Author Archives: Anna Czaban

Straipsnio autorius:
Anna Czaban yra Ujazdowski pilies Šiuolaikinio meno centro Varšuvoje kuratorė.

Steigiant vietos prigimtį. Jazdovo miesto sodo projektas Varšuvoje

Šiuolaikinis mąstymas apie sodus neapsiriboja vien erdvinės kompozicijos gamtinėje ir geografinėje aplinkoje kategorijomis. Kai kurie rašytojai, tokie kaip Hughas Johnsonas[1], mano, kad netgi augalai nėra privalomas sodo elementas. Pasak jo, visus sodus sieja tik vienas bendras veiksnys – tai didesnė ar mažesnė žmogaus vykdoma gamtos kontrolė. Vis dėlto, priduria jis, šios kontrolės tikslai turi būti estetiniai, o ne utilitariniai, kaip būna ūkyje.

Tai, kad žmogiškasis veiksnys yra būtinas, rodos, abejonių nekelia – sunku rasti gamtos fragmentą, kurio nebūtų pasisavinę žmonės. Tačiau vien estetine funkcija pagrįstas sodo apibrėžimas atrodo gana konservatyvus – nors, deja, vis dar dažnas. Ši klaida kyla iš to, kad estetika laikoma utilitarizmo – suprantamo kaip apsirūpinimas maistu – priešingybe ir atskiriama nuo kitų funkcijų, pavyzdžiui, politinių ar socialinių (kaip rašo Mateuszas Salwa savo knygoje Sodo estetika[2]). Po Jacques’o Rancièreʼo estetikos kaip politikos sampratos tokią perskyrą išsaugoti sudėtinga. Prisiminkime kad ir kolektyvinius daržovių sodus, įkurtus bendradarbiaujant su kultūros institucijomis ir menininkų bei aktyvistų naudojamus bendruomeninėms veikloms – greta bendruomeniškai auginamų daržovių ir žalumynų grožio, svarbiausia čia yra buvimas kartu, kurį sodas taip gyvai išreiškia.

Anna Mitkowska ir Katarzyna Łakomy siūlo kiek kitaip pažvelgti į sodo utilitarinę funkciją. Straipsnio „Apie sodo naudojimą“ pabaigoje jos rašo:

Funkcionalus sodas yra tas, kurį kas nors naudoja. Sukomponuotos žalumos vertę gali sudaryti tiek sodo puoselėjimas – ir žavėjimasis formaliais sodininko darbo efektais, – tiek pasyvus poilsis. Tad kiekvienas sodas, atliekantis kokią nors funkciją, kuri skirtingiems naudotojams gali būti vis kitokia, yra funkcionalus.[3]

Vienu pagrindinių projekto „Jazdovo miesto sodas“ („Jazdów City Garden“) principų tapo parko erdvės aplink Ujazdovo pilį naudotojų bendruomenės telkimas. Esminė kategorija čia – tai atsakomybė už bendrą gėrybę, nors ji nėra taip tampriai susijusi su realiu darbu bendruomenės labui, kaip būna kuriant bendruomeninius sodus. Be to, ši erdvė nėra vien tik žaluma – tiesą sakant, ją sunku priskirti parkams ar aikštėms. Tai kažkas tarp dykynės ir prastai suplanuoto žalio ploto, su šiokia tokia tranzitine funkcija, – nors susisiekimas čia gana chaotiškas.

Kitas šaltinis, įkvėpęs mane paskatinti atsakomybę už šią vietą, buvo Ebenezerio Howardo miesto-sodo vizija[4]. XX a. pradžioje preciziškai sukomponuotas modelis, kuriame dera miesto ir kaimo vertybės, išsiskyrė ir inovatyvia finansavimo vizija. Pagal ją, gyventojai bendrai naudotųsi žeme, nuomojama tiesiai iš vadinamosios Asociacijos, arba turtingų žmonių grupės, inicijavusios miesto-sodo įkūrimą, o su laiku žemę įsigytų. Taip Howardas norėjo sukurti atsakomybės už bendrą erdvę jausmą.

