.). Tai filmas, paremtas okultizmu bei Wicca tikėjimu (vienas populiariausių to meto neopagoniškų tikėjimų). Statydamas filmą režisierius J. Lee Thompsonas konsultavosi su Alexu ir Maxine Sandersais – vyriausiaisiais Alexandrian Wicca šventikais. Autobiografijoje „Fire Child“ Maxine Sanders tvirtino, jog Tate buvo sužavėta Wicca neopagoniškų ritualų ir tapo šio tikėjimo šalininke. Nors neatrodo, kad Tate propagavo Wicca, jos įvaizdis buvo prisodrintas okultinių įvaizdžių vien todėl, jog tai buvo jos pirmasis filmas, suformavęs jos portretą.

Sharon veidas įkūnijo visą septintojo dešimtmečio dvasią, o staiga nutrūkęs jos gyvenimas simboliškai atspindėjo vieną saulėlydį ir naują saulėtekį. Ji yra skirtis tarp senojo ir naujojo Holivudo, o Holivudas, kaip popkultūra, taip pat yra šių laikų religija, naujasis mitas, besiskleidžiantis tarp pagonizmo ir krikščionybės įvaizdžių, kuriame šlovė veikia kaip išganymas. Mums visiems reikia stabo, atspindžio ar ikonos, per kurią galėtume tikėti tiek religija, tiek pačiais savimi. Šią paskirtį atlieka veidrodžiai, fotografijos, įžymybės, galiausiai menas ar filmai. Mano pasirinkimas yra meną bei madą traktuoti kaip religiją, kaip estetinį tikėjimą.

Gyvenimas kaip estetinė forma

Kaip tikėjimas grožiu veikia Sharon Nancie kontekstuose, šiandieninio pasaulio bei gyvenimo sampratoje?

Nancie Naive: Mirtinoje Sharon simbolikoje jos nutrauktas gyvenimas ir svajonės yra glaudžiai siejami su dešimtmetį trukusiu gaivališku judėjimu ir jo pabaiga yra žmonijos istorijos įrašas, naikinantis viltį, atskleidžiantis, kaip meilės troškimas tampa viso pasaulio sielvartu. Toks makabriškas išsipildymas patvirtina visus nuogąstavimus ir veda prie įsitikinimo, jog vengiant katastrofos idėjos negali būti įgyvendinamos ir turi likti idėjų pasaulyje. Čia įsitraukia Nancie. Mūsų įvaizdžiai (Nancie ir Sharon) persipina lengvumu ir gedulu. Nancie yra savotiška savižudybė, gražesnė Emilės Skolevičiūtės versija, sukurta gražesniam pasauliui, kuriame kaip Emilė negaliu egzistuoti, nes priklausau skausmingam ir purvinam pasauliui, kuriame jį suvokianti sąmonė yra neįgali pakeisti egzistuojančių moralinių dėsnių. Nancie veikia kaip projekcija, sapnas ar įsivaizduojamybė, todėl gali gyventi tais pačiais Sharon idealais. Sharon yra kitokio pasaulio įvaizdis, ji gyvuoja tik svajonių pasaulyje, kuriame žmonės nerakina durų, mylisi ir vaikšto basomis. Jos mirties tragedija yra mūsų pasaulio, kuriame gyvename, tragedija, tad norisi vėl grąžinti tą Edeno sodą ir metaforiškai nusirengti. Norisi grąžinti Sharon jai pačiai, norisi sau grąžinti save įsivaizduojamybėje.

„I’d like to be a fairy princess – a little golden doll with gossamer wings, in a voile dress, adorned with bright, shiny things. I see that as something totally pure and beautiful. Everything that’s realistic has some sort of ugliness in it. Even a flower is ugly when it wilts, a bird when it seeks its prey, the ocean when it becomes violent. I’m very sensitive to ugly situations. I’m quick to read people, and I pick up if someone’s reacting to me as just a sexy blonde. At times like that, I freeze. I can be very alone at a party, on the set, or in general, if I’m not in harmony with things around me.“

Sharon Tate atsakymas į klausimą skiltyje „Kuo norėčiau būti kitame gyvenime“, pateikiančioje įžymybių atsakymus. Žurnalas „Eye““, 1969 m. sausis.

Gyvenimas yra siaubingai nuobodus ir vienintelis būdas jame veikti yra į jį įtraukti meną. Neturiu omeny, kad juo žavėtis ar jį generuoti, turiu omeny – gyvenimą paversti menu, kopijuoti meną, meną perkelti į gyvenimą – būti filmų herojais, kalbėti lyg iš knygos, dėvėti vienetinius apdarus, šokti vakarėliuose, kuriuose groja nuostabi muzika, ir taip toliau. Norisi sukurti save bei savo gyvenimą kaip reginį, kaip meno kūrinį, kaip estetinę patirtį.