Nors plotą aplink Ujazdovo pilį tiesiogiai valdo čia įsikūręs Šiuolaikinio meno centras, ir institucija, ir jos prieigos yra visuomeninė nuosavybė. Tad šią vietą galime laikyti vieša dviem prasmėmis: ji yra valdoma savą socialinę misiją turinčios viešosios institucijos ir sykiu yra visiems miestiečiams prieinamas miesto fragmentas.

Atrodytų, natūralu, kad čia turėtų būti įkurtas ar netgi nuolat plėtojamas skulptūrų parkas. Vis dėlto 2015 m. manęs toks sumanymas nesudomino. Parodos formato (balto kubo) perkėlimas į gamtą – traktuojamą objektyviai, kaip fonas artefaktų prezentacijai, – mūsų dienomis nėra pati geriausia idėja. Mes vis geriau atpažįstame antropocentrizmą, kurio kritinis diskursas giliai įsitvirtinęs šiuolaikiniame mene. Juo labiau, norint, kad ši erdvė įvestų žiūrovus į meno galeriją, atmosfera turėtų būti laisvesnė, o meninės veiklos – paprastos, bet žadinančios atsaką. Todėl šio projekto idėja yra pažvelgti į parką kaip į holistinę specifinės vietos iniciatyvą, kurios vizualinę formą kuria tarpdisciplininės veiklos, balansuojančios tarp vizualinių menų, performanso, architektūros, botanikos, sporto, švietimo ir socialinio aktyvizmo.

Proto paradigmos pokytį, kuriam būdingas silpnėjantis antropocentrizmas ir didesnis jautrumas kitoms nei žmogiškoji būtims, puikiai apibūdina minėtasis Mateuszas Salwa trimis trumpomis citatomis: 1. „Mąstau, vadinasi esu“; 2. „Sodinu, vadinasi esu“; 3. „Dygstu, vadinasi esu“. Pirmoji citata – tai gerai žinomi žodžiai iš René Descartes’o Metafizinių apmąstymų; antroji – tai ilgamečio Versalio sodininko Alaino Baratono knygos pavadinimas; trečioji – sakinys iš vertikalius sodus kuriančio šiuolaikinio botaniko Patricko Blancʼo knygos Laimė būti augalu (Le bonheur dʼêtre plante, 2005), kurioje jis aprašo pasaulį iš nedidelio augalo, sonerilos, perspektyvos.

Įžanga į „Jazdovo miesto sodą“ buvo kitas projektas, „Jazdovo archipelagas“ („Jazdów Archipelago“), kurį kuravau 2015 m. – jį galima laikyti nuline šios iniciatyvos laida. Pagrindinis projekto tikslas buvo išžvalgyti rajoną per architektūrinius, istorinius, botaninius bei garsinius pasivaikščiojimus, dirbtuves ir kitas meno veiklas ir nubraižyti daugiamatį Jazdovo žemėlapį. Įkūriau ir „uJazdovo kaimyniją“ – neformalią prie Ujazdovo pilies veikiančių institucijų darbuotojų grupę (tarp šių institucijų – Varšuvos universiteto Botanikos sodas, Łazienki Królewskie muziejus, Z. Raszyńskio teatro institutas, S. Kanopkos pagrindinė medicinos biblioteka, psichiatrinės ligoninės dienos stacionaras, „Open Partnership Jazdow“, Vokietijos ambasada, vaikų darželis „Raj na Skarpie“, Dailės akademija, Dizaino institutas). Pirmiausia norėjau pažinti savo kaimynus – suvokiau juos kaip vadinamąją vietos bendruomenę, su kuria galima bendradarbiauti.

Mes visi dalijamės žaliąja miesto dalimi, Jazdovu, tačiau kiekviena institucija dirba savaip. Nors Šiuolaikinio meno centras (CSW) buvo išbandęs įvairią veiklą parke – ciklinis festivalis „Skulptūros kryžkelės“ dešimtajame dešimtmetyje, efemeriškos meno centre rezidavusių menininkų veiklos („Viešas oras“ arba energingasis „Žaliasis Jazdovas“) – mums vis dar trūko konkrečios šios erdvės vizijos. Projekto „Jazdovo miesto sodas“ pirmoji užduotis buvo atrasti savo tapatybę ir išvystyti kolektyvinę vietos koncepciją, išbandant įvarius funkcinius sprendimus (prototipavimas). Prototipavimo metodas 1:1 masteliu yra puikus instrumentas pokyčiams viešojoje erdvėje diegti – neįpareigojantis, paprastas ir laikinas. Jei eksperimentas pasiteisina, galima drąsiai įgyvendinti jį pagerinta, nuolatine forma. Jei nepasiseka – tenka išardyti.

Kitos Jazdovo miesto sodo projekto gairės: renginių tarpdicipliniškumas; vėlesnių temų įvardijimas remiantis erdvės vystymo dirbtuvėmis arba darbu su įvairių mokslo sričių ekspertais ir socialiniais aktyvistais; sutikimas eksperimentuoti; malonių rekreacinių vietų kūrimas; mąstymas mikro (pilies apylinkių) ir makro (sąmoningai vystomo miesto erdvės fragmento) mastu; kūrybinį mąstymą stimuliuojanti erdvė; parko savitumo ir formos kūrimas pagal vietai būdingus parametrus – fizinius ir socialinius arba kultūrinius; kuo geresnis paties parko materijos panaudojimas ir potencialo įžvelgimas jo trūkumuose; mąstymas apie parką kaip apie vizualinę visumą; meninių iniciatyvų derinimas su praktine nauda.

Svarbu tai, kad nuolatiniai parke pastatyti kūriniai, kaip antai Jenny Holzer „Suoliukai“ ir Tadashi Kawamatos „Rekonstrukcija“ arba „Cisterna“, atlieka svarbią praktinę funkciją. Kawamatos projektas tiesiogiai nurodo ir į parko pagrindą – buvusios Ujazdovo ligoninės vandens rezervuarą. Tai gestas, atidengiantis paslėptą istorijos sluoksnį.

Tolesnės projekto laidos, be išvardytų funkcijų, turėjo paversti šią vietą labiau pastebima ir įdomesne (ne tik dėl užkandžių kioskų). Projekto dirbtuvėse, kuriose ir užgimė visa ši iniciatyva, buvo išskirti keli papildomi poreikiai: išvystyti naują susisiekimo schemą pėstiesiems, pritaikyti parką rekreacijai arba miesto sportui, įvesti vandens ir šviesos elementų, visai žaliajai zonai suteikti patrauklumo. O pagrindinė konkrečios laidos tema leido labiau įsigilinti į kiekvieną aspektą.

Pirmoji laida: Prototipas (2016)

Jazdovo miesto sodas: Prototipas. Ewa Rudnicka ir Gela Patashuri, Prototipas, 2016. Nuotrauka: Bartosz Górka

„Jazdovo miesto sodo prototipas“ buvo pirmasis bandymas drauge spręsti parko erdvės klausimą. Užteko vien pažymėti pėsčiųjų taką per žalumos pleištą tarp Šiuolaikinio meno centro U-jazdowski ir kavinės „Rozdroże“ ir atsivėrė visiškai naujas ir alternatyvus scenarijus, kaip patirti šią erdvę. Parko lankytojai dabar galėjo pasitraukti iš triukšmo zonos – judraus asfaltuoto kelio palei Łazienkowskos magistralę – ir įžengti į visiškai skirtingą garsinį peizažą, skatinantį kitokį judėjimo ritmą ir didesnį juslinį jautrumą.