Šis kūrinys kalba apie kūrinį ir kūrinio patirtį. Forma reflektuoju patį kūrinio produkavimo, jo turinio bei formos išgyvenimą meno lauko ekosistemoje – kaip kūrinys bando valdyti vidinę bei aplinkinę situacijas arba joms priešintis ir kaip jam pradėjus gyvenimą jis yra patiriamas bei priimamas žiūrovo? Kaip išlaikyti pusiausvyrą, kalbant apie tragišką, jausmais manipuliuojančią ir politišką istoriją, nusveriančią pačią Sharon Tate? Kas gali atsverti tokių kontekstų svorį – grožis, estetika, o galbūt naivumas, kuris tokiuose kontekstuose kelia tik šiurpą? Šiurpas, kuris yra visiškai estetinis, atkeliauja šiurpuliukais. Šiurpas ateina iš pasigėrėjimo smurtu bei siaubu, pasigėrėjimo grožiu ir šiurpas vyksta katarsyje. Tai efekto jaudulys, kuriuo falsifikuoju būties bei išgyvenimų pojūtį.

 

Gyvenimo grožis tragiškame pasaulyje

Praėjus mažiau nei mėnesiui po to, kai žmogus pirmą sykį paliko pėdsaką Mėnulyje, tais metais, kai „The Beatles“ sugrojo paskutinį šou ir meilė skleidėsi Vudstoke, spalvotų marškinėlių, gėlių vaikų ir seksualinės revoliucijos laike, trys Mansono gaujos (Manson Family) nariai peržengė Cielo Drive 10050 namo slenkstį. Los Andželui nubudus, svajonė baigėsi ir pasaulis nebebuvo toks, koks buvo prieš tai. Kaip kalbėti apie šiurpą kaip estetiką to laiko kontekste, kaip tokio įvykio nuotaika veikia Nancie ir Sharon šiame kūrinyje?

Nancie Naive: Sharon dievino bitlus. Charlie Mansonas pasitelkdamas frazę „Helter Skelter“ kaip nuorodą į savo apokaliptinę Šventojo Rašto viziją užsakė LaBianca-Tate žmogžudystes, jog įžiebtų rasistinį karą. „Helter Skelter“ – tai bitlų dainos pavadinimas iš jų baltojo albumo.

Ji buvo nužudyta savo ideologijos – hipiško sapno apie laisvę. Laisvės ir tikėjimo, kad ir pačia laisve, pynė tikrovėje atneša kraupią šio sapno baigtį – viso pasaulio svajonė miršta kartu su ja. Jos mirtis, kaip ir Marilyn Monroe, Jameso Deano, Johno bei Bobby Kennedy, buvo tragiškai amerikietiška – atimta svajonė. Ji tapo neatsiejama nuo nusikaltimo, kuris ją pasiglemžė. Sharon buvo be galo graži ir jos grožio tragedija nėra tai, kaip konkrečiai baigėsi jos gyvenimas, bet tai, jog jos įvaizdis, toks šviesus, yra pasmerktas skęsti tragedijos šešėlyje. Kalbu apie tai, kokia ji buvo visokeriopai graži, bet mintyse vis tiek šmėruoja jos mirties siaubas – tai svarbiausias šio kūrinio momentas, kurį plėtoju pasitelkdama pasidavimo taktiką, – kovoju žinodama, jog pralaimėsiu.

„Mirtis mene figūruoja ne kaip viena (nors ir privilegijuota) tema, bet kaip paties meno testavimo ir išbandymo būdas.“
Nerijus Milerius

Smurtas mus skaudina ir patenkina, o politika veikia kaip pasiteisinimas jį vykdyti, mėgautis ir patirti šiurpą. Svarbiausia – patirti, nes esame nejautrūs, mums reikia skonio stipriklių tam, jog sužadintume savo jausmus ir apgautume save, jog gyvename, nes gyventi bijome labiausiai. Baisu pažvelgus į moterį ja grožėtis, nes esame įtarūs, nes esame įsitikinę, kad tai pinklės. Ir Sharon grožis, jos įvaizdis ir istorija tai tik patvirtina. Nancie naivumas leidžia žiūrėti, grožėtis ir džiaugtis – savimi, Sharon ir kūriniu, kuris taip neapibrėžtai laksto realijų bei tikrovių pynės atspindžiuose. Aš šoku su Sharon jos atmintyje, neneigdama to, kas įvyko, bet visiškame to pažinume ir susitaikyme.