Jazdovo miesto sodas: Prototipas. Ewa Rudnicka ir Gela Patashuri, Prototipas, 2016. Nuotrauka: Bartosz Górka

Medinis takas pats savaime gali būti įdomus erdvinis objektas, nors mus jis pirmiausia buvo priemonė kitaip pamatyti parką ir jo natūralias galimybes. Šis takas galėtų būti naujas stuburas, grąžinantis vietai pažeistą pusiausvyrą ir kompozicinę tvarką bei pagerinantis jos socialinę būklę. Be to, koncepcijoje buvo numatytas ir lauko kino teatras, kurio infrastruktūra dieną turėjo būti puiki susitikimų ir poilsio vieta. Dirbtuvių procesą prižiūrėjo Ewa Rudnicka, architektė iš Varšuvos universiteto ir Lenkijos architektų sąjungos, o vizualinę, meninę formą – gruzinų menininkas Gela Patashuris. Svarbu pažymėti, kad daugiau nei pusės kilometro ilgio tako tiesimas buvo kolektyvinis projektas – prie jo aktyviai prisidėjo dirbtuvių dalyviai.

Antroji laida: Sportiška (2017)

Jazdovo miesto sodas: Sportiška, 2017. Nuotrauka: Mikołaj Tym

 Jazdovo miesto sodas: Sportiška. Parkūras, 2017. Nuotrauka: Mikołaj Tym

Kitą sezoną pagrindinis Jazdovo miesto sodo motyvas buvo kūno kultūra. Pilies prieigos buvo pritaikytos fizinei veiklai: įrengti badmintono ir rankinio kortai, frisbio ir parkūro zonos bei Stanislawowskos ašį kertanti zona riedlentininkų triukams. Projekto simboliu tapo parkūrininkai, judantys buvusiais pilies pamatais – per visą teritoriją išsimėčiusiais akmens luitais. Šios laidos programoje buvo ne tik fizinių išbandymų, bet ir meninių veiklų, kuriose sportas buvo priemonė stebėti socialines įtampas. Ar sportas palengvina integraciją, ar, priešingai, suskirsto mus į daugiau ir mažiau fiziškai pajėgius, kursto nesantaiką ir izoliuoja miesto atletines subkultūras? Ar menas gali išprovokuoti tokius stiprius jausmus kaip sportas? Ar galima panaudoti sporto metodus meno tikslams? O gal priešingai – sportas pajungs meną, griaudamas jam įprastą tvarką?

Jazdovo miesto sodas: Sportiška. Kubo lenktynės, atkūrimas, 2017. Nuotrauka: Mikołaj Tym

Renginių programa buvo išdėstyta savaitės trukmės raundais (iš viso dešimt). Viena įspūdingesnių akcijų buvo italų dueto Franco Ariaudo ir Emanueleʼio De Donno „Kubo lenktynių“ inscenizacija. Šis žaidimas buvo sukurtas TV laidai „Žaidimai be sienų“ („Giochi senza frontiere“, „Jeux Sans Frontiers“, „Games without Borders“) ir pirmą kartą sužaistas Italijos paplūdimyje Ričonėje 1971 metais. Varžovų komandos turėjo kuo greičiau kirsti finišo liniją lazdomis nešdamos kubą. Greta kuriamo sporto be barjerų vaizdinio, šiomis TV laidomis buvo siekiama telkti Europos bendruomenę. Rengiantis žaidimui Jazdovo miesto sode, visų pirma dirbtuvėse su drabužių dizaineriu buvo sukurtos specialios uniformos, kad renginys būtų įspūdingesnis. Tada vyko pačios kubo lenktynės, kuriose derėjo hepeningo elementai – mobili architektūra, skulptūra, pramoginis šou – ir šiuolaikinis menas. Svarbiausia, tai tapo nepaprastai maloniu grupinės koordinacijos, komunikacijos ir budrumo pratimu.

Trečioji laida: Natūromorfiška (2018)

Jazdovo miesto sodas: Natūromorfiška. Stebėjimas, 2018. Nuotrauka: Bartosz Górka

Tiesioginis šios temos impulsas buvo gamtos apsaugos įstatymų pakeitimai Lenkijoje. Jie pakurstė visuomenės diskusijas apie atsakomybę už aplinką ir neišvengiamą žmonių priklausomybę nuo gamtos. Be kitų temų buvo diskutuojama apie medžių statusą miestuose, ypač Varšuvoje, kur jie negali giliai įsišaknyti dėl gausybės griuvėsių liekanų, palaidotų žemėje po karo. Iškilo daug klausimų: apie skirtingus medžių gydymo metodus, priklausomai nuo to, ar šie auga Belovežo miške ar tokiame metropolyje kaip Varšuva, apie biologinės įvairovės išsaugojimą, apie subjektus ir valdžios institucijas, atsakingus už gamtos priežiūrą, – ypač ekologinės krizės akivaizdoje. Šios idėjos buvo keliamos ir vystomos per projekto menines intervencijas ir tarpdisciplinines veiklas.

Žodis „prigimtis / gamta“ čia buvo vartojamas daugybe prasmių – kalbant ir apie natūraliąją aplinką, gamtą, ir apie tam tikros vietos ar žmogaus bruožų visumą. Šiaip ar taip, ar gali gamta vadintis keli medžiai ir vejos lopinėlis, išvagotas asfaltuotų takų tinklo ir įspraustas tarp magistralių? Projekto tikslais sukūrėme naują, pseudomokslinį terminą natūromorfizmas – priešingybę antropomorfizmui, kuris į visatos centrą pastato žmoniją ir pajungia artimiausią aplinką jos poreikiams. „Natūromorfiška“ apverčia šią perspektyvą – čia žmogus priverstas taikytis prie gamtos ir kitų, nežmogiškų, biosferos būtybių. Ši situacija, rodos, lygiai tokia pat tolima ir paradoksali kaip ir gamtos rango siekiančios miesto vejos. Kita vertus, kaip teigia JAV Nacionalinis biotechnologijų informacijos centras, žmogaus ir medžio genotipas sutampa 64 nuošimčiais.

Jazdovo miesto sodas: Natūromorfiška, 2018. Krystyna Jedrzejewska Szmek, Anna Siekierska, Małgorzata Gurowska, Rievės, 2018. Nuotrauka: Bartosz Górka

Medžių lajose buvo pastatyta speciali gyvybės stebėjimo platforma (Annos Siekierskos projektas, kurio technologinę dalį parengė architektai Maciejus Siuda ir Tomaszas Czubanas), kurioje vyko dirbtuvės bei botaniniai tyrimai. Platforma sukonstruota natūromorfizmo dvasia, tad jos forma ir dydis priderinti prie aplinkinių medžių – būtent juos platforma leido stebėti iš arti. Medžių lajos yra įvairių organizmų kupina ekosistema. Nors ji tėra vos keli metrai mums virš galvų, prie jos priartėti gana sudėtinga. Platforma leido keletą akimirkų įsilieti į šią paprastai neprieinamą vietą, nedrumsčiant jos gyventojų ramybės.

Jazdovo miesto sodas: Natūromorfiška. Anna Siekierska ir Maciej Siuda, Kas ten? Medžių viršūnių stebėjimo platforma, 2018. Nuotrauka: Bartosz Górka

Sunku aprašyti visus projektus, tad dar paminėsiu tik Izos Tarasewicz įvietintą instaliaciją „Kasybos sąlygos“. Ji buvo matoma aikštėje priešais Šiuolaikinio meno centro pagrindinį įėjimą, kur anksčiau buvo automobilių stovėjimo aikštelė. Menininkės pasiūlytą mobilią diagramą sudarė metalinės automobilių formos, pripildytos poledyniniais akmenimis – senaisiais pastato pamatais – ir trinkelėmis, kurios, deja, dengia didelį šios teritorijos paviršių. Mobilios dekoracijos buvo sukurtos su tikslu išardyti dabartinę institucinės aplinkos „erdvinę tvarką“ ir parodyti pokyčių kryptis.

Jazdovo miesto sodas: Natūromorfiška. IzaTarasewicz, Kasybos sąlygos, 2018. Nuotrauka: Bartosz Górka

Ketvirtoji laida: Rūpinkis vandeniu ir maudykis su draugais (2019)

Jazdovo miesto sodas: Rūpinkis vandeniu ir maudykis su draugais. Hélène Soulier ir Ewa Rudnicka, Distopija, 2019. Nuotrauka: Bartosz Górka

Paskutinės projekto laidos tema buvo vanduo miesto aplinkoje. Kartu su savo auditorija tyrinėjome sostinės vandens geografiją – tiek natūralius telkinius (upes, ežerus, raistus), jų geologines sąlygas, tiek mėlynąjį tinklą, susidedantį iš požeminių vamzdynų, atvirų tvenkinių ar fontanų. Parke priešais pilį iškilo specialus vandens sodas, sukurtas dviejų architekčių – Hélène Soulier ir Ewos Rudnickos, o buvusiame Ujazdovo ligoninės vandens rezervuare, vadinamojoje Cisternoje, architektų grupė „Centrala“ (Małgorzata Kuciewicz ir Simoneʼas de Iacobis) pristatė darbą „Pelkės klasteris“ („Wetland Cluster“). Instaliavę „Centrala“ kūrinį Cisternoje visų pirma atkreipėme dėmesį į Parko esmę, jo pagrindą, bet sykiu tai buvo ir nuoroda į matomą ir paslėptą Varšuvos skardžių vandens infrastruktūrą, kurios dalis yra ir buvusiai Ujazdovo ligoninei priklausę neatrasti šuliniai. Mūsų dirbtuvių devizas buvo dėmesys vandeniui ir pelkėms – ir ne tik mieste. Programoje taip pat buvo performatyvių veiklų ir paskaitų bei edukacinių dirbtuvių serija, skirta ne vien hidrologinėms temoms.

Jazdovo miesto sodas: Rūpinkis vandeniu ir maudykis su draugais. CENTRALA (Małgorzata Kuciewicz, Simone De Iacobis), Pelkių albumas, 2019. Nuotrauka: Bartosz Górka

Būtų galima kurti tolesnes projekto laidas iki begalybės – temos dar toli gražu neišsemtos. Sprendimą užbaigti projektą padiktavo ir organizacinės, ir esminės priežastys. Šis formatas pamažu neteks šviežumo. Be to, koncentracija į Šiuolaikinio meno centro U-jazdowski apylinkes žymi, apibrėžia ir nustato labai konkretų tikslą. Minėtos tarpdisciplininės veiklos turėtų būti pagrindas surinkti ir išvystyti rekomendacijas naujam šios vietos urbanistinės plėtros planui. Rekomendacijos greičiausiai bus panaudotos architektūrinio konkurso šios erdvės vystymui gairėse. Tai nereiškia, kad darbai čia nutrūks, – tiesiog pasikeis metodai. Būsimasis Jazdovo parko vaizdo „apkarpymas“ ir toliau jautrins mūsų požiūrį į viešąją erdvę, gamtą ir žmogaus vietą šioje struktūroje.

Jazdovo miesto sodas: Rūpinkis vandeniu ir maudykis su draugais. CENTRALA (Małgorzata Kuciewicz, Simone De Iacobis), Pelkių albumas, 2019. Nuotrauka: Bartosz Górka

Jazdovo miesto sodas https://u-jazdowski.pl/en/programme/social-projects/-ogrod-miejski-jazdow-

Kuratorė Anna Czaban

Organizatorius Šiuolaikinio meno centras „U-jazdowski“, Varšuva

[1] Hugh Johnson, The Principles of Gardening: a Guide to the Art, History, Science, and Practice of Gardening, New York: Simon and Schuster, 1979.

[2] Mateusz Salwa, Estetyka ogrodu. Między sztuką a ekologią, Łódź: Wydawnictwa Przypis, 2016.

[3] Anna Mitkowska, Katarzyna Łakomy, „O użytkowaniu ogrodu (wprowadzenie w problematykę)“, in: Architektura. Czasopismo Techniczne Politechniki Krakowskiej, vol. 30, 2012, p. 17.

[4] Ebenezer Howard, Garden Cities of Tomorrow, London: S. Sonnenschein & Co., 1902.